Per susitikimą Taline, kaip ir per viršūnių susitikimą, bus svarstoma, kokios priemonės yra reikalingos Baltijos šalių saugumui užtikrinti ir regiono gynybai stiprinti. Liepos pradžioje NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pareiškė, kad jis siūlys naujame Aljanso parengties plane įgyti pajėgumą atremti tokiems hibridiniams karo metodams, kuriuos Rusija naudojo Ukrainoje.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad NATO privalo realiai įvertinti grėsmes saugumui ir atitinkamai patikslinti Baltijos valstybių bei Lenkijos gynybos planus, vykdyti konkrečias atgrasymo priemones, didinti NATO sąjungininkų sausumos, oro ir jūrų pajėgų buvimą regione, rengti bendras karines pratybas. Tai ilgas reikalavimų sąrašas iš šalies, jau dešimtmetį neįgyvendinančios savo gynybinių įsipareigojimų santarvei, ir iš prezidentės, prieš trejus metus ciniškai aiškinusios, kad išvis nebūta tokių įsipareigojimų. Obama bus perdėm diplomatiškas priminti šiuos faktus, bet Velse Lietuva veikiausiai sulauks priekaištų, jei kritikuos kitas šalis dėl, jos nuomone, perdėto palankumo Maskvai.
Gruzijos narystė yra savotiškas lakmuso popierėlis, atspindintis įvairių NATO šalių požiūrį į aljanso paskirtį ir nuostatas Rusijos atžvilgiui. 2008 m. Bukharešto viršūnių susitikime užvirė itin aštrūs ginčai dėl Gruzijos ir Ukrainos narystės. JAV, Lenkija, Čekija ir Baltijos šalys stipriai palaikė abiejų valstybių kandidatūras, aiškindamos, jog narystės atmetimas ar atidėjimas būtų tolygus veto teisės suteikimui Rusijai. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos Vakarų Europos šalys griežtai priešinosi įsitikinusios, kad nei viena, nei kita kandidatė nepasirengusi šiam žingsniui, ir kad narystės suteikimas galėtų išprovokuoti Rusijos veiksmus, į kuriuos NATO neturėtų tinkamo atsako. Buvo pasiektas dirbtinis kompromisas. Narystė nebuvo suteikta, ir nors NATO įsipareigojo šias šalis priimti kada nors ateityje, buvo aišku, jog klausimas bus atidėtas dešimtmečiams.
Didelį iššūkį JAV saugumui kelia ir Kinija, tad pastaraisiais metais Vašingtonas stengiasi perorientuoti savo politiką į rytų Aziją, siekia įtikinti regiono šalis, kad ji yra ir liks derama atsvara Pekino ambicijoms. Vis atsinaujinančios krizės Artimuosiuose rytuose – dar vienas Gazos karas, „Islamo valstybės“ kovotojų siautėjimas Sirijoje ir Irake, anarchija Libijoje – neleidžia JAV sutelkti dėmesio į šį regioną. Tad Vašingtonui reikia išvengti naujos konfrontacijos su Rusija, kuri veikiausiai įsižiebtų, jei Gruzijai būtų suteiktas Narystės veiksmų planas.
Krymo invazija kardinaliai, nors gal tik laikinai, paveikė Vokietijos politikų, gyventojų ir verslininkų nuostatas Rusijos atžvilgiu. Atsisakyta įvairių iliuzijų dėl Kremliaus, bet Berlynas nėra itin sužavėtas Ukrainos vadovybės, pabrėžia karinių veiksmų nutraukimo svarbą, vengs pilti alyvos į ugnį. O pietinėms ES šalims įvykiai šiaurės Afrikoje svarbesni negu Europos rytuose.
Įvykiai Ukrainoje parodė, kas gali atsitikti, kai šalis neturi veiksmingos kariuomenės ir nevaldo savo sienų. Bet jei padėtis radikaliai nepasikeis, nelaukiu dramatiškų sprendimų Velse. Susitikime bus pabrėžiamas poreikis sąžiningai didinti gynybos išlaidas, bus susitarta dėl kai kurių konkrečių veiksmų. Įtariu, kad bus vengiama žingsnių, kurių nebūtų galima gana greitai atšaukti. Ateityje bus daugiau karinių pratybų, jose dalyvaus didesni karių kontingentai, padidės naikintuvų rotacija į Lenkiją ir Baltijos šalis, veikiausiai bus įrengiami ginklų sandėliai ir gerinama infrastruktūra greitam kariniam sustiprinimui priimti. Bet vargu, ar bus pritarta bazių steigimui Lenkijoje ar Baltijos šalyse.
NATO nereikia griebtis radikalių pertvarkymų, nes neginčytinas JAV karinis pranašumas smarkiai atgrasys Rusiją nuo veiksmų prieš NATO šalis. Bet siekiant sustiprinti aljanso patikimumą, būtina sąžiningai vykdyti seniai duotus gynybinius įsipareigojimus, atsisakyti sofistinių aiškinimų, kad svarbu ne pinigų kiekis, bet jų pavartojimas, ir kantriai įtikinėti savo piliečius, kad gynybos išlaidos yra reikalingos.
