Dalyvavusieji vėliau paliudijo, jog nuotraukų įspūdis atitiko tikrovę. Buvo ir sidabro gijomis nepadabintų, kaip sakoma dainoje, bet tarp jų pažinau politikus, žiniasklaidos atstovus. Tad, sprendžiant pagal minėjimo dalyvius, jaunesnio amžiaus pramonininkų Lietuvoje ne kažin kiek.
Ką tai sako valstybei? Ogi tai, jog pramonei vadovauja žmonės, kurie jau yra nuveikę savo didžiuosius darbus. Aišku, galima rasti išimčių, tačiau bendra tendencija rodo, jog inovacijos gimsta jaunose galvose. Tarp sprendimų priėmėjų tokių galvų beveik nematyti.
Nieko keisto. LPK įsteigta 1989 m. tuometinio „Vilmos“ gamybinio susivienijimo generalinio direktoriaus Rimvydo Jasinavičiaus iniciatyva su kitų didžiųjų įmonių vadovais. Tai buvo raudonųjų direktorių kūrinys, skirtas pramonės gelbėjimui per prasidėjusią sumaištį. Kai ką pavyko išgelbėti, kai kas žlugo dėl beviltiškos, niekam nebereikalingos gamybos ar dėl naujųjų šeimininkų veiksmų. Šiandien Lietuvos pramonė sukuria 20 proc. mūsų BVP.
Ilgus metus LPK vadovavo Jonavos „Azotą“ sėkmingai privatizavęs Bronislovas Lubys. Jis atseikėdavo kiekvienai dėmesio vertai politinei partijai, todėl po kiekvienų rinkimų turėdavo dėkingą pašnekovą. Pats jis tokį palankumo pirkimą gražiai vadino indėliu į partijų stiprinimą, į partinės demokratijos vystymą.
Du dešimtmečius LPK vadovavęs B. Lubys buvo vadinamas ne kitaip, tik „prezidentu“. Formaliai viskas teisingai, tačiau užuomina į aukščiausią valstybės pareigūną irgi akivaizdi. Ne kartą girdėjau taip į jį kreipiantis nuolankumo kupinais balsais ir kaskart prisimindavau ilgametį Lietuvos komunistų vadą Antaną Sniečkų, kurį jo pavaldiniai vadindavo „šeimininku“. Mano ausiai kreipinys „prezidentas“ buvo „šeimininko“ inovacija, prisitaikius prie naujų sąlygų.
Elgsena prisitaikė, bet giliai įsiėdusios sovietinės doktrinos išliko. Kartą kalbėjausi su vienu iš ilgamečių B. Lubio bendražygių tuoj po jėgos panaudojimo prieš opoziciją per protestą Minske dėl suklastotų rinkimų. Pašnekovas nuoširdžiai teisino Aleksandrą Lukašenką ir tikino, kad jis labai teisingai pasielgė, kaip jis sakė, „padaręs tvarką“. ES buvo priešingos nuomonės dėl žmonių sumušimo ir įkalinimo – V.Lukašenkai ir jo artimam ratui užsidarė durys į Europą.
Pagalvokite, ką tokie Lietuvos pramonininkų atstovai rastų bendro su europiečiais. Jie patys visada žinojo, kad nerastų, todėl žiūrėjo miela ir pažįstama rytų kryptimi, kur yra bendras supratimas. Kada A. Lukašenka buvo atvykęs į Druskininkus, mūsų pramonės atstovai jį pasitiko stovėdami ir plodami katučių.
Tačiau gyvenimas keičiasi. Nors ir lėčiau, nei norėtųsi, Lietuva vis labiau europėja. Neišvengiamai turi keistis ir pramonės, verslo magnatų santykiai su valstybės institucijomis. Naujuoju LPK prezidentu išrinkus Robertą Dargį, pramonininkai vis dažniau siunčia viešas žinias valdžiai apie savo lūkesčius. Jie atkreipia dėmesį į ne vieną jiems rūpinčią problemą, kuri kartojama galiausiai įkrenta į visuomenės sąmonę, bet kol kas retorika tuo baigiasi. Yra kelias, kuriuo ji galėtų tapti veiksmingesnė.
Demokratiniame pasaulyje egzistuoja „smegenų centrai“, idėjų kalvės, angl. „think tank“. Jų paskirtis – kelti naujas idėjas, analizuoti padėtį, pateikti vertinimus ir sprendimų būdus. Su šia veikla supažindinama visuomenė tampa daugiau informuota. Atsirinkdama, valdžia dalį iškeliamų pasiūlymų gali imtis įgyvendinti ar pritaikyti įvairiose srityse.
Ekonominę mintį visuomenei skleidžia Laisvosios rinkos institutas, atstovaujantis vieną aiškią kryptį, kuri atspindėta pavadinime. Tai nėra tribūna visiems požiūriams.
LPK yra pakankamai turtinga, kad galėtų sustiprinti savo pavienius pasisakymus nuolatiniu kolektyviniu darbu – mat kolektyvui reikia lėšų. LPK yra pakankamai įtakinga, kad savo parteriais galėtų kviestis ir valstybines institucijas – taip smegenų centras neliktų pavaldus LPK ir galėtų veikti be tiesioginės įtakos, o tuo pačiu būti objektyvus ir vadovautis valstybės interesais.
Tokio tipo smegenų centras padėtų derinti verslo ir politikos interesus, o prieš sprendimų priėmimą pasvertų trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių padarinius. Ir būtinai viešintų savo veiklą, kad didėtų visuomenės supratimas apie valstybės sprendžiamus uždavinius. Pavyzdžiui, jei pramonė nuogąstauja, kad nebebus inžinierių – galima kurti konkrečius pasiūlymus švietimo sistemai, smegenų centre subūrus laikiną projekto grupę. Tikrai prasminga investuoti į savo gamyklos būsimus darbuotojus. Pavieniai vadovai, kaip Vladas Bumelis, tuo užsiima jau šiandien.
Yra daug sričių, kurios rūpi visai pramonei: tarkime, energetika. Absoliučiai daugumai gamybai labai svarbu sąnaudos energijai, kurios dažnai lemia produktų konkurencingumą. Reikalingos studijos apie pigiausius energijos šaltinius, apie ore pakabintą VAE projektą, apie skalūnų įsisavinimą, kurios būtų suprantama kalba pateikiamos visuomenei, ir žinios pakeistų baimes, o detalesnės išvados būtų perduodamos sprendimų priėmėjams, kad galiausiai sprendimo priėmimo metu visuomenė tai įvertintų palankiai.
NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas praėjusią savaitę viešai atskleidė savo nuomonę, kad Rusija stengiasi veikti per visokius ekologinius judėjimus Europoje, kad išsaugotų rusiškų dujų monopolį. Veltui jį užsipuolė žaliasis Linas Balsys, atomo ir skalūnų priešas: vargu ar kas abejoja NATO generalinio sekretoriaus informuotumo lygiu.
O štai prieš porą dienų Vladimiro Putino bendražygis Igoris Sečinas ramino vokiečius, kad jie teisingai daro stabdydami savo AE: mat tada, pabrangus vokiškai elektrai, Rusija ištiesianti pagalbos ranką ir išsaugosianti Vokietijos pramonės konkurencingumą, pamaitindama ją iš Kaliningrado AE. Mat AE kenksmingos tik už Rusijos įtakos ribų.
Ir Lietuvos pramonei, ir Lietuvos valstybei pakanka iššūkių, į kuriuos turime adekvačiai reaguoti. Nuo dejonių perėjus prie sprendimų, į atsakymų paieškas „smegenų centre“ galima įjungti per mažai naudojamą Lietuvos intelektinį potencialą – ir iš aktyvios veiklos pasitraukusius vadovus, politikus, ir gabų jaunimą. Patirtis, sumaišyta su šviežumu, gali duoti neblogų rezultatų.
