Nieko čia bloga, kad valstybė įamžina savo didvyrius ar diktatorius, kad rūpinasi istorija ir ją primena ateinančioms kartoms. Bet būna ir vagysčių, švelniau tariant, pasisavinimų. Ne išimtis ir lietuviai. Štai jie savinasi 1863 m. sukilimo vieno iš vadovų Konstantino Kalinausko tapatybę. Taip, jis veikė lietuvių ir gudų kraštuose, norėjo atkurti Lietuvos ir Gudijos nepriklausomybę, bet caro buvo pakartas prieš 150 metų Lukiškių aikštėje Vilniuje. Iki šiol čia stovi paminklinis akmuo. Gal jis mums ir brangus, ypač dėl požiūrio į lietuvių pasidavimą lenkams. Rašoma, kad kai Lietuvos provincijos komitetas, kovojęs už Lietuvos ir Baltarusijos tautų apsisprendimo teisę, pasidarė pavaldus Lenkijos tautinei vyriausybei, K. Kalinauskas pareiškė: „Negalima kvailoms Varšuvos galvoms patikėti Lietuvos likimo“, ir pasitraukė į Gardino guberniją. Iki šiol jo pavardę kaimynai rašo nelietuviškai – baltarusiai - Касту́сь Каліно́ўскі, lenkai - Wincenty Konstanty Kalinowski.
Bet tai pusė bėdos. Dabartinis A. Lukašenkos režimas jau seniai gviešiasi senųjų lietuviškų simbolių ir kažkada buvusios bendros istorijos. Pernai lapkritį rašėme, kaip Minskas perrašinėja LDK istoriją ir savinasi tautinius jos simbolius, pavyzdžiui, Vytį, gal kiek pakeisdamas žirgo uodegos padėtį. Būtų linksma, jei nebūtų gūdu. Štai ir vėl, kaip pranešė naujienų agentūros, Vitebske atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui, o Naugarduke bus pastatytas paminklas karaliui Mindaugui. Konkursą jam kurti laimėjo tas pats skulptorius, kuris pagal profesiją yra ir metalo liejikas.
Portalas pažymi, kad tai pirma skulptūra su žirgu mieste prie Dvinos ir ketvirta Baltarusijoje. Ketverius metus kurtas paminklas neapsiėjo be ginčų. Ypač jam prieštaravo kazokų bendruomenė ir rusų visuomeninės organizacijos, parašiusios ne vieną protesto laišką A. Lukašenkai. Jo atidarymo metu valdžios atstovų nebuvo ir kalbų nesakė. Aikštėje aktorius „Olgierdas“ būreliui šventiškai nusiteikusių miestiečių perskaitė svarbiausius faktus iš šio kunigaikščio biografijos, tačiau apie tai, kad jis kariavo su Maskvos kunigaikštyste ir du kartus buvo apsiautęs Maskvą, nebuvo užsiminta.
Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas kartu ir Vitebsko kunigaikščiu, vedęs jo valdovo dukterį Mariją, buvo 1318–1345 m. Jo brolis Kęstutis, tada tapęs LDK submonarchu, rūpinosi LDK santykiais su kryžiuočiais ir Lenkija. Algirdo valdymo laikotarpiu etninė Lietuva išgyveno apie 100 niokojamųjų kryžiuočių žygių ir surengė 40 atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino valdas, bet pats Algirdas veikė daugiausia rytuose, plėsdamas bei stiprindamas LDK valdžią dabartinių gudų ir ukrainiečių žemėse.
Jis tęsė savo tėvo Gedimino žygius ir prie LDK prisijungė Smolenską, Kijevą, 1362 m. nugalėjo totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir sustiprino savo įtaką rusų žemėse. Yra žinomi trys 1368, 1370 ir 1372 m. Algirdo žygiai į Maskvą. Algirdas juos surengė, siekdamas nuo Maskvos apginti savo svainį Tverės kunigaikštį Michailą ir sustabdyti Maskvos galybės augimą. Pirmojo ir antrojo žygių, įvykusių vėlyvą rudenį ir žiemą, metu buvo pasiekta Maskva, tačiau Kremlius atsilaikė. Trečiasis žygis, vykęs vasarą, nepasisekė, tiesa, 1372 m. pavasarį, po Velykų, buvo surengtas atskiras Didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir kunigaikščio Andriaus Algirdaičio „reidas“ į šiauriau Maskvos esančias teritorijas. Galiausiai 1372 m. sudarytos paliaubos išsaugojo buvusią padėtį.
Istorikas Tomas Baranauskas rašė: „Jei reikėtų apibūdinti Lietuvos Didįjį kunigaikštį Algirdą, tai galima būtų padaryti dviem žodžiais – jis buvo nukariautojas ir gynėjas. Algirdas buvo didžiausias nukariautojas per visą Lietuvos istoriją. Nukariautojas, kurio laimėjimai turėjo lemiamą reikšmę, ginant Lietuvą nuo kryžiuočių“. Gi jo kolega Alfredas Bumblauskas tikina, jog Algirdas savo vaidmeniu Rytų žemėse užgožia net Gediminaičių dinastijos palikuonį, Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, kuris pasinaudojo brolio (galimai netikro) užkariavimais. Būtent Algirdas buvo tikrasis Lietuvos imperijos kūrėjas, sakė žinomas istorikas. Manoma, kad Algirdas palaidotas kažkur prie Maišiagalos, tačiau tai tik spėlionės.
Kitaip sakant, kaimynai gudai savintis Lietuvos valdovų neturi jokio pagrindo. Bet, matyt, A. Lukašenkai dabar yra sunkiausias pasirinkimo metas: ir Maskvos milijonų sunku atsisakyti, ir Rusijos veiksmai Ukrainoje gąsdina, ir Vakarai neišvengiamai traukia. Štai ir dairosi jis – pro vieną langelį Vakaruosna, pro kitą Rytuosna, viena ranka pasirašo leidimą statyti paminklus Lietuvos kunigaikščiams, kita – atveria oro uostus kariniams V. Putino lėktuvams, galintiems bet kada skristi link Kijevo Maidano, kurio lyderius Maskvos pykčiui glėbesčiuoja...
Bet A. Bumblauskas įžvelgė dar giliau: „Kita vertus, aišku, yra ir tam tikros grėsmės, nes kai kurie aspektai primena Adolfo Hitlerio politiką Sudetų atžvilgiu. Akivaizdu, jog imperialistiškai nusiteikę baltarusiai tarsi yra pasiruošę tam, kad Vilnius yra jų“. Pernai rašydami, jog, savindamasis LDK, Minskas kada nors pasiglemš ir Lietuvą, gal kiek perlenkėme, bet retorinė A. Lukašenkos invazija akivaizdi.
Priminsiu vieną jo pasažą. Pernai metų spalį, susitikęs su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir abu sraigtasparniu paskraidę virš Kaliningrado, Minske Rusijos žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje jis kalbėjo: „Mes su Putinu neseniai skraidėme virš Kaliningrado sraigtasparniu. Aš žiūriu, jūs neariate žemių. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo geriausias, klestintis kraštas... Aš sakiau Vladimirui Vladimirovičiui: klausyk, atiduok štai šias ir šias žemes. Aš sakau, nereikia jų mums nuosavybėn atiduoti. Mes jas suarsime, ir imsimės žemės ūkio verslo. Pasinaudosime Gardino sritimi. Tai stipri žemės ūkio požiūriu sritis. Jie greitai suars, užsės ir net pastatys jūsų Kaliningrado srityje pieno bei prekybos kompleksus. Gamins pieną ir pardavinės jį Lietuvai“, – neva juokais dėstė A. Lukašenka.
Kaip čia neprisiminsi A. Lukašenkos „advokato“, rusų liberaldemokrato Vladimiro Žirinovskio, kuris prieš tai, rugsėjį, televizijos laidoje aiškiai pareiškė, kad Vilniaus kraštas turi priklausyti Baltarusijai, kad Baltijos šalys turi būti nedelsiant okupuotos, nes drįso pritarti JAV smūgiui Sirijos Basharo al Assado režimui. „Jeigu aš būčiau prezidentas, išsikviesčiau Latvijos, Estijos ir Lietuvos ambasadorius ir sakyčiau: „Lietuvos ambasadoriau, mes jums atidavėm Klaipėdą? Tai juk mes, per mūsų karių kraują atkovota iš vokiečių, tai Prūsija. Lauk, iš Klaipėdos kuo greičiau! Vilniaus kraštą atiduoti A. Lukašenkai, tai Baltarusija!“, – iš ekrano pernai griaudėjo V. Žirinovskis.
Štai kaip netoli nuo bendros senosios istorijos įprasminimo gigantiškai paminklais iki atvirų, tegul ir sutirštintų pretenzijų į kaimynų žemes; nuo besikeičiančio požiūrio į LDK ir didžiuosius kunigaikščius iki apsimestinės bičiulystės su keikiamais Vakarais; nuo ištikimybės priesaikos V. Putinui iki liaupsių Maidanui...
Ar netiktų čia senas Vergilijaus posakis: timeo Danaos et dona ferentes – bijok danajų, dovanas nešančių?