Šį epizodą prisiminiau neseniai internete pasirodžius naujienai skandalinga antrašte „To dar nebuvo: surašė Lietuvos gėjus ir lesbietes.“ To turbūt tikrai nebūta, tačiau ir vėl užlipta ant grėblio, kuriuo seksualumo tematika seniai tapo viešoje erdvėje.
Jei menate sovietinį animacinį filmuką apie ožiuką, kuris mokėjo skaičiuoti iki dešimties, prieš suskaičiuodamas ir teliuką, ožiukas nurodė šiam: „Tik tu nejudėk, nes negalėsiu skaičiuoti.“ Kadangi statistika yra aiškių kategorijų pusseserė, sąrašas žiniasklaidoje susiprastino iš LGBT+ į „gėjų ir lesbiečių,“ o pliusas liko užmaršty – nepaaiškintas, nepastebėtas ar apskritai nepaminėtas (jis nėra korektūros klaida ar įmantrumas, apie tai – vėliau).
Apie aptariamą sąrašą sužinojau lankydamasi Maskvoje, iš kur ir rašau šias eilutes. Aną dieną populiariame knygyne „Respublika“ varčiau knygas. Žinia, homoseksualumo propaganda Rusijoje draudžiama. Ši miglota sąvoka iš esmės apibrėžiama kaip bet kokios informacijos apie homoseksualumą sklaida nepilnamečiams ar šios sklaidos galimybė. Nepaisant tokio draudimo, ant lentynos knygyne – iš celofano išlukštenta, šviežutėlė, prabangiai išleista knyga apie amerikiečio fotografo Roberto Mapplethorpe’o polaroidus. Joje – labai atviros, polaroidams būdingą mistišką gelmę perteikiančios nuotraukos. Nuogų, atletiškų vyrų portretai, jų seksas. Apstu stambiu planu nufotografuotų genitalijų, kartais – odinėse trumpikėse su žibančiais užtrauktukais ar supančiotų rimbais (fotografas buvo aktyvus Niujorko leather kultūros dalyvis).
Koncentruotai pateikdama šiuos pavyzdžius nesiekiu paryškinti, kad Maskva skaito – net plieninės Putino cenzūros sąlygomis. Tą sakydama, beje, nemeluočiau. Čia ištisai skaitoma metro ir parkuose, ryte ir vakarop stumiantis eskalatoriais pulsuojančia žmonių jūra. Veikiau akcentuodama atsitiktinai vartytų knygų turinį noriu priminti mūsų kalbinį bankrotą, kurį pirmiausia pademonstravo Conchitos pergalė, kai blaškėmės ieškodami deramų žodžių jos tapatybei įvardyti. Reikėjo paaiškinti smalsiems vaikams ir susigaudyti, kad kreivėje „gėjai ir lesbietės“ neišsitenka aibė nenormatyvaus seksualumo pustonių.
Štai kodėl minėtas sąrašas sumąstytas kaip tam tikra LGBT+ bendruomenės reprezentacija. Ką reiškia pliusas? Šių keturių raidžių fone išliekančius seksualinei tapatybei nusakyti pasirenkamus apibrėžimus, kurie retai yra pasakomi arba skamba keistai, neatpažįstamai. Jie būtinai turi dažniau keisti klišėmis tapusius išsivadėjusius, nieko esmiško neįvardijančius, pernelyg suniveliuojančius darinius „seksualinės mažumos“ ir „netradicinės seksualinės orientacijos asmenys.“ 1990-aisias baidytasi žodžio „gėjus“ kaip svetimybės, bet štai jį vartojame. Pamažu derėtų įtraukti kitus, dėl represinių politinių aplinkybių išcenzūruotus žodžius, pasiaiškinti jų reikšmes ir skirtumus. Juk jei esate moteris, kuriai patinka vyrai, greičiausiai jums ir kitai taip pat vyrus mylinčiai moteriai žodis „seksualumas“ nereiškia visiškai to paties. Taip jau yra.
Taigi ir nenormatyvų seksualumą nusakančių tapatybių nėra keturios (LGBT) ir tikrai ne dvi, nors taip gali pasirodyti pasklidus naujienai apie sąrašą. Aš paminėjau tik keletą papildomų pustonių seksualumo spektre - sissy (Warholas), drag (Conchita), leather queen (Mapplethorpe’as). Bent pripažinus jų egzsistavimą ne įvairovės padaugės (bet ir jos), o visiems (taip pat ir LGBT+) teks pasitempti: knygelių paskaityti, atidžiau filmus žiūrėti, galų gale - daugiau bendrauti. O susikompromitavę vietiniai Putino klonai, save vadinantys „šeimos vertybių“ sargais, nebespės susigaudyti, ką gi dar uždrausti.
Birželio pabaigoje paskelbtu sąrašu norėta kurstyti alternatyvų kalbėjimą apie seksualumą. Lietuvoje jį jau dvidešimt metų puoselėti bando vienaip ar kitaip kovoje už žmogaus teises nišą išsikovoję nevyriausybininkai. Tik iki šiol pastarieji uoliau beldžiasi į Briuselio, o ne po Lietuvą išsibarsčiusių LGBT+ asmenų duris. Tos veiklos irgi reikia keičiant atmosferą šalyje. Bet ataskaitos konferencijose, paraiškos tarptautiniams projektams (lietuviškų projektų žmogaus teisių klausimais tiesiog nėra), seminarai, brošiūrų rengimas daug kam yra labai svetimas horizontas.
Viešai ir gana įvairiai apie savo patirtis prabilusių LGBT+ asmenų sąrašą paskelbusio Romo Zabarausko svajonė – kad jame būtų kuo daugiau garsių vardų. Manau, daugelis potencialių tokios svajonės dalininkų atviriau nekalba apie save, nes tai, kuo užsiima, neišsitenka Lietuvoje labiau matomose iniciatyvose apie lesbietes ir gėjus ar neapsiriboja tuo. Jie nelabai pritampa ir vis labiau pagaliau plintančiame akronime LGBT, nors reikšmingai plečia gelmę to, kaip kalbame apie kūną ir jo reprezentaciją, apie privatumo ir bendruomeniškumo sankirtas, apie saviraišką ir politiškumą. Daugeliui tokių asmenų artimas ir būtinas tas vis nubyrantis, nutylimas simbolinis pliusas. Jis suteikia kūrybinės ir intelektualinės energijos, kuri neleidžia sustoti. Senoji animacija mus išmokė, kad tokiomis aplinkybėmis būti suskaičiuotam yra neįmanoma.