Ne karas ir žudynės Rytų Ukrainoje, trunkančios jau ne vieną mėnesį, ir ne Rusijos elgesys, besitęsiantis jau ne vieną šimtmetį, o ES visuomenių ir valstybių reakcija į Europoje vykstantį karą turėtų šokiruoti labiausiai.
Didžiausią pagarbą žmogaus gyvybei ir tarptautinei teisei skelbianti ES už Krymo dydžio teritorijos okupaciją bei daugybės aukų jau pareikalavusį Putino karą Rytų Ukrainoje viso labo nubaudė saujelę žmonių, kurių nebeįsileis į Romos ir Berlyno parduotuves ir muziejus. Žiauru. Na, tiesa, išstenėjo dar šį bei tą.
Bet juk daug kas mato ir puikiai suvokia, jog užsitęsusi simbolinė reakcija į kylantį rusišką hitlerizmą (rašizmą) yra visiškai neadekvati tiek veiksmingo spaudimo Rusijai, tiek ir teisingumo, moralės atžvilgiu. Jau nekalbant apie „Mistral“ pardavimą, nenutrūkstančius ekonominius, verslo santykius ir tik svarstymus apie tai, kad galbūt Rusijos ateityje kas nors kur nors nepakvies.
Beje, kur kas dažniau girdime, kaip antai iš FIFA, jog nevalia boikotuoti Rusijoje vyksiančio pasaulio futbolo čempionato, nes sportas tautas suartinsiąs ir, suprask, kažin kaip išperėsiąs Baltą Taikos Balandį (matyt, nesvarbu, kiek tautų iki tol laiko Rusija bus užpuolusi ir okupavusi, kiek žmonių išžudžiusi ir keleivinių lėktuvų numušusi).
Tokie argumentai primena pasiteisinimą tų, kurie yra per silpni, pernelyg išlepę, parsidavę ir nevalingi, kad imtųsi reikiamų veiksmų ir pajėgtų pergalingai užbaigti tai, ką pradėjo. Pavyzdžiui, užspeisti į kampą SSRS ir pasiekti blogio imperijos subyrėjimą. Todėl jiems nieko kito nelieka, kaip aiškinti, jog geriausia strategija kovojant su blogiu – nedaryti to, kas gali tą blogį per daug suerzinti.
Tų, kurie sako, kad Rusijos agresijos mastą labiau atitinkantis ekonominis spaudimas neduos norimų rezultatų ir veikiau pakenks, nei padės, norėtųsi paklausti: o kokių rezultatų davė dabartinis švelnus, beveik nejuntamas spaudimas?
Per Vakarų švelnumo su Maskva mėnesius žuvo šimtai Ukrainos karių ir civilių, 300 „Boeing-777“ keleivių. Krymo problema nutylima. Maskva stiprina savo armiją, vis garsiau rėkia apie rusišką lebensraum – gyvybinę erdvę, kurią vadina „rusų pasauliu“, ir aktyvuoja penktąsias kolonas kaimyninėse valstybėse. Tai kaip čia dabar: pasiteisino švelnus spaudimas ar nepasiteisino?..
Kad ir kokios būtų griežtų ekonominių sankcijų poveikio prognozės, akivaizdu, kad Vakarams ir ypač ES dabar pirmiausiai trūksta politinio adekvatumo ir Rusijos modernizuotą kariuomenę regione atsveriančios karinės galios. Ir tai nėra joks „nusiritimas iki Rusijos lygio“, kaip kad sako taikos balandžiai. Pagal jų logiką, valstybei turėti policiją – vadinasi, nusiristi iki nusikaltėlių lygio?
Kremlius visada skaitėsi su jėga ir niekino bejėgių taikos misionierių burkavimą. Tai pabrėžė Winstonas Churchillis savo garsiojoje Fultono kalboje („Iron Curtain Speech“, 1946):
Nors ir norėtume matyti kitokią Rusiją, per kone 70 metų, praėjusių po Fultono kalbos, ši šalis iš esmės nepakito. Tik Europa, deja, nebeturi Churchillio.
Silpnumą demonstruojančios ES politiką, beviltišką ir bedantę net po „Boeing-777“ sunaikinimo virš Donbaso, galima aiškinti ir teisinti gražiais žodžiais: „atsargi“, „nuosaiki“, „taikinga“ ir pan. Tačiau žodis „taika“ dabartinėmis aplinkybėmis skamba taip, kaip jį tarė Chamberlainas ir Daladier Miuncheno proga: taip, kaip norėtų diktatorius, kuris siekia anaiptol ne taikos.
Tokia „taika“, kai Merkel Brazilijoje glėbesčiuojasi su teroristų šeimininku, o ES ragina Ukrainos prezidentą sėsti prie derybų stalo su pačiais teroristais, yra ne taika, o moralinis ir politinis pralaimėjimas beveik besąlygiškai kapituliuojant prieš blogį.
Šitokios „taikos“ varomoji jėga yra ne kilnūs tikslai, kaip antai teisingumas, agresoriaus sutramdymas, pagarba šalies suverenitetui ir sienų neliečiamumo principui, o du labai primityvūs, bet stiprūs motyvai: godumas ir baimė. Deja, būtent šiedu motyvai, panašu, lemia šiandienę Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu.
Apie Vakarų politinio elito ir jo atstovaujamų visuomenių baimę ir godumą kalba – tiesiogiai neįvardydama šių dviejų motyvų – Maskvos Carnegie centro vyr. analitikė Lilija Ševcova, duodama interviu Rytui Staseliui („Dabar yra blogiau už šaltąjį karą“. „Verslo žinios“, 2014-07-25). Štai ką ji sako apie baimę:
„Vakarai nenori pripažinti, kad tarp Ukrainos ir Rusijos vyksta karas, nes tai pripažinus būtini tam tikra reakcija ir veiksmai, nes agresoriaus sąvoka yra aiškiai apibrėžta Jungtinių Tautų“. Vakarai tokių veiksmų imtis bijo, ir Putinas tuo, kaip sako Ševcova, „nenoru konfrontuoti“ dabar išsijuosęs mėgaujasi.
Ir – apie godumą: „Vakaruose susiformavo politinis elitas, tikintis, kad su Rusija reikia bendradarbiauti bet kokia kaina. Šį vakariečių tikėjimą stiprina ir Kremliaus investicijos į Briuselyje, ES šalių sostinėse veikiančią galingą lobizmo mašiną. Paradoksalu, tačiau ne šiaip Rusijos, bet dabartinio Rusijos režimo išlikimu suinteresuoti platūs politikos, verslo ir kultūros sluoksniai Vakaruose.“
Putinas, Švecovos žodžiais, ir toliau ieškos Trojos arklių ES, viliodamas išskirtinėmis energijos išteklių kainomis ir investicijų Rusijoje sąlygomis.
Tačiau kyla esminis klausimas: kaip galėjo nutikti, kad Vakarai ir ypač ES, tiek propagavusi vertybių pirmumą politiniame gyvenime, staiga nusirito net ne į saikingai amoralų realpolitik, o į stačiai apolitišką godumo ir baimės paskatų lygį?
To negalėjo lemti vien išoriniai veiksniai. Turėjo egzistuoti Vakarų politinei santvarkai – liberaliajai demokratijai – vidujai būdinga ir įsikerojusi pasaulėvoka, pasitarnavusi Putino geopolitiniams žaidimams ir dabar atsigręžusi prieš pačius Vakarus.
Ševcova tiesiai šviesiai sako, kad Vakarų ir ypač ES reakcija į Ukrainos įvykius parodo liberalizmo silpnumą. Jos požiūriu, „Vakarai patiria liberalios visuomenės modelio funkcionalumo krizę“. Krizę, pagal ją, liudija būtent tai, kad Vakarai nebesivadovauja vertybėmis ir vadovaujasi interesais, kurie, savo ruožtu, plaukia iš godumo ir baimės motyvų.
Bet nejaugi godumas ir baimė yra „liberalios visuomenės modelio“ atraminiai stulpai? Ar liberalizmo politinės minties klodai galėjo grįsti šitokiais nesimpatiškais jausmais tokias iškilias, taurias, visuotinai puoselėjamas žmogaus teisių ir laisvių idėjas?
Atsakymas galėtų būti neigiamas, jei nagrinėtume tik XIX ir XX a. liberalizmą. Tačiau politinės modernybės ir klasikinio liberalizmo šaukliai Thomas Hobbesas ir Johnas Locke‘as būtent ant baimės ir godumo motyvų pamato statė savąsias visuomenės pažangos vizijas. Jų idėjos ilgainiui virto politinio projekto – liberaliosios demokratijos modelio dalimi, o šis, savo ruožtu, praėjusį šimtmetį tapo Vakarų politiniu veidu.
Bet išsamiau apie Hobbeso ir Locke‘o liberalizmo atsakomybę už politinę ir moralinę krizę, kurią išgyvena Rusijos bijanti, jos lobistų šokdinamą, Putino režimui viską atleidžianti (net ir agresiją bei nusikaltimus Ukrainoje) Europa – kitame straipsnyje.
