Kai kam Lietuvoje ir vieno pakaktų, ir net ne parlamentaro, o Vadovo. Bet tikiu, kad esame racionalūs civilizuoti žmonės, kiek toliau pažengę nuo gūdaus feodalizmo laikų, kuomet vieno valdovo lyg ir pakako, ir dabar mums demokratija, nuomonių pliuralizmas ar terminas „atstovaujamoji demokratija“ nėra vien tuščias garsas.

Taigi, būtent nuo žodžio „atstovaujamoji“ mes ir pradėkime, na o alegorijai pasirinkime Trojos arklio legendą, nes būtent ji, kaip suprasite, ir yra tinkamiausia.

Norint suprasti, kas gi iš tikro įvyks po mechaninio parlamentarų skaičiaus sumažinimo, siūlau pasižiūrėti į dabartinį rinkimų žemėlapį. Jau dabar, kuomet turime 71 tiesiogiai vienmandatėse apygardose renkamą Seimo narį, mes „atrasime“ štai tokias apygardas: Zarasų–Visagino, Skuodo– Mažeikių, Kaišiadorių–Elektrėnų. Tokių apygardų, kur vienas parlamentaras renkamas net 2 savivaldų teritorijoje, yra ir daugiau, tiesiog šios mano paminėtos geriausiai iliustruoja, kad jau ir šiandien yra apygardų, kur rinkėjų grupės tiek skirtingos, kad vargu ar vienas parlamentaras gali joms tinkamai atstovauti.

Vitalijus Balkus
Šioji buvo pradėta eskaluoti tarp kai kurių save nesisteminėmis vadinančių grupelių ir tarp politikų, likusių už borto. Idėjos patrauklumas buvo tas, kad ji tapo bendro nepasitenkinimo valdžia projekcija.
Tikiuosi nesiginčysite, kad žemiškieji rūpesčiai Visagine gyvenančio energetiko ir Zarasų rajono ūkininko vis dėlto skirtingi. Ir jei jau daug metų iš aukštų tribūnų kalbama, kad valdžia atitolusi nuo piliečio, tai kaipgi ji priartės, jei rinksime vieną parlamentarą per 3, o gal ir 4 savivaldų teritorijas? Be to, nepamirškime paprasčiausio geografinio veiksnio – nuvykti iki parlamentaro biuro kai kam taps tiesiog neįmanoma. Patikėkite, kai kam Lietuvoje ir 30 km yra neįveikiamas atstumas, nes nėra pinigų paprasčiausiam autobuso bilietui nusipirkti. Juk parlamentaro pagalba, tarpininkavimas ar bent jo susidomėjimas rinkėjo problemą kai kada būna paskutinė viltis išjudinti vietos valdžios ar valstybinių institucijų biurokratus.

Aš beveik matau jūsų skeptiškas šypsenas, kylančias iš nuolatos kartojamų mantrų „visi jie tinginiai“ , „visi tik sau dirba“ ir t.t. Bet įvertinkime tai, kad vienmandatėje apygardoje išrinktas parlamentaras visuomet virš savo galvos turi kitų rinkimų Damoklo kardą, ir nori-nenori jis į tai turi atsižvelgti, tad tikėtis iš jo aktyvumo tikrai galima. Taigi, tinkamai atstovauti rinkėją gali pirmiausiai tas, kuris nėra atitrūkęs nuo jo nei geografiškai, nei problematikos supratimu, o štai to trūksta jau šiandien ir dar labiau trūks priėmus čia aptarinėjamą pasiūlymą .

Vitalijus Balkus
Paradoksas tas, kad esą kovojama prieš perteklinį parlamentarų skaičių, nuolatos besipučiantis valstybės biurokratijos aparatas lieka nepastebėtas.
Prieš kalbėdamas apie antrąją parlamentarų grupę, kuri, mano supratimu, tiesiogiai rinkėjų interesams neatstovauja, vis dėlto priminsiu parlamentarų skaičiaus mažinimo idėjos istoriją. Pirmiausia šioji buvo pradėta eskaluoti tarp kai kurių save nesisteminėmis vadinančių grupelių ir tarp politikų, likusių už borto. Idėjos patrauklumas buvo tas, kad ji tapo bendro nepasitenkinimo valdžia projekcija. Taipogi ji yra puikiai suprantama net vien ir iš pramoginių laidų savo politikos „žinias“ semiančių piliečių. Iš esmės ji turi tokį pat vektorių, kaip ir revoliucinio teroro šūkis „Plėšk nusavintą“ ir, beje, tokį pat patrauklumą, nes tai paprastas vieno žingsnio sprendimas, kuriuo galima nesunkiai surinkti „gatvės“ balsus. Be to, šioji idėja turėjo antrą patrauklumą didinantį veiksnį – „liaudies priešas“ buvo personifikuotas. Tai ne abstraktus valdininkas, o būtent parlamentaras, kuris gauną algą, naudoja pinigus parlamentinėms išlaidoms, važinėja „valdiška“ mašina. Nesvarbu, ar tai partinio sąrašo parlamentaras, ar išrinktas vienmandatėje apygardoje, marginalizuotai gatvės daliai jis a-priori yra ne kas kitas, o klasinis priešas.

Paradoksas tas, kad esą kovojama prieš perteklinį parlamentarų skaičių, nuolatos besipučiantis valstybės biurokratijos aparatas lieka nepastebėtas. Maža to, iš valstybės vis dažniau reikalaujama griežtinti, reguliuoti, užkirsti, nubausti, ir tuomet gimsta atitinkami įstatymai ir dygsta it grybai po lietaus vis naujos reguliuojančios institucijos ar esančios apauga naujais struktūriniais padaliniais. Dabar sugretinkime veiksnius, kuomet valstybės įtaka piliečiui per nerenkamus biurokratus didės, o galimybės paveikti politinius sprendimus per renkamus parlamentarus mažės ir akivaizdžiai pamatysime, kad padėtis gerės ne kam kitam, o valdančiam elitui, t.y. liaudies terminija kalbant „valdžiai“. Todėl bent jau aš nesistebiu, kad vis dažniau Seimas priima akivaizdžiai populistinius, tačiau valstybės kontrolę didinančius sprendimus.

Vitalijus Balkus
Šioji idėja turėjo ir antrą patrauklumą didinantį veiksnį – „liaudies priešas“ buvo personifikuotas. Tai ne abstraktus valdininkas, o būtent parlamentaras, kuris gauną algą, naudoja pinigus parlamentinėms išlaidoms, važinėja „valdiška“ mašina.
Akivaizdu, kad yra tik vienas nepopulistinis kelias tuo pačiu metu ir parlamentarų skaičių sumažinti, ir galutinai neatitolti nuo realaus rinkėjo, bet dėl jo vargu ar kokia įtakinga politinė jėga išdrįs bent diskutuoti. Kaip suprantate, kalbu apie parlamentarus, renkamus daugiamandatėje apygardoje. Anokia paslaptis, kad dėl vietų partiniuose sąrašuose vyksta visai kitokios kovos nei siekiant parlamentaro vietos tiesiogiai kreipiantis į rinkėjus. Net naktį pakeltas galėčiau nesuklysdamas išvardinti tuos kelis parlamentarus, kurie buvo išrinkti rinkėjams iškėlus juos iš „nepatogių“ pozicijų.

Taigi, lemiamą įtaką turi partinio reitingo numeris, kurį tiesiogiai veikia partijų viduje vykstančios grupių kovos arba partijos vadovų pasirinkimas, kas ypač išryškėja ideologizuotose partinėse organizacijose. Ir kas tuomet tampa tikrasis tokio kandidato rinkėjas? Teisingai – siaura partinė grupė, o gal net vienasmenis vadovas. Ir čia jau apie tokio kandidato atgalinį ryšį su piliečiais kalbėti sunku, o ir kaip jam pačiam sugaudyti tuos varganus 2-3 tūkst. per visą Lietuvą išsibarsčiusius rinkėjus, kad bent jau pats suprastų, kokiai tikslinei grupei jis atstovauja. Jei apskritai atstovauja, o ne šiaip pateko į parlamentą dėl to, kad jam vietą užleido stipresni „vienmandatininkai“. Bet panašūs pasvarstymai jau senai prilygsta piktybinei erezijai ir bet kuriam politikui leistini socialiniuose tinkluose ar kitose saugiai nuo visuomenės atitvertose informacinėse erdvėse. Kitaip yra reali grėsmė negauti gero numeriuko per rinkimus.

Ne mažesnė erezija yra apeliuoti ir į tiesioginės demokratijos mechanizmų stiprinimą. Ypač dabar, po labai dviprasmiškai pasibaigusios referendumo istorijos. Iš vienos pusės, demokratija lyg ir nugalėjo – piliečiai vienokiu ar kitokiu būdu savo valią išreiškė, iš kitos – mes politinės kampanijos taip ir nepamatėme. Matėme juridinę kazuistiką, žongliravimą jausmais, politinę rinkodarą, pilkąsias ir juodąsias technologijas, o tikros kampanijos nebuvo. Maža to, tai dažnai panašėjo į kovą prieš referendumą kaip demokratijos įrankį apskritai. Bet tai jau atskira tema.

Štai jums ir siūlymo mechaniškai mažinti parlamentarų skaičių Trojos arklys visu gražumu. Lyg ir patrauklu, lyg ir ūkiška, lyg ir piliečiams suprantama, tačiau kur šiame siūlyme piliečio, norinčio kontroliuoti šalies ateitį ir politinius procesus ir nebūti vien statistiniu vienetu, interesas? Bent jau aš jo neįžvelgiu. Gal jus jį regite?