Mane pulti yra neproduktyvu: esu ramus žmogus, turiu beveik 40 metų imunitetą įvairioms neapykantos reiškimo formoms), na o pykti ant Andrejaus Makarevičiaus būtų visiškai kvaila – tai akivaizdi dramblio ir skruzdėlių situacija. Jei vis dėlto labai jau norisi išlieti visus savo kompleksus bei pasikelti kitų žmonių sąskaita – prašom, anoniminis chamiškumas internete nebaudžiamas!
Tai, kaip sakoma bedvasėje Europoje, „jūsų problemos“: norite – skaitote ir burnojate, nenorite – neskaitote ir saugote savo psichinę sveikatą. Mano reikalas – kurti kokybiškus tekstus įvairiomis temomis, sąžiningai aprašyti tai, ką matau ir galvoju, tačiau savo pasaulėžiūros niekam piršti neketinu. Šį apybraižos žanrą galima būtų apibūdinti Dimos Krylovo laidos apie keliones pavadinimu „Nevykę užrašai“.
Pastarąsias dvi savaites su šeima praleidome Prancūzijoje. Niekada nebuvau frankofilas, tačiau su sūnumi Ivanu sutarėme, jog, jei jis sėkmingai baigs mokslo metus (baigė jis juos vien penketais, vienintelį trejetą gavo iš kūno kultūros), parodysiu jam Paleontologijos muziejų ir Evoliucijos galeriją Paryžiuje, o kartu ir Eifelio bokštą, kuris jį sudomino inžineriniu požiūriu. Mano žmona taip pat palaikė šį sumanymą.
Paryžiaus gerbėjas pavadintų šio miesto stilių išlaikytu, tačiau, mano manymu, jis vienodas. Žinoma, čia yra atskirų nuostabių vietų: Monmartras, Marė, Šv. Liudviko sala bei pavieniai visiems puikiai žinomi statiniai, tačiau jie paskęsta tarp monolitinių imperinių XIX amžiaus statinių. Be jokios abejonės, tai puiki vieta apsipirkti ir skaniai pavalgyti. Kainos restoranuose panašios kaip ir Maskvoje (kokybės vertinti nesiimu), tačiau kainų balansas šiek tiek kitoks: pigūs patiekalai (pavyzdžiui, pica) Paryžiuje daug brangesni, o brangūs patiekalai – pigesni.
Geras vynas čia pigesnis net keletą kartų bei yra maksimaliai prieinamas. Šiek tiek keblesnė situacija su lankytinomis vietomis: puikiai žinoma, kad Prancūzija – labiausiai turistų lankoma šalis. Per metus jų čia apsilanko 85 milijonai, o didžioji į šią šalį atvykstančių turistų dalis tenka būtent Paryžiui. Tai ypač juntama vasarą. Standartiniuose turistiniuose maršrutuose spūstys lyg turguje, o po alinančiais saulės spinduliais vingiuojančios kilometrinės eilės prie Eifelio bokšto, Dievo Motinos katedros, Versalio rūmų, Luvro ir t.t. kelia nuoširdžią užuojautą, ypač žinant, jog daugeliu atvejų šių eilių galima išvengti: bilietus į kai kuriuos objektus galima užsisakyti internetu, į Orsė muziejų ir Dievo Motinos katedrą geriau eiti ryte, kai šių objektų durys tik atveriamos, į Luvrą galima iš viso neiti (ten visko labai daug ir nuobodu), o Versalyje galima pasivaikščioti didžiuliame parke ir paplaukioti valtimi, o ne vaikščioti po vienodas rūmų sales. Jau nekalbu apie Disneilendą. Neatmetu galimybės, kad lapkričio ar vasario mėnesį ten galbūt visai miela, tačiau liepą... tai siaubinga.
Dar nuvykome į kurortinius miestelius – buržuazinį Dovilį ir bohemišką Truvilį. Aplankėme seną draugę fotomenininkę Nataliją. Rusijoje ji nesilankė jau gana ilgai, Vladimirui Putinui didelių simpatijų nejaučia, patylomis nekenčia Europos bei svajoja, kad jos 25-erių dukra rastų gerą vaikiną rusą. Jau senokai pastebėjau, kad dabartinę Rusiją daug patogiau mylėti gyvenant už jos ribų, o Europą – gyvenant Rusijoje... Numušto lėktuvo katastrofa įvyko kaip tik mums būnant Prancūzijoje. Negaliu pasakyti, kad į tai čia buvo reaguojama ypatingai aštriai: pavyzdžiui, tuo pačiu metu Gazos ruože Izraelio įvykdytas išpuolis Paryžiuje sukėlė labai triukšmingas protesto akcijas, tačiau pastebėjau vos keletą antiputiniškų grafičių Ukrainos tema. Gali būti, jog pasipiktinimo trūkumas susijęs su tuo, kad pirmuoju smuiku Vakarų orkestre griežia JAV. Be to, Prancūzijoje stipriai jaučiamas tiek kairiųjų, tiek ir dešiniųjų antiamerikietiškas nusiteikimas.
Na ir desertui – butą mes nuomojomės name, kur Bernardo Bertolucci filmavo „Paskutinį tango Paryžiuje“. Dėkoju Senai – nuo jos dvelkė vėsa.