K. Jovaišas. Po Rusijos pamatais Putinas padėjo bombą

Disidentus, kurie prognozavo Sovietų Sąjungos krachą iki 2000 metų, komunistai laikė pavojingais bepročiais ir grūdo į uždaro tipo psichiatrines ligonines. Psichais, tiesa, nepavojingais visuomenei, disidentus pripažino ir sopulingieji Vakarai. Tačiau tikrovė pranoko drąsiausias bepročių prognozes – Blogio imperija subyrėjo beveik dešimtmečiu anksčiau.

Naivu prognozuoti Rusijos ateitį, remiantis tik išimtinai jos pirmtakės likimu. Kita vertus, negalima ignoruoti jėgų, kurios Blogio imperijos įpėdinei kelia pavojų iš vidaus. Leninas pagrįstai laikė carinę Rusiją tautų kalėjimu. Ar kas nors pasikeitė, kai per gryną nesusipratimą prezidentu inauguruotas, o ne caru karūnuotas Putinas pradėjo valdyti Rusiją saugumiečio metodais?

Pagrindo optimizmui nėra. Kalėjimo režimas netapo liberalesnis, įkalintų tautų ir tautelių laisvės troškimas liko ne mažiau stiprus. Tiesa, kai kurios permainos įvyko, kai kurios bręsta. Vienos tautos jau anksčiau išsilaisvino iš minėto kalėjimo, antros – pjauna langų grotas, trečios – brandina naują kartą, kuri brandins pabėgimo planus.

Pavojingas politinių sukčių lošimas

Pasak Lenino, mes liksime naivūs vaikai, jeigu nesuvoksime, kokios yra politinės veiklos varomosios jėgos. Ši įžvalga leidžia atskleisti nuogas grožybes, kurias maskuoja Vladimiro Lenino idėjinio anūko – Volodios Putino režimo propaganda. Už šios propagandos fasado slypi tikrosios priežastys, dėl kurių buvo priimta rusakalbių gynimo posovietinėje erdvėje doktrina.

Ukrainos integracija į NATO ir JAV karinių laivų sų branduoliniais užtaisais dislokacija Krymo uostuose – štai kokia perspektyva, įsisiūbavus Maidano revoliucijai, kėlė košmarą Rusijai. Tokia integracija negalima, nes ji pažeistų NATO įsipareigojimus Rusijai? Tai ne įsipareigojimų, o psichologijos klausimas. Užuodusi naudos kvapą, Rusija skrepliais spjauna į bet kokias sutartis, todėl ir apie kitus ji sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį.

V. Putino pastangos a la Hitler sutelkti išblaškytą rusų tautą ir grąžinti Krymą Rusijai sukėlė didžiarusiškojo nacionalizmo bangą. Tai nereiškia, kad etninių rusų ir tautinių mažumų nacionalinio pasididžiavimo jausmas sutampa. Kadangi rusams būdingas didžiosios valstybės kompleksas, jų savimeilę glosto Rusų pasaulio idėja. Tačiau kitos tautybės imperijos piliečiams ši idėja kelia priešingą reakciją – savo tautinio tapatumo įtvirtinimo poreikį.

Putinas sukūrė pavojingą precedentą, teikdamas prioritetą ne istoriškai susiformavusios daugianacionalinės imperijos išsaugojimui dabartinėse jos sienose, o tautų apsisprendimo teisei. Teisei, kurios „laisvą“ įgyvendinimą žalieji žmogeliukai užtikrino automatų vamzdžiais. Ar politinių sukčių lošimas minėtos teisės koziriu nesukels Rusijai sunkių padarinių? Ar šis žaidimas neišleis iš butelio nacionalizmo džiną, kuris sudrebins imperijos pamatus ir iš naujo perbraižys jos sienas?

Separatizmo šmėkla klaidžioja po tautų kalėjimą

Nacionalizmas – didelė Rusijos jėga ir neramumų šaltinis. Atskiruose imperijos regionuose visuomet buvo ir gajos išlieka išcentrinės jėgos. Nepaisant didelės Rusijos karinės galios, šios šalies administracija nesugeba veiksmingai kontroliuoti Šiaurės Kaukazo. Pergalingos reliacijos dar nereiškia pergalės šiame regione. Štai 2002 metų balandį V. Putinas paskelbė Antrojo Čečėnijos karo pabaigą.

Toks pareiškimas buvo priešlaikis ir labai optimistiškas. Nepaisant to, kad buvo sunaikinti patys nuožmiausi čečėnų karo vadai ir likviduoti pagrindiniai pasipriešinimo židiniai. Taip pat nepaisant to, kad V. Putinas rado Ramzano Kadyrovo asmenyje tokį Čečėnijos vietininką, kuris pavertė Rusijai ir carui Putinui priešišką respubliką proputiniška ir prorusiška.

Bet kokia viso to kaina? Pirma, Kremliaus valdžią nominaliai pripažinęs R. Kadyrovas valdo Čečėniją kaip padišachas ir dotacijų pavidalu faktiškai ima iš Maskvos duoklę. Be to, savo tautiečių teises veidmainiškai ginanti Rusija nedrįsta nė prasižioti apie rusų genocidą Čečėnijoje, nors nuo 1989 iki 2010 metų dėl etninių valymų jų čia sumažėjo nuo 293 771 iki 24 382.

Antra, vyksta karas po karo. Per pirmuosius keturius 2014 metų mėnesius teroristiniai išpuoliai Šiaurės Kaukaze nusinešė apie 110 gyvybių. Islamistų maištas tęsiasi ir neįmanoma prognozuoti, ar jis kada nors baigsis arba, priešingai, virs visą regioną apimančia liepsna. Juolab, kad Kremliaus kontrolė veiksminga tik keliuose pagrindiniuose minėto regiono miestuose.

Trečia, nuožmius Pirmąjį ir Antrąjį Čečėnijos karus pakeitusi trapi ir nuolat pažeidžiama taika, virto savotiška terpe, kurioje subrendo nauja kovotojų ir vadų karta. Mįslingomis aplinkybėmis žuvusius sukilėlų lyderius Dokku Umarovą ir Šamilį Basajevą, pakeitė dagestanietis Abu Abi Muhamedas. Jis prisiekė tęsti džichadą ir pažadėjo Rusijai smogti „triuškinančius smūgius“.

Putinas ir uždelsto veikimo bomba

Šiaurės Kaukazo sukilėlius vienija Pažadėtąją žemę primenanti vizija – Kaukazo emyratas. Ar yra sąlyčio taškų tarp minėto regiono džichado ir Krymo okupendumo? Taip. Šiaurės Kaukazo tautos ir tautelės gavo į rankas idėjinį ir teisinį ginklą – tautų apsisprendimo teisę. Kas gali paneigti, kad ja nepasinaudos tie, kurie organiškai nekenčia politinių Kremliaus sukčių?

Ar tokios prielaidos nėra nurašytos nuo Iljičiaus lemputės? Ne, istorija patikimai liudija, kas visuomet nekentė Maskvos valdžios. Kaip knygoje „Prarastos pergalės“ rašo feldmaršalas Erichas fon Manšteinas, totoriai sutiko jo karius kaip išvaduotojus iš bolševikų priespaudos ir iš karto perėjo į vokiečių pusę. Neatsitiktinai už kolaboravimą su vokiečiais sovietų režimas Krymo totoriams ir Kaukazo tautoms taikė totalinę deportaciją.

Gal minėtos tautos aršią neapykantą sovietams iškeitė į karštą meilę Rusijai? Žmonijos istorijoje buvo kruvinesnių režimų nei sovietinis, bet labiau demagogiškų ir melagingų – ne. Sovietų Sąjungos teisių perėmėja – Rusija paveldėjo ne tik branduolinį, bet ir melo arsenalą. Ką patologiškiems melagiams, išskyrus panieką ir neapykantą, gali jausti kalniečiai, branginantys garbę labiau už gyvybę?

Šiaurės Kaukaze vyksta ne tik islamizacijos, bet ir etninio išgryninimo procesas. Anksčiau minėtas Čečėnijos pavyzdys, iliustruojantis drastišką rusų populiacijos mažėjimą, veikiau yra taisyklė nei taisyklės išimtis. Faktas: nuo 2002 iki 2010 metų Ingušijoje rusų sumažėjo nuo 6559 iki 3515, Kabarda Balkarijoje – nuo 226 620 iki 193 159. Panašūs procesai vyksta visame regione. Ir ne tik.

Tatarstane 1989 metais totoriai sudarė 48,5 proc. gyventojų, rusai – 43,3 proc, o 2010 metais atitinkamai – 53,3 proc. ir 39,7 proc. Ar tokios totorių lyginamojo svorio didėjimo tendencijos išliks apžvelgiamoje ateityje? Demografinius procesus veikiantys religiniai ir socialiniai veiksniai rodo – išliks. Neatmestina, kad jau po 40-50 metų totoriai taps savo žemės šeimininkais. Tikrąja šio žodžio prasme.

Ar gamtos ištekliais turtinga ir raumenis užsiauginusi naujoji totorių karta nepasuks islamizacijos ir tautinio tapatumo paieškos keliu? Ar nenuvalys užmaršties dulkių nuo tautos metraščių, bylojančių apie triuškinančias totorių ginklo pergales prieš rusus? Ar su nostalgijos kupinu tautinio pasididžiavimo jausmu neprisimins, kad Rusija netgi iki 1480 metų vilko mongolų-totorių jungą?

Galinga jėga – nacionalizmas duoda teigiamus atsakymus į šiuos klausimus. Kas gali paneigti, kad po 40-50 metų Rusijoje neatsiras naujas, jos vientisumui grėsmingas separatizmo židinys? Ar separatistų lyderiai tuomet neprimins Rusijai tautų apsisprendimo teisės principo, neatsakingai naudoto per Krymo okupendumą? Tad ar nepadėjo Putinas bombos su laikrodiniu mechanizmu po Rusijos valstybingumo pamatais?