Autoriai kruopščiai aprašo ir oro mūšių su pranašesnėmis priešo pajėgomis detales, ir E. Hartmano santykius su kovos draugais, požiūrį į draugystę, išdavystę ir meilę. Ši lakūno, per Antrąjį pasaulinį karą numušusio daugiausia priešo lėktuvų (352, iš jų 345 sovietų orlaivius) biografija – tai dvasiškai stebėtinai atsparaus, bet kartu ir kilnaus, garbingo žmogaus gyvenimo istorija. Jo asmenybę iki šiol gaubia legendinio mūsų laikų herojaus aureolė, kurią dar paryškina net pačiomis sunkiausiomis nelaisvės akimirkomis neblėstanti meilė žmonai Uršulai.
Patekęs į amerikiečių nelaisvę E. Hartmanas su kai kuriais bendražygiais buvo atiduotas sovietams. Klajonės po sovietų lagerius, kova su brutalia prievarta, karceriai… Liuftvafės asas, autorių taikliai pavadintas Šviesiaplaukiu Vokietijos riteriu, niekada nepasidavė. Grįžęs iš sovietų nelaisvės Erichas Hartmanas tapo Vokietijos naujųjų karinių oro pajėgų pilotu, mokė vokiečių ir amerikiečių lakūnus kovos meno. Ir iki gyvenimo pabaigos liko tiesus, ištikimas savo idealams žmogus. Knyga gausiai iliustruota fotonuotraukomis, Antrojo pasaulinio karo metams būdingų plakatų, įvairių dokumentų kopijomis.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Netrukus po to prasidėjo masinis vokiečių belaisvių paleidimas namo. Kuteinikove drauge su Erichu laikyta keturiolika tūkstančių belaisvių. Per dvi savaites repatrijuoti du trečdaliai. Tačiau NKVD savo grasinimą įvykdė ir Erichas buvo išbrauktas iš repatriantų sąrašo. Nors apskritai jis džiaugėsi, kad daugelis draugų vyksta namo, viduje visas degė. Nesuprato, kodėl jo neišsiunčia. Bet netrukus viskas paaiškėjo.
Praėjus keletui dienų po paskutinės didelės kalinių partijos išgabenimo, į baraką įėjo komisaras lydimas ginkluotos sargybos. Seržantas pareikalavo tylos. Tada komisaras pasilypėjo ant suoliuko ir ėmė skaityti sovietų vyriausybės pareiškimą. Tai buvo ištisa šūsnis popierių su paistalais apie moterų ir vaikų žvėriškas žudynes, sovietinio turto naikinimą ir rėkiančios Erenburgo stiliaus tirados. Paskui komisaras ėmė skaityti ilgą pavardžių sąrašą. Tarp jų buvo ir „Vokietijos KOP majoras Erichas Hartmanas“. O tada sprogo bomba: „Visi išvardytieji vokiečių belaisviai nuo šios dienos pagal sovietų vyriausybės nutarimą ir pagal teisėtvarkos nuosprendį laikomi karo nusikaltėliais. Kaip karo nusikaltėliai šie belaisviai visiškai netenka Ženevos konvencijos ir tarptautinio Raudonojo Kryžiaus apgynimo, todėl nuteisti kaip nusikaltėliai pagal sovietų įstatymus. Visi išvardytieji karo nusikaltėliai nuteisti po dvidešimt penkerius metus kalėti sunkiųjų darbų lageriuose“.
Pasigirdo nepatenkintų belaisvių murmesys. Kaliniai tarsi norėjo prisiartinti prie komisaro, bet juos sustabdė šautuvų spynų tarškesys. Seržantas vėl pareikalavo tylos. Komisaras baigė kalbą: „Karo nusikaltėliai gaus savo nusikaltimų patvirtinimo dokumentus per artimiausias kelias dienas. Tai viskas“.
Erichui buvo parodyta jo kaltinamoji išvada, kurioje jau įrašytas nuosprendis: „Dvidešimt penkeri metai griežtojo režimo lageriuose“. Salėje sėdėjo apie penkiasdešimt rusų civilių mėgaudamiesi sovietinės teismo mašinos veikimu. Erichas, išgirdęs tariant jo pavardę, pakilo nuo suolo. „Noriu žinoti, kodėl esu kaltinamas karo nusikaltimais ir būtent kokiais“, – prabilo. Teisėjas įrėmė jam į veidą užputusias akutes. „A, tu Hartmanas, Juodasis Velnias. Didysis pilotas, taip? Ir siaubingas karo nusikaltėlis?“ „Didysis pilotas – galbūt. Bet ne karo nusikaltėlis“. Teisėjas atsivertė Ericho bylą ir pirštu pavedžiojo po eilutes. „Iš to visiškai aiškiai matyti, kad tu – karo nusikaltėlis“. Jis pasklaidė bylą ir rado reikalingą puslapį. Paskui džiūgaudamas pažvelgė į Erichą: „Pirmasis kaltinimo punktas. Dalyvavai neteisėtame, žiauriame ir neišprovokuotame Sovietų Sąjungos užpuolime ir sunaikinai didelį kiekį sovietų karinės technikos, įskaitant mažiausiai 345 brangius sovietų karo lėktuvus“.
„Aš numušdavau sovietų lėktuvus lygiai taip pat, kaip rusų pilotai numušdavo vokiečių lėktuvus. Aš buvau vokiečių karys ir tai buvo mano pareiga. Tai ne karo nusikaltimas“. „O kaip dėl kepyklos sunaikinimo?“ Teisėjas abejingu veidu apžiūrinėjo savo nagus. Erichas skeptiškai papurtė galvą ir teisinosi toliau: „Niekada neapšaudžiau ir jokiu kitu būdu nepuoliau nė vienos kepyklos. Kur buvo tas pastatas?“ Teisėjas nuobodžiaudamas žvilgtelėjo į jį, paskui pavartė bylą: „Kaime šalia Smolensko“, – pasakė. „Net tarnavau visai ne ten. Šį rajoną dengė 54-oji naikintuvų eskadra. Aš tarnavau 52-ojoje eskadroje, pietiniame fronto sektoriuje“. Teisėjas neprieštaraudamas linktelėjo: „Na, žinoma. Visi karo nusikaltėliai nedalyvavo ten, kur vyko nusikaltimai. Bent jau jie taip kalba“.
Erichas atkakliai gynėsi toliau: „Trečiasis punktas visiškai netikras. Aš niekada nežudžiau civilių asmenų, tuo labiau vaikų. Kaip nustatėte tokį tikslų skaičių? Aš niekada nebuvau Briansko rajone. Kaip jūs galite kaltinti mane nužudžius tokį skaičių civilių gyventojų?“ Išpurtęs teisėjo veidas vėl palinko prie bylos. „Mes ne kaltiname tave, Hartmanai. Mes tai įrodėme. Mes čia teisiame. Sovietinė teisėtvarkos sistema neleidžia laikyti kalėjime nekaltųjų“. „Gerai, tada įrodykite man, kad nužudžiau 708 civilius asmenis. Aš dalyvavau tik oro mūšiuose, prieš karo lėktuvus, kuriuos pilotavo jūsų kariškiai“. Teisėjas šiek tiek pasijudino krėsle. Jis pakėlė savo plaktuką ir mostelėjo žiūrovų pusėn.
Erichas, matydamas visišką to, kas vyko, absurdiškumą, karčiai šyptelėjo. Teisėjas nusikvatojo. Jis atsirėmė į krėslo atkaltę ir linksmai juokėsi, o pilvas kratėsi kaip želė. Staiga surimtėjęs, dūrė pirštu Šviesiaplaukio Riterio pusėn: „Nejaugi nesupranti, Hartmanai, kad tai politinis klausimas? Kaip manai, kodėl išvariau šiuos žmones iš salės? Tu mėgini gintis, bet šioje situacijoje tai beprasmiška. Esi juk protingas žmogus. Mes dėl tavęs turime įsakymą iš Maskvos. Jei pasirašysi popierius, kuriuos tau duosime, tuoj išvyksi į Vakarus pas savo šeimą“. „O paskui?“ Mes padėsime tau padaryti greitą karjerą Vakarų Vokietijoje. Paskui susisieksime su tavimi, bet jei tik elgsies teisingai. Mūsų poveikis Vakarų Vokietijoje labai didelis“. „O jei nesutiksiu?“ „Jei nebendradarbiausi su mumis, iš čia niekada neištrūksi“. „Jūs siūlote man baisų pasirinkimą. Jei pasirašysiu šiuos popierius, mane gali pasodinti ar net sušaudyti mano paties šalyje. Jei nepasirašysiu, mane pasodins į kalėjimą čia“. „Tu viską supratai tikrai teisingai“. Teisėjas pabarbeno pirštais į stalą laukdamas atsakymo. „Aš nepasirašysiu jokių popierių, nei dabar, nei paskui. Reikalauju, kad mane sušaudytų. Aš nebijau mirties“. Teisėjo veidas apsiniaukė. Jis įniršęs kaukštelėjo į stalą savo plaktuku. „Karo nusikaltėlis! Dvidešimt penkeri metai griežtojo režimo lagerių! Išveskite!“
Taip buvo nulemtas Šviesiaplaukio Riterio likimas. Po kelių savaičių vienas iš Štutgarto vietos laikraščių pranešė apie Ericho Hartmano, paskelbto karo nusikaltėliu, teismą. Uš motina rado savo dukterį verkiančią su laikraščiu rankose. Ten buvo įdėta besišypsančio, apsivilkusio lakūno kombinezonu ir su briliantais ant kaklo Ericho nuotrauka. Frau Petč palaukė, kol duktė perskaitė tą žinutę. Apkabinusi jai kaklą, pamėgino paguosti. Uš liūdnai kaip madona nusišypsojo. „Aš jo sulauksiu, mama. Aš sulauksiu“. „Bet, brangioji Uš, dvidešimt penkeri metai. Tavo Erichui bus daugiau kaip šešiasdešimt metų“. „Jei tiek laikys, jis bus senukas. Bet gali pralaikyti jį ir iki septyniasdešimt metų. Bet vis tiek jo sulauksiu“. Tokia buvo moters meilė, kuri palaikė Erichą jo vergijos metais.