M. Jurkynas. Lietuvos interesai Arktyje – nauja niša

Nors daugelio mūsų akys prikaustytos prie įvykių Ukrainoje (ir, būkim realistai, pasaulio futbolo čempionato Brazilijoje) dėl visiems suprantamų priežasčių, tačiau pasaulis neapsiriboja lietuviškąja žiūra. Naujausios ir svarbios politinės tendencijos, lemsiančios galių, identiteto, normų, regionų raidą egzistuoja ir už artimiausių Lietuvai geopolitinių ribų.

Naujausios, šiemet pasirodę knygos atskleidžia aktualiausias temas. Geoffas Dyeris, Johnas Mearsheimeris rašo apie stiprėjančią JAV-Kinijos konkurenciją, Johnas Micklethwaitas ir Adrianas Woolridge'as - apie Vyriausybės ir valstybės ateitį, o Davidas Pillingas ir Michaelas Reidas apie Japonijos transformaciją bei Brazilijos iškilimą. 

Arkties regiono problematika mokslininkų ir politikų radarų ekranuos laikos jau keletą metų. Pastaruoju pasirodė ne vienas foliantas, skirtas to regiono politinei ir geo-eko problematikai. Verta išskirti anglų kalba išleistas knygas – Wheeler Sara (2009), „The Magnetic North: Notes from the Arctic Circle ir Emmerson“, Charlesas Emersonas (2010), „The Future History of the Arctic“.

Šis regionas pastaruoju metu tampa vis aktualesnis dėl keleto priežasčių. Visų pirma, manoma, kad čia gali glūdėti apie penktadalį viso pasaulio naftos ir dujų atsargų, kurios taps labiau prieinamos visuotiniam atšilimui tirpdant ledynus Šiaurėje. Be to, tikimasi naujų žuvingų teritorijų, laivininkystės transporto ir netgi turizmo maršrutų. Nenuostabu, jog su Arkties vandenynu besiribojančių valstybių (Danijos, JAV, Kanados, Norvegijos bei Rusijos) interesai pradeda kirstis.

Kontinentinio šelfo padalinimai Arktyje neišspręsti. Dar 2007 m. Rusija įkalė savo vėliavą povandeniniame šelfe, kuris gali priklausyti Danijai, ir pradėjo didinti karines pajėgas regione. Nuo jos neatsiliko ir kitos valstybės. Įtampa, nors ir nedidelė, Šiaurėje išlieka.

Lietuvoje ieškoti Arkties problemų yra kone metafizinė užduotis, žinant, kad metafizika gali būti vertinama kaip juodo katino paieškos tamsiame kambaryje, kuriame katino nėra. Vis dėlto verta trumpai apžvelgti, kokie yra Lietuvos interesai Arktyje, kiek jie panašūs su kaimyninėmis šalimis ir kokios politinės ir ekonominės galimybės gali atsiverti mūsų šaliai. Ir geografiškai, ir istoriškai Arktis Lietuvoje yra terra incognita. Nors Baltijos valstybės pagal JTO suskirstymą priklauso Šiaurės Europai, tačiau Lietuvos keliautojų, mokslinių ekspedicijų iš esmės nebūta. Tik sovietų vykdytos tremties vietos ribojosi su Arktimi, kuri dabar asocijuojasi su atstumu, šalčiu ir Šiaurės ašigaliu. Platesnių tyrimų Arkties tematika Lietuvoje dar reikia palaukti, o mūsų žiniasklaida dažniausiai rašo apie ginklų žvanginimą Šiaurėje ir ekologines bei energetines problemas.

Nors net Kinija save pristato kaip „šalia Arkties“ esančią šalį, tolimosios šiaurės problemos yra pakankamai svetimos Lietuvos padangėje. Peržvelgus politinių partijų, jų lyderių pasisakymus, kalbant su jais, Arktis iš esmės yra neminima. Ko gero, vienintelis Emanuelis Zingeris kadaise siūlė Arkties problematiką įtraukti į Lietuvos pirmininkavimo ES Taryboje prioritetus. Nesame Arkties valstybė, mūsų resursai riboti, o interesai daugiausia nukreipti saugumo didinimo kryptimi.

Kita vertus, mūsų partneriai Skandinavijoje Arkties reikalus laiko arti širdies ir Lietuvai dera žinoti, kas svarbu partneriams, ypač Baltoskandijos kontekste. Be to, Arkties problemos atsiranda ir ES darbotvarkėje. Antai ES siekia tapti stebėtoja Arkties Taryboje. Lietuva pasyviai palaiko šį siekį, be didesnio įsitraukimo, kadangi pagrindiniai mūsų šalies politiniai interesai yra stabilumo ir regioninio bendradarbiavimo Arktyje palaikymas ir Rusijos prilaikymas. Iš kitos pusės Vilniaus neremia tokios ES Arkties politikos, kuri finansiškai susilpnintų ES transporto politiką ar nukreiptų pinigus iš Baltijos jūros regiono. 

Nei NATO nei smulkesnės regioninės organizacijos kaip NB8, Šiaurės Dimensija, Šiaurės Ateities Forumas, Baltijos jūros valstybių taryba, E-PINE ir pan. nesireiškia aktyviai Arkties formate. Lietuvos verslas ar ekonominiai interesai Arktyje nematomi net su teleskopu. Žvejybos traleriai pasiekia tik Norvegijos Svalbardą simbolinei žvejybai, transporto jungčių po 1990 m. ar ekspedicijų į Arktį nėra, Lietuvos moksliniai tyrimai ar turizmas šiame regione labiau nei menki. 

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuva toli nuo Arkties ne tik geografiškai, bet ir politiškai, ekonomiškai ir idėjiškai. Jei Šiaurės Europos valstybės yra parengę net Arkties strategijas, tai kiti „sub-Arkties“ kaimynai – Estija, Latvija ir Lenkija yra panašioje situacijoje su Lietuva. Latvija pripažįsta, jog yra maža valstybė su ribotais resursais ir interesais Arktyje. Ji, kaip ir Lietuva bei Estija, renkasi daugiašalius formatus Arkties problemas aptarti. Vienintelis Estijos išskirtinumas yra aktyvesnis interesas mokslinio bendradarbiavimo komunikacijos srityje, nes Estija siekia tapti šalies konkurencingumą stiprinančios Europos kosmoso agentūros nare. 

Lenkija, savo ruožtu, yra labiau įsitraukus į Arkties reikalus, nes nuo dešimto dešimtmečio vidurio Lenkija turi stebėjo statusą Arkties Taryboje ir Barenco Euro-Arkties Taryboje. Be to, Lenkija yra vienintelė Vidurio Europos valstybė, kuri daugiau nei pusšimtis metų vykdo mokslines ekspedicijas ir tyrimus Špicbergeno saloje. Neakcentuodama strateginių ar ekonominių interesų, Lenkija telkias ties šalies mokslinį potencialą didinančiomis iniciatyvomis. Be to, Lenkija save mato kaip tarpininkę tarp Arkties regiono ir kitų šalių.

Nepanašu, kad Lietuva taps aktyvesnė Arkties politikoje, tačiau ES formate Lietuva turi stebėti, kad naujos iniciatyvos nesusilpnintų šalies transporto ir logistikos sektoriaus, kuriam svarbi sausumos teritorija. Galimos Arkties iškastinio kuro alternatyvos Rusijos energetiniams šaltiniams būtų sveikintinos. Didėjanti tarpusavio priklausomybė Baltoskandijos regione, Lietuvos užsienio ir saugumo pagrindiniai rūpesčiai, panašu, išlaikys kažkokį Lietuvos dėmesį Arkties atžvilgiu. Vilnius yra suinteresuotas Vakarų partnerių sutarimu „Arkties penketuke“ ir didesniu NATO ir ES vaidmeniu Arktyje. Tai naujos nišos ir galimybės po truputį aktyvizuotis ir prisidėti prie partnerių naujuose užsienio politikos vektoriuose. Globalios Lietuvos idėja reikalauja globalesnio matymo ir veiksmo.