Kasmet gegužės pabaigoje, birželio pradžioje kraupstame nuo valstybinių egzaminų užduočių, linksniuojame švietimo sistemos ydas, išbarame mokytojus, mokinius, Švietimo ministeriją, Nacionalinį egzaminų centrą... Toliau eilėje – aukštosios mokyklos. Joms paprastai būna skirta birželio pabaiga ir liepa. Čia būtina prisiminti prastai veikiančią LAMA BPO sistemą, per plačias stojančiųjų pasirinkimo galimybes, nemotyvuotą jaunimą, per didelį (iš tikrųjų neįtikėtinai ir neracionaliai per didelį) Lietuvos universitetų, kolegijų, studijų programų ir t.t. skaičių, menką (iš tikrųjų – tragiškai menką) aukštojo mokslo ir studijų finansavimą...
Vienas populiariausių šių straipsnių ar diskusijų universitetinių studijų tema leitmotyvų yra studijų turinio atitikimas mistiniams (ar mitiniams) darbo rinkos poreikiams. Siekimas pritempti universitetus prie darbo rinkos poreikių kartais primena lietuvių dalyvavimą Eurovizijoje: ieškome ir vis nerandame Eurovizijos standarto. O gal darbo rinkos poreikių apskritai nėra ar jie labai trumpalaikiai? Ką galų gale laikome darbo rinka: Lietuvą, Europos Sąjungą ar visą globalų pasaulį? Nesakau, kad darbo rinkos poreikių turime visiškai nepaisyti, tačiau siūlau pažvelgti kiek plačiau ir panagrinėti priežastis, kodėl neturime per daug stipriai susisaistyti su darbo rinka.
Šiuo metu Lietuvoje formuojamas požiūris, kad “labiau į darbo rinką orientuotos” kolegijų studijos yra pranašesnės nei universitetinės, nes jos esą geriau parengia specialistą darbo rinkai. Tuo menkinamas universitetų autoritetas, siekiama perdalyti ribotus resursus kolegijų studijų naudai neatsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje nėra apskritai universitetų ir apskritai kolegijų. Tiek aukštojo universitetinio, tiek neuniversitetinių studijų rinkoje konkuruoja daug ir labai įvairaus lygio institucijų, kurių veiklos neįmanoma apibendrinti. Čia rasime tiek gerų, tiek prastų universitetų, kaip ir gerų bei prastų kolegijų.
Antroji priežastis yra ta, kad tiksliai žinoti darbo rinkos poreikius (ypač ilgesniuoju laikotarpiu ir ypač globalesnės nei Lietuvos darbo rinkos) yra be galo sunku ir čia gali pagelbėti ne tiek verslo bendruomenės nuomonė apie tai ko reikia dabar, kiek rimti moksliniai darbo rinkos tendencijų tyrimai. Noriu pasakyti, kad kiekvienas padorus universitetas užsiima savo studijų srities raidos tyrimais ir yra pajėgus susivokti ateities poreikiuose.
Lietuvoje įvertinant darbo rinkos poreikius ir perskirstant valstybės finansavimą studijoms menkai remiamasi mokslo tyrimais. Dėl to darbo rinkos poreikiai dažnai tampa politinių sprendimų ar net įvairių manipuliacijų bei interesų grupių spaudimo objektu. Tarkime, Švietimo ir mokslo ministerijos išplatintame spaudos pranešime teigiama, kad 2014 metais „sudaromos sąlygos daugiau studentų priimti į žemės ūkio <...> specialybes“, nors Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro 2013 metais parengtame leidinyje „Lietuvos švietimas skaičiais. Studijos" teigiama, kad 2020 metais kvalifikuotų žemės ūkio, miškų ir žuvininkystės ūkio darbuotojų poreikis sumažės maždaug 2 kartus, lyginant su 2000 metais.
Menkai moksliniais darbo rinkos perspektyvų tyrimais pagrįstas ir technologinių krypčių studijų prioritetas prieš humanitarinių ir socialinių mokslų studijas. Formaliai žiūrint, socialinių mokslų studijose iš tikrųjų yra didžiausias įstojusiųjų skaičius į I pakopos ir vientisąsias studijas universitetuose. Tačiau toks rezultatas pasiektas ne dėl valstybės finansuojamų vietų(2013 metais į socialinių mokslų studijas įstojo 7037 studentų, iš jų tik 32,91 proc. – į valstybės finansuojamas vietas). Tai reiškia, kad socialinių mokslų studijos gerai vertinamos visuomenės mitinių profesijų sąraše ir dauguma siekiančių diplomo renkasi jas.
Taigi, universitetinių socialinių mokslų studijų išskirtinumas - ne valstybės politikos, o piliečių asmeninio pasirinkimo erdvė. Tuo tarpu valstybės finansavimo požiūriu 2013 metais į valstybės finansuojamas vietas socialinių mokslų studijose universitetuose priimta tik 223 studentais daugiau nei į technologinius mokslus.
Kodėl jaunuoliai nesirenka technologijos mokslų? Diskusijose apie technologinių krypčių specialistų poreikį per daug koncentruojamasi į aukštųjų studijų sistemos “klaidas”, eliminuojama bendrojo lavinimo sistemos (pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo) kaitos poreikiai. Juk tai, kokį specialistą turėsime darbo rinkoje, priklauso ne vien nuo universiteto ar kolegijos, bet (gal net daugiau) nuo bendrojo lavinimo mokyklos. Juolab, kad matematikos, gamtos mokslų ir technologijų absolventų skaičius, tenkantis 1000 20–29 metų gyventojų Lietuvoje viršyja ES27 vidurkį. Taigi, turime galvoti ne tiek apie šių studijų priėmimo didinimą, o kiek apie jų sisteminę (taip pat ir permainas bendrojo lavinimo sistemoje) kokybę.
Trečioji priežastis yra ta, kad orientavimasis į darbo rinkos poreikius iš esmės yra orientavimasis į samdomų darbuotojų rengimą. Tokiu būdu ignoruojamas žmogaus kūrybiškumas, galimybė kurti savo verslą. Jei jau tiriame, kiek vieno ar kito universiteto absolventų įsidarbino pagal įgytą išsilavinimą, lygiagrečiai turime tirti – kiek jų sukūrė (tegul ir nedidelį) verslą pagal įgytą išsilavinimą. Ir savo verslo kūrimas turėtų būti traktuojamas kaip aukštesnio lygio veikla nei įsidarbinimas. Universitetą baigęs kūrybiškas žmogus nebūtinai turi prisitaikyti prie darbo rinkos ir tapti samdomu darbuotoju. Jis pats gali kurti darbo rinką.