Jau 14-us metus prie Kauno, kurortiniame miestelyje su melodingu pavadinimu Kulautuva, Virgis rengia vienos dienos bardų dainų festivalį „Akacijų alėja“ (miestelyje daug daugiau pušų, bet pagrindinė gatvė, kurioje vyksta festivalis, apsodinta būtent šiais lapuočiais medžiais). Šiais metais pagaliau nuvykau į festivalį, nes iš Talino arčiau nei iš Maskvos.

Ieškodamas bilietų susidūriau su stebėtinu faktu – nėra tiesioginio susisiekimo geležinkeliu tarp Estijos ir Lietuvos. Teoriškai galima vyti traukiniu, bet su dviem persėdimais <...> (Tarybiniais laikais, jei atmintis manęs neapgauna, traukinys per tris Baltijos valstybes vyko net iki Minsko).

Man papasakojo, kad dabar ruošiasi tiesti greitųjų traukinių magistralę Talinas–Varšuva, bet atsirado kliūčių, nes ją tiesti planavo per Kauną, o ne per Vilnių,  o Lietuvos vyriausybei tai nepatiko. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad mano požiūriu, Kaunui kaip tik reikėtų padėti – miestas akivaizdžiai išgyvena nuosmukį. Gyventojų nuo devinto dešimtmečio pabaigos sumažėjo ketvirtadaliu, o Vilniuje maždaug tiek padaugėjo.

Atsidūrėme Laisvės alėjoje – pagrindinėje Kauno prekybos ir pramogų gatvėje šeštadienį 17 – 18 val. Ten buvo kaip iššluota, o šalutinėse gatvelėse apskritai miestas vaiduoklis... Tik prie Čiurlionio muziejaus pora dešimčių turistų. O dabar nori ir europinį geležinkelį nutiesti, rodos, Vilniui – viskas, o Kaunui – nieko. Apmaudu.

Atsidūrėme Laisvės alėjoje – pagrindinėje Kauno prekybos ir pramogų gatvėje šeštadienį 17 – 18 val. Ten buvo kaip iššluota, o šalutinėse gatvelėse apskritai miestas vaiduoklis... Tik prie Čiurlionio muziejaus pora dešimčių turistų. O dabar nori ir europinį geležinkelį nutiesti, rodos, Vilniui – viskas, o Kaunui – nieko. Apmaudu.
A. Troickis

Žodžiu, vykome autobusu „Lux Express“ – atsigulti ir pamiegoti nėra kaip, bet šiaip patogu. Kiek nustebino egzotinių užsieniečių gausa (kinai, japonai, amerikiečiai) tarp keleivių ir pastebimas kelio dangos skirtumas tarp Estijos ir Latvijos, pastarosios nenaudai.

Lietuvoje apsistojome pusiau uždarame klubiniame ekoviešbutyje „IDW Esperanza“. Rąstiniai didžiuliai namai ant nedidelio ežero kranto, žvejyba, rusiška pirtis, tyla ir ramybė, plius visoje teritorijoje augančios gėlės ir uogos. Viskas pagal skonį pagrindinio būsimo festivalio svečio, kuris atvyko dienai baigiantis su dviem muzikantais – Aleksandru ir puikia bliuzo dainininke Maša Kac.

Andrejus Vadimovičius Makarevičius. Apie Makarevičių dabar daug kalba ir rašo, nes jis išsiskyrė iš choro, nepalaikydamas karinės patriotinės isterijos dėl Krymo. Mėgėjų užgrobti ir pakariauti reakcija buvo dar nervingesnė, nes Andrejus anksčiau per daug nekonfliktavo su dabartine Rusijos valdžia – priešingai, buvo jos gerbiamas <...>.

Mes su Makarevičiumi pažįstami – kartais draugaujame, kartais ne itin lygiai 40 metų. Drąsiai galiu sakyti, kad jis ne tik talentingas ir iki ausų įsimylėjęs muziką žmogus, bet ir: a) protingas, b) sąžiningas, c) nebe pasipūtęs. Be to, galiu prisiekti – per tris kartu praleistas dienas nė karto neprakalbome apie politiką, Ukrainą ir pan. – bendraminčiams ir tiesiog normaliems žmonėms ir taip viskas aišku. Yra muzika ir gyvenimo džiaugsmas, yra tai, kas meta ant viso to šešėlį – tad kokio velnio be didelio reikalo gadinti bendravimo malonumą?

Į festivalį „Akacijų alėja“ susirinko ne mažiau nei 10 tūkst. žmonių. Baiminausi, kad bardų festivalis bus nuobodokas ir muzikine prasme blankus, bet nuogąstavimai greitai išsisklaidė. Pirmas dalyvis Ainis Storpirštis pasirodė esąs aistringas vokalistas ir pianistas, jo (atlikimo) maniera man priminė solinius Johno Cale‘o ar Chilly Gonzaleso pasirodymus. Deja, apie šio ir kitų artistų dainų poetinę pusę nieko negaliu pasakyti – nemoku lietuvių kalbos. Bet kad ne angliškai (dainavo) – jau gerai.

Taip pat patiko: Raminta Naujanytė – madingas neofolk (stilius) su keltiškomis intonacijomis, Saulius Urbonavičius – populiariausios dešimto dešimtmečio new wave grupės „Bix“ lyderis, dainavo solo pritardamas gitara, Renatas Norkus – dabartinis Lietuvos Rusijoje ambasadorius, jis pasirodė esąs virtuoziškas gitaristas ir įdomus kompozitorius, pats Virgis Stakėnas, kurio jausmingas baritonas ir apskritai visa kūryba su metais tampa vis panašesnė į Leonardo Coheno. Ypač tai pasakytina apie naujausią, tiesiog fantastišką dainą, kuri vadinasi „Titanikas 13“. Turinio nežinau, bet jaučiu, kad aktualus.

Pamenu, dar aštuntą – devintą dešimtmetį Baltijos respublikų muzikantai buvo įdomiai pasiskirstę žanrais: Estija – rokas ir bliuzas, Latvija – estradinės dainos, Lietuva – džiazas ir dainuojamoji poezija.
A. Troickis

Renginį vainikavo Algirdo Kaušpėdo, be abejonės geriausios lietuviško roko istorijoje grupės „Antis“ lyderio, pasirodymas. Vilkėdamas juodu dalykiniu kostiumu jis iš tribūnos (grafinas, stiklinė ir visa kita) grėsmingu balsu skaitė savo grupės (dainų) tekstus. Makarevičiui taip nepavyktų – ne ta faktūra.

Jis grojo ir dainavo, bičiuliai, net 45 minutes, programa buvo įvairi – nuo Okudžavos iki naujų dainų iš albumo „Dabartinių įvykių kronika“. Po biso atliko dainą „Laužas“ iš grupės „Laiko mašina“ repertuaro. Visus pasirodymus publika sutiko su šūksniais „valio“, o pabaigoje – „audringos ovacijos, visi atsistoja“.

Pamenu, dar aštuntą – devintą dešimtmetį Baltijos respublikų muzikantai buvo įdomiai pasiskirstę žanrais: Estija – rokas ir bliuzas, Latvija – estradinės dainos, Lietuva – džiazas ir dainuojamoji poezija. Dabar daug kas pasikeitė – elektronika ir hiphopas, „Eurovizija“ ir anglų kalba, žinoma, surenka savo derlių.

Bet stebėtina tai, kad bendri muzikinio gyvenimo kontūrai visi išliko panašūs. Mane tai džiugina – yra tradicija, yra mokykla!