Džiugu, kad dauguma žmonių palaiko mano norą sukurti gražesnę ir jaukesnę upės teritoriją, tačiau buvo ir diskutuojančių oponentų, kurių kritika ir nuomonė tai pat reikalinga.

Kai pasakoju apie laivininkystės padėtį Lenkijoje, susilaukiu klausimų: kodėl Lietuvoje, Neryje, niekas NEVYKSTA!?

Paprastai atsakau, kad kiekviena valstybė savo infrastruktūroje turi silpnų vietų, Lenkija – taip pat, nes didelė dalis šios valstybės kelių vis dar tebėra prastos būklės. Mūsų šalyje, pavyzdžiui, silpnai vystoma laivyba ne tik Neryje, bet ir visoje Lietuvoje.

Įstojus į Europos Sąjungą, vidaus vandenis kuruoja ir prižiūri Aplinkos ministerija. ES direktyvos reguliuoja mūsų upių plėtrą, tačiau jos jokiu būdu neprieštarauja ir geranoriškai priima mūsų norą tvarkyti ir puoselėti vandens telkinius.  

Kadangi Neryje jau Sovietų Sąjungoje buvo sukurta visa bazė, leidžianti vystyti smulkiąją laivybą, tad mums tenka tik pasinaudoti esama situacija.

Vilniaus miesto Žirmūnų rajone mes turime natūraliai susiklosčiusią upės „kišenę“, kurioje galima laikyti laivukus ir kitas plaukiojimo priemones: valtis, katerius, vandens dviračius, motociklus ir panašiai.

Neris 1
Ties buvusiais Sporto rūmais yra garažai specialiai plaukiojimo priemonėms laikyti. Tiesiog jau šiuo metu viskas apleista ir sugadinta.

Be abejo, mūsų tiltų „puošmenos“ tik trukdytų plaukiojimui,  reikėtų jas nuimti, bent jau tose vietose, kuriose realiai apsunkina laivybą.

Reikia tiek nedaug – tiesiog suremontuoti, pakoreguoti ir restauruoti upės krantinę, užpilti plyšius betonu. Dabartinės būklės krantinės negali pasiekti jokia antžeminė transporto priemonė. Netgi pėstiesiems sunku vaikščioti, nes iš betono styro armatūros strypai, kuriais sutvirtinta duobėta krantinė.

Daug kur pasaulyje prie vandens telkinių statomi viešbučiai, vaikų žaidimo aikštelės, poilsio zonos bei organizuojamas plaukiojimas laiveliais, taip pat nardymas, suteikiantis galimybę pamatyti upės dugną, statomos plaukiojančios kavinės, viliojančios klientus nemokama kava ar taure šampano, rengiamos  varžybos vandenyje ir vystoma dar daug kitų idėjų, kurias mums įgyvendinti leidžia vanduo. 

Visais tais vandens teikiamais privalumais galima pasinaudoti ir čia – Vilniuje. Netgi žiemos metu galima žmonių išmintą takelį paupiu panaudoti slidinėjimui, tereikia, kad pravažiuotų traktorius, supresuojantis sniegą ir pažymintis slidinėjimo tako kraštus.

Vasarą restauruotoje krantinėje galima įrengti dviračių takus, organizuoti įvairius sporto renginius (bėgimo, katerių, vandens motociklų varžybas).

Džiugu, kad šiuo metu jau yra sustatytos „plūdės“  žyminčios laivybos kelią.  Jos palengvina kapitonui laivo valdymą ir apibrėžia rėmus, kuriais geriau plaukti. Vidaus vandenų direkcija savo planuose buvo numačiusi du etapus, kurie vykdomi, tiesa, labai lėtai, išnaudojant upės vandens kelią. Taigi, viskas pamažu juda į priekį.

Pabaigai noriu paminėti, kad mano kolegos ir bendraminčio Kristino Taukačiko teisingas požiūris, kuris pradėjo vystyti Neries gaivinimo projektą, pritraukdamas daugiau žmonių.