Kažkuo panašų laikotarpį dabar išgyvena ir Lietuva. Nutilo visi, sunkmečiu skelbusieji, kad iš šito neskalsaus krašto išsivažinėsim, o paskutiniam emigruojančiajam beliks užgesinti šviesą oro uoste. Mūsų liko mažiau, bet liko tie, kam iš tiesų ne vis vien, kur gyventi ir auginti vaikus. Liko jaučiantieji atsakomybę už savo šalį ir sugebantieji mėgautis jos teikiamomis galimybėmis. Sugebantieji pamatyti, kaip saulei leidžiantis kyla rūkas virš Nemuno ir Merkio santakos pievų, ir žinantieji, kad gali pasidalinti tos akimirkos įstabumu naudodamiesi sparčiausiu mobiliojo interneto ryšiu.
Pamokyti spartaus 2005–2008 m. augimo, paremto neproporcingu nekilnojamojo turto kainų ir statybininkų algų išpūtimu, daugiau ant to paties grėblio nelipame net ir matydami, kad pagaliau pavyks įsivesti eurą. Krizė išmokė ekonomikos pagrindų net ir tuos, kam labiau norėjosi tikėti stebuklinėmis pasakomis.
Praeito dešimtmečio gimnazistai ir studentai, laisvai šnekantys keliomis Europos kalbomis, apkeliavę pusė pasaulio ir savo gyvenamajai aplinkai keliantys tokius pat aukštus standartus, kaip įprato matyti senosiose ES šalyse, pakeitė į pensiją išėjusią pokario vaikų kartą. Tas lūžis nebuvo taip aiškiai pastebimas, bet jis jau įvyko. Jie nesitaiksto su korupcija, negaišta laiko vėlyvojo sovietmečio kontorų ritualams ir per valandą padaro darbą, kurį poįstatyminiai aktai leidžia vilkinti mėnesį. To paties jie tikisi iš sprendimų galią turinčių politikų, todėl jiems toks juokingas tris kartus per dieną nuomonę keičiantis premjeras ir Grūto parko eksponatais pribrendę tapti valdančiosios daugumos bradauskai, vėsaitės, zaščiurinskai bei gražuliai.
Lietuva dabar išgyvena patį geriausią laikotarpį per tūkstantmetę savo istoriją, ką bešnekėtų ikikrikščioniškų laikų idealizuotojai ir nuo sarmatų mus kildinantys pseudoistorikai. Pasiekėme ne tik stabilią ekonominę gerovę, bet ir politinę brandą, kai sisteminių partijų keitimasis valdžioje iš esmės nekeičia pasirinkto valstybės raidos kurso, o kraštutinė dešinė ir kairė neturi jokių galimybių suvilioti politiškai brandžią rinkėjų daugumą. Sklandi Neringos Venckienės apkaltos Seime procedūra ir visiškas visuomenės daugumos abejingumas šiam procesui liudija, kad politinio blaškymosi laikotarpį sėkmingai išgyvenome – revoliucijų niekam nereikia.
Dar vienu mūsų politinės brandos įrodymu kitą savaitgalį taps nesėkmingas referendumas dėl teisės disponuoti nekilnojamuoju turtu suvaržymo ir kitų kvailų klausimų. Gal pagaliau iš politinės sistemos rinkėjų per duris išspirti politikos nevykėliai supras, kad grįžti ten per referendumo langą jiems nepavyks. O prieš pradedant kalbėti tautos vardu, reikia gauti tos tautos įgaliojimą laisvų ir demokratiškų rinkimų metu. Šita tauta neprašo būti jūsų gelbėjama. Juk atrodote juokingai, tarsi akiniuotas rimtuolis smunkančiomis glaudėmis paplūdimyje staiga pultų gelbėti su raumeningais įdegusiais vaikinais vandenyje šėlstančią klasės gražuolę, kuri nė neketino skęsti. Eikit namo, čia jūs tik apsijuoksite.
O po referendumo iškart prasidės liepa – vasaros atostogų ir politinių aistrų atoslūgio metas. Gyvenimas brandžioje pilietinėje visuomenėje turi ir tokį privalumą, kad porai savaičių išvykęs į atokų Dzūkijos vienkiemį ar egzotišką paplūdimio trobelę svečioje šalyje galite būti tikras, kad per tą laiką nieko nenutiks. Grįžęs gal nebežinosite, kas laimėjo Pasaulio futbolo čempionatą, bet puodelis kavos jūsų mėgstamiausioje kavinėje, pusiaukelėje tarp namų ir darbo, bus vis dar tokio paties tobulo skonio, o barmenės šypsena jums – dar mielesnė.
