Ukrainiečiai niekados neturėjo geresnės galimybės bylai prieš Kremlių. Kariniai nusikaltėliai, iššovę BUK arba, kaip ji Vakaruose vadinama, SA-11 sistemos raketą į keleivinį lėktuvą, globalizavo posovietinio Europos pakraščio kruviną konfliktą. Pasak JAV žurnalo „Politico“ korespondento Kijeve Maksimo Eristavi, Ukrainos valdžios institucijos šiuo metu dirba kiaurą parą, rinkdamos įrodymus apie Rusijos perduotą separatistams ginkluotę, pastarųjų apmokymą bei Rusijos žvalgybininkų instrukcijas Donecko liaudies respublikos atamanams.
Rusijos postringavimai, pagal kuriuos lėktuvas buvo numuštas ukrainiečių arba subyrėjo ore, panašiai kaip prieš pusę metų virš Indijos vandenyno dingęs tos pačios aviakompanijos „Boeingas“, tarptautinei bendruomenei kelia juoką. Prie Olandijos ambasados Kijeve kalnai gėlių, ir, pasak cituoto žurnalo, mergaičiukė laiko plakatą „Putin is a killer!“.
Nors padėtis greitai keičiasi ir pradinio vaizdo tarptautiniams stebėtojams užfiksuoti nebuvo leista, vaizdelis buvo tikrai nekoks. Kaip informuoja tweetas iš vietosi, čia ir trimetis vaikiukas saulėgrąžų lauke, ir moteris persukta koja, kruvinu veidu ir už galvos išmesta ranka, tarsi kažkam bandytų prieš mirtį parodyti kažin kokį ženklą. Sutraiškytas smūgio į žemę iš dešimties tūkstančių metrų aukščio ir juosvi lavonų gabentojų siluetai su neštuvais, ir studento iš Thompsono universiteto dokumentai – o kurgi studentas? Kūnai ir kiti įrodymai buvo išgabenami dar nenustačius apsauginės zonos ribų būsimam tyrimui.
Rusija ir pati supranta, kad jos vienašališkam tyrimui, kuriuo Šaltojo karo laikais gal ir patikėtų Vakarų kairuoliai ar šiaip lengvatikiai – juk kai kas tikėjo melui apie Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą, numuštą virš SSRS 1983 metais, neva šnipinėjo, – niekas nepatikės interneto epochoje, ir ypač po to, kai Kremlius daug kartų nuo Krymo aneksijos laikų buvo pagautas akiplėšiškai meluojant. (Be abejo, bus prisimintas ir ankstesnis Rusijos elgesys Londonui reikalaujant asmens, kaltinamo Litvinenkos nužudymu.)
Liepos 18 d. JAV atstovė JT Samantha Powers argumentavo, kad, remiantis ligšioliniais duomenimis, lemtingą raketą iš sistemos SA-11, esančios lėktuvo kritimo rajone, paleido separatistai, instruktuojami Rusijos profesionalų. JAV ir JK laiko pakankamais kaltės įrodymais ir stereotipinį veikimo būdą, ir viešojoje erdvėje pasirodžiusius pokalbių tarp Rusijos kariškių ir separatistų įrašus.
Ukrainą kol kas būtų galima kaltinti tik vienu – kad nepaskelbė neskraidymo zonos virš kovos veiksmų teritorijos, kaip tai privalu pagal tarptautinę aviacijos konvenciją. Tačiau tai būtų tik formalumas. Lėktuvas buvo numuštas virš separatistų valdomos zonos ir į ją krito. Su šiuolaikiniais ginklais teoriškai laineris galėjo būti numuštas iš bet kur – net iš teritorijų, kur karo veiksmai nevyksta. MH17 skrydį koordinavo Ukrainos dispečeriai: nei per klaidą, nei sąmoningai jis negalėjo būti numuštas ukrainiečių.
Ši tragedija sukelia gausybę prisiminimų, kuriuos abi pusės panaudoja puldamos viena kitą. Promaskvietiški komentatoriai prisimena keleivinį lėktuvą Telavivas-Novosibirskas, kurį 2001 m. per klaidą Juodosios jūros rajone numušė Ukrainos kariškiai. Įžvelgiantys šiame nusikaltime Kremliaus pirštų antspaudus tiki, kad čia būdingas rusams neatsakingumas perduodant avantiūristams ir plėšikams supermodernią raketų sistemą – juk šia proga pasakytais „Echo Moskvy“ komentatorės Julijos Latyninos žodžiais, negalima leisti vaikams žaisti degtukais. Jie taip pat primena 1983 m. sovietų numuštą Pietų Korėjos keleivinį boeingą, apie kurio numušimą buvo dar daug metų mulkinami milijonai lengvatikių visame pasaulyje, pirmiausia SSRS piliečiai. Kai sovietinis Kremlius buvo priverstas pripažinti, kad numušė keleivinį lėktuvą, jis rado kaip pasiteisinti: skrydžio misija buvo neva žvalgybinės informacijos rinkimas.
* * *
Ką šiame kontekste reiškia šimtų Europos ir kitų kontinentų piliečių žūtis danguje virš Ukrainos?
Komisijos, kokios ir kiek jų bebūtų, dirbs ilgai ir nuobodžiai. Jau berenkant duomenis paaiškės įvairiausios intrigos. Kylant pasaulinės visuomenės pasipiktinimo bangai, vis mažiau vilčių, kad tyrimas iš Rusijos pusės bus objektyvus. Ir Kremliumi Vakaruose niekas netiki.
Besirutuliojantis skandalas yra vaizdinga pamoka ir Lietuvos politikams, diplomatams, tyrėjams ir žurnalistams. Visuotinai žinoma – kaip liudija daugybė faktų ir pasisakymų – tai, kad dabartinė Kremliaus valdžia vis nuosekliau atsisako europėjimo kurso, kurį prieš šimtus metų nubrėžė Rusijai Petras I, tos vystymosi krypties, kurią bandė tęsti ir Jekaterina Didžioji ir pažangiausias Rusijos valdantysis elitas, nuo mažens ugdomas taip, kad šviestų liaudį vakarietiška dvasia – pradedant aristokratams kone gimtąja prancūzų kalba ir baigiant mokslais Europoje; iš čia taip pat ir pagarba tam tikroms civilizuotoms tarptautinio ir vidinio bendrabūvio normoms.
Nuo viso to nusisukant lieka tik viena paradigma: nacionalistinis ir pasaulinei bendrijai pavojingas blūdas apie slavų misiją, o konkrečiai – ekspansija ir tariama „didybė“. Negi kazokai, kurie XXI amžiuje pliekia ne rimbais, o šaudo raketomis, kam nors galėtų įskiepyti meilę imperijai? Visa tai jau buvo. Ir niekas, išskyrus galbūt rusiškąsias galios struktūras, nenori grįžti į šias vėžes, vedančias vis į tą pačią balą, kuri 1917 m. baigėsi bolševikų perversmu, o devintąjį to paties amžiaus dešimtmetį – Maskvos komunistinės imperijos subyrėjimu. Mesijanistinių imperijų žlugimai pasauliui kainuoja daugiau nekaltų žmonių, negu numušus lėktuvą.
Civilizuotas pasaulis užsienio politiką, paremtą jėga, vadina silpnųjų prievartavimu. Problema yra tai, kad visas Kremlius Vakarams yra juodoji dėžė, kurios niekaip nepavyksta iššifruoti.
Galiausiai visi tyrimo rezultatai turėtų atsidurti Olandijoje. Ir ne dėl to, gerbiamieji, kad dauguma keleivių buvo olandai. Pirmiausia dėl to, kad Olandijos Haga, tai miestas, kuriame teisiama už tarptautinį terorizmą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.
