Kartais atrodo, kad partijos yra ne demokratijos pagrindas, kaip visose demokratinėse šalyse, o pati didžiausia jos problema. Atrodytų, kad jei jų nebūtų, jei nebūtų daugiapartinės sistemos, viskas šalyje būtų gerai.

Kas tokią nuomonę formuoja? Kad ir kaip bebūtų keista, kone daugiausia prie to prisideda mūsų sociologai, nuolat vykdydami nekorektiškus tyrimus, lygindami partijas su policija, gaisrininkais ar bažnyčia ir aiškindami, jog partijos yra labai nepopuliarios, jų reitingas visuomet pats mažiausias.

Nors čia pat, šalia yra atskirų partijų reitingai, kurie rodo, jog taip nėra, nes žmonės palaiko konkrečias politines partijas, o ne abstrakcijas, apie kurias, kaip suprantu, jų klausia nuomonės tyrinėtojai. Gal žmonių reikėtų klausti ne apie partijas, o apie jų požiūrį į daugiapartinę sistemą ir tuomet atsirastų kažkokia prasmė?

Politologai, kurių dauguma dažniausia neturi jokios partinės veiklos patirties, taip pat išsijuosę jas kritikuoja, moko kaip reikėtų dirbti ir net aiškina, jog „nepriklausomi" politikai geriau nei partiniai ir panašiai. Nors, suprantu, kad tai - „madinga", tačiau rimtesnės analizės apie šalies politinių partijų veiklą, daugiapartinės veiklos prasmę ar kitokias pilietinės visuomenės problemas, matyti beveik neteko.

Pavyzdžiui, jei politologo žurnalistai klausia apie partijų programas, rinkimines platformas ir panašius dalykus, tai jie paprastai atsako, jog partijos programų neturi arba jos visos vienodos, „socialdemokratai nesiskiria nuo konservatorių" ir pan. Tuo tik paliudija, jog iš tikrųjų tų programų jie nėra nei skaitę, nei juolab analizavę. Tai kaip tuomet tikėtis, kad rinkėjai domėsis programomis, o ne populistiniais pažadais?

Gediminas Kirkilas
Panaši nuomonė apie partijas, daugiapartinę sistemą plūsta ir iš rytinių kaimynų propagandos kanalų - partijų nereikia, jos tik trukdo, geriau vienas „stiprus", viską tvarkantis ir žinantis prezidentas, na gal dar su kokiu nors federacijos susirinkimu, kuris be jokių diskusijų, be opozicijos per valandą gali leisti kur nors į kaimyninę šalį įvesti kariuomenę.
Panaši nuomonė apie partijas, daugiapartinę sistemą plūsta ir iš rytinių kaimynų propagandos kanalų - partijų nereikia, jos tik trukdo, geriau vienas „stiprus", viską tvarkantis ir žinantis prezidentas, na gal dar su kokiu nors federacijos susirinkimu, kuris be jokių diskusijų, be opozicijos per valandą gali leisti kur nors į kaimyninę šalį įvesti kariuomenę. Po to lygiai taip pat šį sprendimą atšaukti, o jei reikės, vėl leidimą per kelias valandas, geriausi atveju, gauti.

Seimui priėmus tiesioginių merų rinkimų įstatymą, beveik neabejoju, kils nauja aiškinimų banga, kokie geri bus nuo partijų „nepriklausomi" kandidatai ir pan. Tačiau ar taip iš tikrųjų yra?

Juk partijos, kaip, mano nuomone, svarbiausia ir organizuota piliečių visuomenės struktūra yra būtent labai svarbi pilietiškumo, politinės veiklos mokykla. Jų tikslas iškelti politikus, besiremiančius europietiška socialdemokratiškų, konservatoriškų ar liberalių vertybių sistema.

Konkrečiose partijose, o ne kur kitur, ugdomi lyderiai, asmenybės, būsimi merai, parlamentarai, ministrai, prezidentai ar premjerai.

Pati partijų institucija, man regis, nėra nei gera, nei bloga ir apskritai vargu, ar su kuo nors lygintina. Jau nekalbant apie kokius nors populiarumo ar pasitikėjimo visuomenėje sociologinius matavimus.

Taip, mūsų politinės partijos dar netobulos, jos turi daug trūkumų, joms stinga intelektinio potencialo. Tai - tiesa. Bet ar ne dėl to trūksta, kad mes patys jas menkiname, taip padarydami jas nepatraukliomis visuomenės akyse ir todėl į jas neateina pakankamai tikrų ir stiprių visuomenės lyderių? Ar gali juos patraukti institucija, kuri pagal mūsų sociologų teiginius yra nuolat visuomenės pasitikėjimo dugne?

Toks požiūris į politines partijas ir yra viena priežasčių, kodėl kone prieš kiekvienus rinkimus susiformuoja laikini dariniai, kaip pavyzdžiui, kokia nors amžiną atilsį Tautos prisikėlimo ar „Drąsos kelio" partija - jos susiformuoja būtent tokio visuotinio partinės veiklos nihilizmo fone. Kaip ir kokie nors atskiri, save vadinantys nuo nieko nepriklausančiais lyderiai, kurie po vienokios ar kitokios rinkimų sėkmės kažkodėl puola kurti partijas, tik jau jos būsiančios kitokios, „ne nomenklatūrinės" ir panašiai.

Atstumdami žmones, ypač jaunimą, nuo partijų, partinės veiklos, piešdami jas kaip kažkokius uždarus, kone masoniškus klubus, mes patys save apgaudinėjame ir kiekvieną kartą lipame ant to paties grėblio - dar sykį išbandome kažką naujo ir vėl nusiviliame. Nusiviliame ir grįžtame prie neišvengiamo demokratijoje „blogio", tai yra daugiapartinės sistemos. Nors visa tai galėtume daryti daug protingiau, europietiškiau ir naudingiau visuomenei.