Prieš tai, kai kalbėsime apie skirtingas nacionalizmo atmainas, sustokime trumpam prie taip vadinamos eurazizmo doktrinos. Jos šerdyje glūdi Rusijos kaip išskirtinės civilizacijos idėja. Kitos tautos figūruoja tik kaip imperijos periferiniai vienetai ir iš esmės atlieka saugumo buferio ir besiplečiančios Kremliaus įtakos įrankių funkcijas.
Nekyla abejonių, jog tai yra nacionalistinė–imperinė vizija, skirta Rusijos galios stiprinimui bei plėtrai regione ir pasaulyje. Joje per konservatyvizmo filtrą prakošta rusų kultūra, literatūra bei stačiatikybė tampa ideologiniais projekto klijais. Ironiška, jog tokie eurazizmo ideologai kaip Aleksandras Duginas iš esmės sutinka su Lauryno Kasčiūno pasaulėjauta, kritikuojančia Vakarus už jų liberalizmą ir tariamą nacionalizmo nuvertinimą.
Pirmasis pripažįsta tautinės savimonės svarbą, ją derindamas su kitų etnosų ir kiekvieno individo laisvėmis bei atsakomybėmis. Tokioje visuomenėje etninė priklausomybė traktuojama kaip išskirtinumo, o ne viršenybės indikatorius. Šioje perspektyvoje etninės grupės dominavimas yra istorinių, politinių ir demografinių faktorių pasekmė, o ne įgimta ar kokios dievybės suteikta teisė valdyti. JAV yra ekstremalus tokios visuomenės pavyzdys.
Antroji nacionalizmo atmaina į pirmą planą iškelia etninės priklausomybės ir kalbos klausimus. Tokioje sąrangoje dominuojančios etninės grupės interesai dažnai tampa ne tik valstybinės politikos pagrindu, bet ir jos egzistavimo garantu. Nieko stebėtino, jog į kitas etnines grupes, gyvenančias šalies teritorijoje ar kaimynystėje, dažnai žiūrima įtariai, nes tik būdamos silpnos ir priklausomos jos gali sustiprinti dominuojančio etnoso saugumą. Kitais atvejais jos kelia potencialią grėsmę konkuruodamos savo alternatyviomis tautinėmis vizijomis.
Kitaip nei teigia gerb. Kasčiūnas ir jo cituojama Anne Applebaum, rytų Ukrainoje ir Kryme nemaža dalis rusakalbių nebuvo vien tik nesusipratę homo sovieticus. 2013 m. sausį JAV politologų Grigore Pop-Eleches ir Graeme Robertson atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, jog dešimt mėnesių prieš prasidedant Maidano protestams beveik 70 proc. rytų Ukrainos gyventojų savo tėvyne laikė būtent Ukrainą. Iš Tarybų Sąjungos save kildino kiek daugiau nei 20 proc. gyventojų. Tuo tarpu Kryme situacija atrodė visai kitaip. Daugiau nei pusė respondentų įvardino Krymą kaip savo tėvynę ir tik 35 proc. tapatinosi su Ukraina. Net tarp Krymo totorių ir etninių ukrainiečių, gyvenančių Kryme, susitapatinimas su Ukraina buvo žymiai mažesnis nei rytų Ukrainoje. Galbūt čia ir slypi atsakymas, kodėl mes matėme tiek mažai protestų pačiame Kryme įžengus „žaliems žmogeliukams“.
Sekant naivaus nacionalizmo logika, galima būtų tikėtis, kad Krymo totoriai, kurie nėra praradę tautinės tapatybės ir turi stiprius ryšius su savo regionu, aktyviai priešintųsi Rusijos okupacijai. Kodėl mes to nematome? Ar todėl, kad jie nėra Krymo patriotai? Ne, turbūt todėl, kad patriotizmas yra tik viena iš dedamųjų šioje lygtyje. Juk net ir Lietuvoje (ar Vakarų Ukrainoje po pirmojo pasaulinio karo) didelė gyventojų dalis pasyviai priėmė Tarybų Sąjungos okupaciją. Noras išgyventi dažnai verčia žmones bent jau išoriškai taikstytis su neteisybe.
O tai reiškia, kad nederėtų pervertinti nacionalizmo gynybinio potencialo. Dabartinė Ukrainos kariuomenė atrodo vargingai ne todėl, kad joje trūksta nacionalistų, bet visų pirma todėl, kad jai trūksta profesionalumo ir adekvataus finansavimo. Netikite? Pasižiūrėkite į kitą barikadų pusę, kurioje kovoja įvairaus plauko profesionalūs samdiniai.
Baigdamas apie nacionalizmą ir apsisaugojimą nuo hibridinių karų. Lietuvoje nacionalizmas gana nejaukiai svyruoja tarp mano paminėtų dviejų polių. Rinkdamiesi išskirtinio nacionalizmo modelį, kurį dažnai prastūminėja konservatyvios dešiniosios jėgos, mes turime aiškiai suprasti, kad patys užprogramuojame etninę trintį šalies viduje. Sėdami nepasitikėjimą, kad ir pridengtą įstatymų raide, mes pjauname ir pjausime tik dar daugiau nepasitikėjimo. O tai, kaip žinia, ideali dirva hibridinio karo šalininkams.
