I Pasaulinis karas: imperijų griūtis
Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus-Ferdinando ir jo sutuoktinės nužudymas Sarajeve 1914 m. birželio 28 d. tapo pretekstu didžiosioms Europos galybėms pradėti I Pasaulinį karą. Kartu šie šūviai baigė šimtamečių imperijų – Austrijos-Vengrijos, Rusijos, Osmanų erą. Gavrila Principas, kurio išpuolis, kaip ir labai daug kas Vakarų Balkanuose, vertinamas prieštaringai: bosniai ir kroatai jį vadina teroristu, serbai – išlaisvintoju, padėjusiu pamatus naujai tvarkai Vakarų Balkanuose, padarė tai, kas buvo kruopščiai suplanuota ir nebuvo netikėta. Didžiosios Europos šalys laukė šios žiežirbos, ir ji uždegė didelį laužą.
Nežiūrint katastrofiškų I-ojo Pasaulinio Karo praradimų (Serbija prarado daugiau nei 700 tūkst. žmonių, arba 16,11 proc. gyventojų, arba apie pusę visų darbingo amžiaus vyrų, ir tai didžiausi IPK praradimai tarp visų kare dalyvavusių šalių), Serbija šį karą vadina vieninteliu jų laimėtu karu. Po 600 metų okupacijos regione vėl susikūrė nepriklausomos valstybės. Po I PK susidarė sąlygos susiformuoti naujai valstybei, vienijusiai pietų slavų tautas - serbų, kroatų ir slovėnų karalystei (karalystės teritorija apėmė ir dabartinę BiH, Juodkalnijos ir Makedonijos teritoriją).
II Pasaulinis karas
Taikos laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų buvo apgaulingai ramus ir tarpetninė neapykanta, brendusi 20, o gal ir 200 metų, driokstelėjo neregėtu žiaurumu II PK metais. Čia galėjo susidaryti įspūdis, kad karo metu visi kariavo su visais ir dar tuo pat metu: četnikai (serbų monarchistai) su partizanais (komunistai), partizanai su ustašiais (kroatų nacionalistai), partizanai su naciais, naciai su četnikais. Naikinami buvo romai, žydai, serbai, musulmonai ir kroatai. Žiaurumai, vykdyti V. Balkanuose, buvo beprecedentiniai. Ir paradoksalu tai, kad jie buvo vykdomi prieš vakarykščius ir rytojaus bendrapiliečius.
Po II PK, partizanų vadas, kurio vadovaujama kariuomenė karo pabaigoje užėmė didžiąją dalį Jugoslavijos teritorijos, Josipas Broz Tito, charizmatiškas, valdingas ir puikiai gebėjęs laviruoti kroatų-slovėnų kilmės lyderis vėl suvienijo visas pietų slavų tautas į vieną valstybę. Ir tai kas gal būtų buvę neįmanoma kitose vietose, Jugoslavijoje tapo realybe – vakarykščiai mirtini priešai vėl apsigyveno vienoje šalyje, kurdami bendrą gerbūvį ir propaguodami bendras vertybes.
Pietų slavų valstybė - Jugoslavija
Šalies musulmonai gali būti dėkingi išradingajam Tito režimui už naujos tautybės sukūrimą. Septintojo dešimtmečio pabaigoje musulmonams gyvenantiems Jugoslavijoje buvo pasiūlyta vadintis musulmonais kalbant apie jų tautybę. Taip šalia serbų, kroatų, slovėnų atsirado nauja tautybė – musulmonai. Dar ir šiandien galima skaityti tekstų, kur kalbama apie musulmonus, kaip tautybę, o ne atitinkamos religijos išpažinėjus.
Dar Tito valdymo metais buvo pradėta kalbėti apie Jugoslavijos ateitį po jo valdymo pabaigos. Tačiau nebuvo tikimasi, kad tik 10 taikos metų bus skirta jo sukurtai valstybei po jo mirties. Tito vairą perėmę politikai nepasižymėjo reikiamomis vadovo savybėmis, taip pat ir neturėjo pakankamo autoriteto. Ir jų vykdoma politika buvo daugiau kiršinanti, nei taikanti. Valdžia darė klaidas (kas galėtų paneigti, kad sąmoningai?) nacionaliniai skirtumai tapo vėl pabrėžiami. Tai pasiekė apogėjų 1989 metais, kuomet buvo panaikinta Kosovo autonomija bei etniniai nesutarimai iškelti aukščiau kitų problemų.
Post Jugoslavija
Ir susidarius palankioms sąlygoms, sugriuvus Berlyno sienai, jau atsiskyrusios nacionalinės buvusios Jugoslavijos valstybės įsivėlė į naują karą: kraupių nusikaltimų žmogiškumui, žeminantį tarpetninį konfliktą Europos viduryje. Senos žaizdos buvo atvertos, skausmas pažadintas ir tai tapo nuosprendžiu daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, kurie žuvo šiame kare. O kiek dar sužeistų, priverstų tapti pabėgėliais (skaičiuojama, kad daugiau nei 2,5 mln. žmonių buvo priversti palikti savo gyvenamas vietas, jų grįžimas iki dabar dar nėra pasibaigęs). Sunku net suvokti, kad XX a pabaigoje (vos prieš 20 metų) Europoje buvo negailestingai žudomi ištisi kaimai, kuriamos koncentracijos stovyklos, snaiperiai medžiojo apgulto Sarajevo gyventojus (Sarajevo apgultis, kuri tęsėsi beveik 4 metus, ir buvo ilgiausia sostinės apgultis pasaulio istorijoje, pareikalavo daugiau nei 10 tūkst. civilių aukų, iš jų 1,5 tūkst. vaikų), Zagrebas buvo apšaudomas, UNESCO perlas Dubrovnikas – bombarduojamas. Karo Bosnijoje ir Hercegovinoje žiaurumų simboliu tapusio XVI a. statyto Mostaro miesto tilto sugriovimas demonstravo kare dalyvaujančiųjų pusių kovų beprasmiškumą.
Praėjus 5 metams po karo pabaigos valdžioje neliko nei pagrindinių karo architektų Kroatijos prezidento F. Tudžmano (mirė 1999 m. gruodžio mėn.) ir Serbijos Prezidento S. Miloševičiaus (demokratinės Serbijos jėgos privertė atsistatydinti 2000 m. spalį), nei tokios stiprios priešpriešos tarp tautų ir valstybių. Šalys gydė karo žaizdas, atstatinėjo valstybes, kūrė modernias valdymo struktūras.
XXI amžius – 100 metų po imperijų griūties
Praėjo visai nedaug laiko: Juodkalnija atsiskyrė nuo Serbijos, Kosovas paskelbė nepriklausomybę, Slovėnija ir Kroatija tapo NATO ir ES narėmis, kitos šalys siekia narystės vienoje arba abiejose šiose organizacijose. Serbijos ir Kosovo premjerų, tarpininkaujant ES Vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai C. Ashton, vykdomos derybos Belgrado-Prištinos dialogo formate yra absoliučiai išskirtinis procesas, vertas atskiro nagrinėjimo. Vakarykščiai nesutaikomi priešininkai, kurių priešiškumas kartais netgi gali būti įvardinamas kaip prigimtinis, ramiai kalba apie valstybių gyvenimo atskyrimą, nacionalinių institucijų sukūrimą, bendradarbiavimą.
Šiandien dar nėra subrendusios sąlygos kalbėti apie Kosovo nepriklausomybės pripažinimą, ar jos narystę JT, bet šis laikas jau artėja. Ir visa tai vyksta dėl ES magnetizmo. Narystės ES perspektyva sudaro sąlygas daryti nuolaidas ir priimti sprendimus neįsivaizduojamus dar visai neseniai. Ir po kelerių, gal po 10-15 metų visos šios vakarų Balkanų valstybės vėl bus viename junginyje – Europos Sąjungoje. Bendromis vertybėmis, laisve, pagarba individui, demokratija paremtoje šalių sąjungoje, kurioje etniniai skirtumai matomi, kaip vertybė, kurią reikia puoselėti ir išlaikyti. Tikėkimės, kad dabartinis taikos ir sutarimo laikotarpis Vakarų Balkanuose tęsis, o rašytojo Gojko Berič teiginys, kad „bosnių, kroatų ir serbų savimonė negyvena toje pačioje valstybėje“ bus paneigtas. (Niekieno žemė, Gojko Berič).
