Po daugelio metų prisiminsiu šį laikotarpį ne kaip nepavykusio referendumo ar minimalios algos padidinimo metus. Prisiminsiu, kad prasidėjo Rusijos–Ukrainos karas, buvo beprotiškai karšta vasara, privertusi mane nusikirpti barzdą, o Lietuva įsivedė eurą. Ir jei Algirdo Butkevičiaus vyriausybė bus paminėta istorijos vadovėliuose, tai būtent dėl to, kad sėkmingai pratęsė savo pirmtako Andriaus Kubiliaus suformuluotą tikslą siekti narystės euro zonoje.
Nebūtinai tokį, kuriam iškart visi šalies gyventojai vieningai pritartų. Bijančių, kad dėl euro įvedimo kils kainos, iki pat šio meto buvo daugiau negu trokštančiųjų atsiskaitinėti tokiais pat pinigais, kaip ir dauguma europiečių. Ir tik supratę, kad euras Lietuvoje bus įvestas nepriklausomai nuo jų noro ar nenoro, skeptikai pradėjo domėtis, kaip čia viskas vyks ir tik tada suprato, kad naudotis bendra Europos valiuta ne taip jau blogai. Prisidėjo ir aktyvi Lietuvos banko informacinė kampanija, kurios metu rimti specialistai atsakinėja net į pačius naiviausius klausimus, neturinčius kilti bent pradinę mokyklą baigusiam žmogui.
Visos politikų kalbos apie socialinės atskirties mažinimą ir jų vardijami magiški minimalios algos skaičiai skamba gražiai, bet netinka būti didžiosiomis raidėmis rašomu Lietuvos Tikslu. Neverta tikėtis, kad tą tikslą pasiūlys samdyti konsultantai iš užsienio ar viešo konkurso dalyviai. Pakanka prisiminti, kaip to paties A. Kubiliaus Vyriausybė inicijavo projektą „Lietuva 2030“ ir kokį beviltišką rezultatą gavo – tūkstantį smulkių, prieštaraujančių tarpusavyje idėjų, taip ir likusių popieriuje, vietoje vienos, kuri pretenduotų patekti į istorijos vadovėlius.
Iš bėdos tokiu bendru tikslu galėtų tapti Visagino atominės elektrinės projektas, bet patys politikai pernelyg daug kartų jį marino ir vėl iš naujo gaivino, kad dabar kas nors patikėtų, jog jį vis dar įmanoma įgyvendinti. Vos tik Energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius liepos 30 d. pasirašė su Japonijos korporacija „Hitachi“ supratimo memorandumą, kuriuo „įsipareigojo kartu atlikti parengiamuosius tarpinės bendrovės steigimo darbus“, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys iškart suskubo priminti 2012 m. referendumą, kuriame, jo teigimu, „Lietuvos žmonės aiškiai pasakė „ne“ naujos atominės elektrinės statyboms Lietuvos Respublikos teritorijoje“.
Jeigu ši valdančioji koalicija vis dėlto nusiteikusi statyti atominę elektrinę, reikėtų naujo viešo politinių partijų susitarimo. Tokio, kaip buvo susitarta dėl euro įvedimo ir krašto gynybos finansavimo didinimo. Politikai privalo aiškiai pasakyti rinkėjams, kad Visagino atominės elektrinės projekto pateikimas konsultaciniam referendumui 2012 m. buvo klaida ir jie dabar patys nusprendė nekreipti dėmesio į jo rezultatus. Tik nė vienas iš valdančiąją koaliciją sudarančių partijų lyderių man nepanašus į gebantį pasakyti tautai į akis, jog ji suklydo arba buvo suklaidinta.
Todėl girdėsime nejaukius išsisukinėjimus, kad dabar įgyvendinamas atominės elektrinės projektas nėra ta pati A. Kubiliaus Visagino AE ir juo labiau G. Kirkilo "Leo LT". O be viešo politinio sprendimo šis projektas niekaip negalės pretenduoti į svarbiausio valstybės projekto statusą.
Nauji valstybės tikslai tikrai nebus suformuluoti iki 2015 m. savivaldybių rinkimų ir per juos, nes nė viena partija tokiu metu nenorės susigadinti reitingų drąsiais, bet rizikingais sumanymais, o savivaldybės sprendžia gerokai smulkesnes vietinės reikšmės problemas. Bet iškart po to prasidės pasiruošimas 2016 m. Seimo rinkimams, į kuriuos politikams verkiant reikės atsinešti kažką visiškai naujo ir drąsaus.