Tikriausiai taip – bet ne tai svarbiausia. Svarbesni – ir kaip motyvacija, ir iš esmės – du kiti dalykai. Visų pirma, jau dabar akivaizdu, kad pasaulis XXI amžiuje tapo mažiau palankus gyventi ir nerimastingesnis, nei buvo tikėtasi XX amžiaus pabaigoje: sugriuvus bokštams dvyniams, viskas ėmė ristis žemyn – teroristiniai išpuoliai, karai, revoliucijos, katastrofos, krizės... Yra į ką reaguoti ponams artistams. Be to, muzikos vaidmuo pasaulinėje jaunimo kultūros erdvėje akivaizdžiai pasitraukė į antrą planą, o aktualių popžvaigždžių kalibras neįtikėtinai sumažėjo, nuo Elvio ir „Beatles“ per Michaelą Jacksoną ir U2 nusiritęs iki Britney Spears ir, atleisk viešpatie, Justino Bieberio. Ambicingiems muzikantams norisi šūktelėti – „Ei, žmonės! Mes dar čia – klausykite mūsų!“ Kartais prisišaukti pavyksta, nors tiesą sakant, iki „meilės ir taikos“ festivalių bei „dainuojančių revoliucijų“, Johno Lennono akcijų ir Bobo Dylano himnų mastų šiandieniniams muzikos pasaulio veikėjams dar labai toli. Gaila, bet taip yra.

Latvijos veto atrodo gana absurdiškas. Visų pirma, kodėl būtent šie trys atlikėjai? Pavyzdžiui, pagrindinis renginio organizatorius Igoris Krutojus ar populiarūs rusų televizijos laidų vedantieji – jie tikriausiai „nepalaiko“? Viešai pasisakė prieš Krymo aneksiją? Kažkodėl abejoju.
Artemijus Troickis

Keistu atgarsiu, sakyčiau, netgi bjauria dabartinio kultūrinio politinio aktyvumo mutacija tapo sparčiai populiarėjanti atlikėjų pasirodymų draudimų, ir, kaip jau su patosu vadinama, „sankcijų“ prieš muzikantus, praktika. Pasakysiu iškart: man asmeniškai šie triukai atrodo neprotingi ir smerktini, nepriklausomai nuo to, kam ir su kokia motyvacija jie taikomi.

Latvijos užsienio reikalų ministerija uždraudė (ar paskelbė nepageidaujamu, nepamenu tikslios formuluotės) dalyvauti estrados festivalyje „Naujoji banga“ Jūrmaloje rusų popžvaigždėms Valerijai, Olegui Gazmanovui ir Josifui Kobzonui – nes šie palaiko agresyvią Rusijos politiką.

Nesunku suprasti, kad šių atlikėjų gyvenimas ir repertuaras man nėra gerai žinomas, tačiau bet kokiu atveju Latvijos veto atrodo gana absurdiškas. Visų pirma, kodėl būtent šie trys atlikėjai? Pavyzdžiui, pagrindinis renginio organizatorius Igoris Krutojus ar populiarūs rusų televizijos laidų vedantieji – jie tikriausiai „nepalaiko“? Viešai pasisakė prieš Krymo aneksiją? Kažkodėl abejoju.

Ne mažiau abejonių kelia tai, kad nurodytasis „palaikymas“ kažkokiu būdu paveikė nepageidaujamų atlikėjų repertuarą (žodis „kūryba“ man čia atrodo nelabai tinkamas): štai jeigu O. Gazmanovas būtų su armijos choru atlikęs dainą „Vežlivyje liudi“ („Mandagūs žmonės“), o Valerija sudainavusi duetu su Krymo prokurore – būtų bent apie ką kalbėti. O dabar – žmonės, net jei ir jie vieši asmenys, turi visas teises į savo nuomonę. Ir apskritai: Užsienio reikalų ministerija prieš popsinius personažus – tai kažkaip juokinga, tai ne tokio masto ir struktūros figūros, kad reikėtų su jomis kautis didžiojoje politikoje.

Jei jau Latvijos vadovybė pastebėjo kurortinę „Naująją bangą“, verčiau per Kultūros ministeriją pasirūpintų apgailėtinu šio festivalio meniniu lygiu ir beviltišku jo provincialumu... O nesistengtų supanašėti su ne visai adekvačiais veikėjais iš siužeto „Marilyn Manson uždrausta koncertuoti Rusijoje“.
Artemijus Troickis

Jei jau Latvijos vadovybė pastebėjo kurortinę „Naująją bangą“, verčiau per Kultūros ministeriją pasirūpintų apgailėtinu šio festivalio meniniu lygiu ir beviltišku jo provincialumu... O nesistengtų supanašėti su ne visai adekvačiais veikėjais iš siužeto „Marilyn Manson uždrausta koncertuoti Rusijoje“. Laimei, tai buvo ne valstybinė iniciatyva, bet be vietos valdžios ir deputatų palaikymo čia neapsieita. Draudimo iniciatoriumi tapo pagarsėjęs stačiatikių fanatikas Dimtrijus Enteo – su „įžeistų tikinčiųjų jausmų“ lozungu. Suprantama, kad tikintieji, kuriuos galėtų įžeisti skandalingi M. Mansono išsišokimai, niekada gyvenime neitų į jo koncertą. Taip pat suprantama, kad bet kokiame popmuzikos, roko ar repo koncerte labai norint galima įžvelgti kažką, kas būtų klasifikuojama kaip „tikinčiųjų įžeidimas“ (homoseksualizmo propaganda, ekstremizmas ir t. t. pagal naujuosius Rusijos įstatymus). Tiesa, mokslo populiarinamosios paskaitos apie evoliucijos teoriją, genetiką, astronomiją ir t. t. gali įžeisti dar labiau.

Diskusijos su fanatikais yra visiškai beprasmės, bet jų užtarėjams, kurie turėtų turėti sveiko proto, tokių išpuolių kontrproduktyvumas neturėtų kelti abejonių. Dešimtys tūkstančių melomanų smerkia „velnio popus“, o užjūrio priešininkams tai reklama viso pasaulio mastu. Žiūrint iš visiškai pragmatinės perspektyvos. O kalbant rimtai, nesuvokiama, kaip šiais laikais kultūros, meno ir pramoginius reiškinius galima vertinti pagal viduramžių standartus, kai bet koks nukrypimas nuo bažnytinių dogmų buvo laikomas erezija ir galėjo turėti labai liūdnas pasekmes. Ne mažiau nesuvokiama, kaip „civilizuoti“ krikščionys tampa panašūs į musulmonus fundamentalistus.

Ir, galiausiai, nesena istorija apie tai, kaip buvo atšauktas amerikiečių aktoriaus Steveno Seagalo pasirodymas bliuzo festivalyje Hapsalu, Estijoje. Kai kuriuose šaltiniuose, konkrečiai, rusiškuose, informacija apie šį įvykį buvo šiek tiek iškreipta: kiek žinau, niekas formaliai neuždraudė S. Seagalui dainuoti festivalyje „Augustibluus“, (juolab, įvažiuoti į Estijos teritoriją), o viskas vyko maždaug taip. Dainininkas Tõnis Mägi interviu pasakė, kad boikotuos festivalį, nes nenori dainuoti vienoje scenoje su „putinistu“ Stevenu, ir paragino savo kolegas taip pat boikotuoti. Kai kurie – net Estijos užsienio reikalų ministras – solidarizavosi su šia pozicija, kiti – tarp jų ir „Augustibluus“ organizatoriai – jos nepalaikė. Estijos visuomenėje, žiniasklaidoje ir profesionalioje bendruomenėje kilo audringa diskusija, kurios atgarsiai pasiekė ir Steveną Seagalą. Aktorius per savo agentą leido suprasti, kad tokiomis aplinkybėmis festivalyje nedalyvaus, todėl organizatoriai buvo priversti paskelbti, jog amerikiečių atlikėjo koncertas atšaukiamas.

Žinoma, Tõnis Mägi turėjo moralinę ir bet kokią kitą teisę skelbti savo asmeninį boikotą, taip pat ir S. Seagalas – pasiųsti velniop festivalį, kuriame juo ne visi apsidžiaugtų. Kiekvienas savaip teisus, o štai istorija, mano požiūriu, susiklostė neteisingai. Boikotai, ultimatumai, „priemonės“ – tai kitų žmonių, ne atlikėjų, kalba. Pamenu, dutūkstantųjų pradžioje pakviečiau gastrolių Maskvoje nuostabią prancūzų dainininkę ir aktorę Jane Birkin, o ji atsakė, kad į Rusiją nevažiuos, nes aktyviai protestuoja prieš karą Čečėnijoje, dalyvavo protesto akcijose Paryžiuje ir t. t. Aš jai pasiūliau: na ir puiku, aš taip pat pacifistas, galėsim agituoti už taiką pačioje Rusijos sostinėje – taip bus šauniau, nei virpinti orą tolimoje Prancūzijoje... Ši analogija, žinoma, nėra išbaigta, bet, man atrodo, kad geriau leisti oponentui, juolab kolegai, pasisakyti, ir netgi pasiginčyti, o ne iškart jį atmesti. Net jei Steveną Seagalą Hapsalu ir būtų nušvilpę – juk jis, sprendžiant iš visko, yra tvirtas vyras, būtų ištvėręs.

Nesu lozungo, kad muzika (ar kad ir sportas) turi būti už politikos ribų, gerbėjas. Tai arba naivumas, arba vylius – nes taip vis vien nebus. Bet labai norėtųsi, kad mūsų mažame kultūriniame darželyje, kuriame žmonės iš esmės turėtų džiaugtis, grubūs politiniai metodai ir retorika netaptų madingi.