- Prieš keletą metų pasitraukėte iš valstybės tarnybos ir šiuo metu dėstote. Kas paskatino grįžti į politiką ir imtis vadovauti prezidentės D. Grybauskaitės rinkimų štabui?

- Iš tiesų, esu ilgai dirbęs valstybės tarnyboje – 20 metų darbo stažas. Dirbau beveik su visomis Lietuvos vyriausybėmis ir valdančiosiomis daugumomis. Esu atstovavęs Lietuvai, tačiau niekada nesu buvęs politikoje. Nesu nė karto kandidatavęs ar priklausęs kuriai nors politinei partijai. Todėl mano apsisprendimą priimti prezidentės pasiūlymą varžė tai, kad neturėjau rinkimų kampanijos organizavimo patirties. Tačiau kai prezidentė pakvietė mane būti jos rinkimų štabo vadovu, buvo kelios priežastys, kurios nulėmė mano apsisprendimą. Mes dirbome viename kolektyve, esame pažįstami apie 20 metų. Mano darbo su D. Grybauskaite patirtis, leidžianti neabejoti jos atsidavimu Lietuvai, buvo svarbiausia priežastis. Matydamas tai, kokie kandidatai gali būti ir kokios įtakos gali atsirasti Lietuvoje jų pergalės atveju, neabejojau, kad D. Grybauskaitė yra tinkamiausia kandidatė vadovauti Lietuvai ateinančius penkerius metus.

Dar vienas argumentas, lėmęs apsisprendimą, susijęs su tuo, kad daugiau nei dvejus metus nebedirbu valstybės tarnyboje. Šiuo metu dėstau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir kaip nepriklausomas ekspertas dirbu prie įvairių projektų. Todėl galiu kaip nepriklausomas asmuo remti nepriklausomą kandidatą. Ne todėl, kad būčiau kaip nors įsipareigojęs ar kad man būtų buvę suteikti kokie įsipareigojimai, bet todėl, kad tai yra teisinga, ir kad tikiu tuo, ką darau. 

Šioje vietoje noriu pabrėžti, jog sutikdamas vadovauti rinkimų štabui tiksliai žinojau, kad pergalės atveju nepretenduosiu į jokius postus. Rinkimų kampanijoje norėjau dalyvauti ne už ką nors, bet siekdamas aukštesnių tikslų.

- Teigiate, kad D. Grybauskaitė ateinantiems penkeriems metams yra geriausias pasirinkimas. Kodėl? 

Romas Švedas
Neretai mūsų žmonės tai supranta labai tiesiogiai – oligarchas yra tiesiog turtingas žmogus „prie valdžios“. Aš manau, kad oligarchija yra tada, kai vienos žmonių grupės rankose sutelkiama valdžia, kapitalas, žiniasklaida ir, deja, teisėsaugos institucijos.
Svarbiausia tai, kad ji yra savarankiška ir nepriklausoma. Nėra nė vienos partijos narė ar susijusi su kuria nors interesų grupe. Ji yra lyderė, galinti tvirtai siekti Lietuvai svarbių tikslų. Politikoje mes stokojame geros, nuoširdžios, tikros lyderystės. D. Grybauskaitė – labai stipri ir charizmatiška asmenybė. Mes turėjome kandidatų, kurie yra geri lyderiai savivaldybėje – kalbu apie merus, – tačiau iki valstybinės lyderystės jiems dar daug trūksta.

Dar vienas svarbus veiksnys tas, kad D. Grybauskaitė, būdama nepriklausoma, yra žmogus, kuris gali ryžtingai ir viešai pasakyti „Ne“. Praėjusioje rinkimų kampanijoje Zigmanto Balčyčio retorikoje labai daug dėmesio buvo skiriama Socialdemokratų partijai. Dažnai skambėdavo: „Pasitarsime su partija“, „Pasitarsime su premjeru“... Ar toks kandidatas galėtų ir turėtų vidinės valios pasakyti „Ne“ savo partijos bičiuliams? Būti susijus su partija nebūtinai yra blogai, tačiau tokiais atvejais sugebėti pasakyti „Ne“ sunkiau, nors kartais gali būti labai svarbu. Narystės partijoje suspendavimas tokiais atvejais, manau, šios problemos neišsprendžia.

Nepriklausomumas kandidatuojant į valstybės prezidentus ypač svarbus. Kadangi Lietuvos valstybės tarnyboje dirbau 20 metų, esu matęs labai daug reiškinių, kenkiančių mūsų šaliai, tačiau didžiausią žalą daro giliai įsišaknijusi yda – interesų konfliktai.

- Lietuvoje labai mėgstama kalbėti apie interesų grupes ir oligarchiją, tačiau dažniausiai niekas nieko neįvardija. Tai stebina. Kodėl, pavyzdžiui, negalima pastebėti, kad už kandidato į prezidentus Bronio Ropės matyti milijonieriaus Ramūno Karbauskio pečiai, už Artūro Paulausko – kito milijonieriaus Viktoro Uspaskicho, kad kandidatas Artūras Zuokas viešumoje dažnai pateikiamas taip, tarsi būtų milijonieriaus Andriaus Janukonio atvaizdas politikoje, o naujasis kovotojas Naglis Puteikis, sprendžiant iš to, kaip Dariaus Mockaus valdoma žiniasklaida viešino jo kovas, taip pat nėra paliktas likimo valiai? Kodėl nekalbėti atvirai, juk prezidentei liko tik viena penkerių metų kadencija?

- Klausimas labai geras. Būtent už tokią drąsą ir principingą poziciją gerbiu žurnalą „Valstybė“.
Atsakymas nevienareikšmis. Visų pirma, kas ta oligarchija? Neretai mūsų žmonės tai supranta labai tiesiogiai – oligarchas yra tiesiog turtingas žmogus „prie valdžios“. Aš manau, kad oligarchija yra tada, kai vienos žmonių grupės rankose sutelkiama valdžia, kapitalas, žiniasklaida ir, deja, teisėsaugos institucijos.

Romas Švedas
Kai Lietuvoje prašoma įvardyti oligarchus ar korumpuotus asmenis, žaidžiamas dvigubas žaidimas – apsimetama, kad neva niekas nieko nežino. Aš mėgstu sakyti, kad Lietuvoje tokie procesai yra įsitvirtinę ne todėl, kad niekas nieko nežino, bet dėl to, kad visi viską žino.
Tačiau įvardyti pavardes ir sąsajas – visai kas kita. Ir tai nėra susiję su baime, tiesiog tai yra didžiulė atsakomybė. Įvardijant reikia būti pasiruošus atlaikyti potencialius teismo procesus, o juk oligarchija, kaip reiškinys, paprastai būna stipri ir save gina visomis teisinėmis priemonėmis. Taigi, jeigu įvardijama, tai tampa ne tik politiniu, bet ir teisiniu pareiškimu. Prezidentė yra pasakiusi kelias pavardes ir sektorius. Ir už tai aš ją gerbiu. 

O jei kalbame apie tai, kas pasikeitė per penkerius metus ir ar kas nors pasikeis per ateinančius penkerius metus, atsakysiu remdamasis savo asmenine patirtimi. Pasižiūrėkime, koks sektorius prieš penkerius metus buvo labiausiai stagnuojantis. Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad energetika. Paradoksalu, tačiau inžinerine prasme Lietuvos energetikos sektorius yra stipriausias regione, o strategine prasme nepasiekta jokių rezultatų. Būtent į šią sritį perėjau dirbti, kai dėl savo patirties buvau pakviestas kuruoti viso energetikos sektoriaus tarptautinio bendradarbiavimo. 

Įsigilinus tapo akivaizdu, kad energetikoje dešimt metų buvo sąstingis. Viskas tarsi įšalo nuo Būtingės terminalo statybos laikų, iš esmės nebuvo įgyvendintas nė vienas rimtesnis projektas, kuris būtų sustiprinęs Lietuvos energetinį savarankiškumą. Tiesiog buvo priimami sprendimai, kuriuos vėliau teko peržiūrėti, pavyzdžiui, „Lietuvos dujos“ buvo parduotos koncernui „Gazprom“. Kaip galima pateisinti tokius veiksmus arba visišką neveikimą? Manau, kad toks neveikimas ar stagnacija baudžiamojoje teisėje vadinama nusikalstamu neveikimu. 

Tačiau turime suprasti, kad per keletą metų krizės sąlygomis pakeisti tai, ką dešimtmetį buvo įtvirtinta, yra neįmanoma. Juk visa sistema buvo užvaldyta įsigalėjusių monopolijų, o šios pokyčių visai nenorėjo. Todėl tai, kad pavyko pakeisti žmones ir struktūras, išjudinti nusistovėjusį vandenį ir atlaikyti išorės puolimą, yra ne tik Energetikos ministerijos darbo, bet ir nuoseklaus prezidentės rūpinimosi Lietuvos energetiniu nepriklausomumu bei skaidrumu rezultatas. 

Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad pakeitus ankstesnį „Klaipėdos naftos“ vadovą jau po metų įmonės pelnas tapo rekordiškai didelis. Ir tai įvyko ne todėl, kad buvo įgyvendintas koks nors išskirtinis įmonės valdymo modelis, o dėl to, kad naftos produktų perkrovimo procese atsiranda produktų likučių, apie kurių egzistavimą buvo nutylima. Taigi, likučiai buvo užpajamuoti ir parduoti, atsisakyta tarpininko paslaugų. Kiek žinau, dar ir šiandien vyksta teismo procesai dėl buvusių vadovų veiklos. Tačiau ir vėl, kai artėjo šie prezidento rinkimai, ar kas nors kalbėjo apie šiuos pavyzdžius? Ne, daugiausia buvo liejama neigiama informacija apie dabartinius vadovus ir statomą suskystintųjų gamtinių dujų terminalą. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad interesų grupės, kurioms patiko buvusi sistema, tebėra labai galingos ir nesiruošia pasiduoti.

D. Grybauskaitė – pirmoji prezidentė, kuri viešai įvardijo, kad korupcija ir oligarchija kelia pavojų valstybei. Pirma, kuri kovojo su šiais reiškiniais kaip tikra valstybės lyderė. Tačiau laimėti šią kovą nėra lengva, reikia visuomenės paramos, reikia, kad atsirastų visuomenės nepakantumas tokiems reiškiniams.

- Ar turite versiją, kodėl Lietuvoje oligarchinės struktūros tokios stiprios? Ar tai susiję su tuo, kad visuomenė per mažai apie jas žino?

- Manau, kad kai Lietuvoje prašoma įvardyti oligarchus ar korumpuotus asmenis, žaidžiamas dvigubas žaidimas – apsimetama, kad neva niekas nieko nežino. Aš mėgstu sakyti, kad Lietuvoje tokie procesai yra įsitvirtinę ne todėl, kad niekas nieko nežino, bet dėl to, kad visi viską žino. Juk mes, lietuviai, esame pusbrolių kraštas ir sąsajos čia labai stiprios. Bijoma pasakyti A, nes vėliau bus pasakyta B ir C iš kitos barikadų pusės – štai kur bėda. Lietuvoje politika, deja, paprastai grindžiama pažeidžiamumu ir kompromitavimu. Taip pat, beje, buvo elgiamasi ir per šią prezidento rinkimų kampaniją. Kai prie D. Grybauskaitės nepavyko prisikabinti, beliko skleisti pramanus, kurių net neverta komentuoti. Tačiau tai nepadėjo ir tai gera žinia – ji rodo, kad rinkėjai jau sugeba atskirti, kur melas, o kur tiesa. Maža to, netiesos apie prezidentę skleidimas netgi suvienijo jos rinkėjus, todėl ir buvo toks didelis žmonių palaikymas rinkimuose.

Romas Švedas
Mes turime turėti kompetentingą ir stiprų viešąjį sektorių. Nesirūpindami juo ir jį tik kritikuodami patys šaudome sau į kojas. Valstybės tarnyba taip diskredituota, kad tapo sunku prisikviesti kompetentingų žmonių joje dirbti.
Galima kelti klausimą, kas kaltas: ar tas, kuris duoda kyšį, ar tas, kuris ima? Manau, kad stipresnis turi būti tas, kuris kyšį ne paima, bet apie jo davimo atvejus praneša teisėsaugos pareigūnams. Taigi, oligarchijos dominavimo priežastį aš apibūdinčiau taip: Lietuvoje problema yra ne ta, kad oligarchija yra stipri, o ta, kad politikai yra silpni.

- Paminėjote, kad įtakingos interesų grupės remiasi ne žiniasklaida, bet teisėtvarka. Kaip manote, ar prezidentas pats vienas gali įveikti korupciją, jei visos įtakingos grupės siekia turėti jos interesus tenkinančią teisėtvarką?

- Prezidentui iššūkis yra pakviesti ir suformuoti tokią vadovų komandą, kuri sugebėtų įgyvendinti reformas, tokius žmones, kurie nebijotų užsitraukti įtakingų verslo grupių nemalonę. Tai didelis iššūkis, kaip ir didelis iššūkis yra Lietuvos valstybės tarnybai kovoti su akivaizdžiomis korupcijos apraiškomis. Tokios apraiškos labai stiprios, todėl Lietuvos valstybei neretai sunku dalyvauti teismo procesuose vien dėl to, kad kitoje pusėje yra daug didesni pinigai ir didesnė kompetencija. Papildomai dar formuojama tam tikra politinė ir žiniasklaidos nuomonė. Taigi, šiuo metu būtent prezidentės lyderystė Lietuvoje gali sutelkti žmones, kurie galėtų tam pasipriešinti. Tai, beje, yra dar vienas argumentų, kodėl negalėjau atsisakyti dalyvauti šioje prezidento rinkimų kampanijoje.

- Mes būtent apie tai ir kalbame, kad prezidentė yra lyderė, kuriai būtina komanda ir kompetentingi bei drąsūs žmonės. Tai kodėl jūs nesutinkate imtis kurio nors iš sunkesnių darbų? O gal tai tik laiko klausimas? Gal laukiate jūsų verto iššūkio?

- Dar kartą pasakysiu, kad neplanuoju artimiausiu metu grįžti į valstybės tarnybą, o D. Grybauskaitės rinkimų štabui vadovauti sutikau būtent nenorėdama už tai nieko gauti.

- Bet juk ėjimas tarnauti valstybei nėra gavimas.

- Paminėjote tarnystę valstybei. Kadangi esu net 20 metų dirbęs valstybės tarnyboje, negaliu nepasakyti, kas šiuo metu man kelia daugiausia nerimo šioje srityje. Galbūt pastebėjote, kad mūsų viešosios erdvės retorikoje valstybės tarnyba yra neigiamų epitetų, pravardžiavimo ir didelės kritikos objektas. Viena vertus, taip, valstybės tarnyboje esama daug ydų ir piktnaudžiavimo. Kita vertus, viešasis sektorius nustato taisykles, pagal kurias gyvena visi Lietuvos žmonės. Taigi, mes turime turėti kompetentingą ir stiprų viešąjį sektorių. Nesirūpindami juo ir jį tik kritikuodami patys šaudome sau į kojas. Valstybės tarnyba taip diskredituota, kad tapo sunku prisikviesti kompetentingų žmonių joje dirbti. Pavyzdžiui, kiek tarptautinius mokslus baigusių ir tarptautinės praktikos turinčių teisininkų, ekonomistų ar finansininkų yra viešajame ir privačiajame sektoriuose? Juk visi norime, kad mūsų, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistema būtų pati geriausia Europoje, tačiau kiek žmonių Sveikatos apsaugos ministerijoje turi tarptautinės darbo visuomenės sveikatos apsaugos srityje patirties?

Arba norime, kad mūsų „Sodros“ sistema būtų pati geriausia, balansas būtų tik teigiamas. Bet kiek yra pareigūnų, kurie šioje srityje turi tarptautinės patirties ir yra pajėgūs padėti politikams parengti tinkamus teisės aktų projektus? Turiu pripažinti, kad valstybės tarnyboje esama nemažai vadinamojo balasto, kurio reikėtų atsisakyti, nes taip galima gerinti realiai dirbančių valstybės tarnautojų kompetenciją ir didinti atlygius.

Taigi, jūs esate visiškai teisus teigdamas, kad ėjimas tarnauti valstybei yra ne ko nors gavimas, o veikiau pilietinė pozicija norint prisidėti prie valstybės kūrimo. Šiandien labai svarbu tai daliai žmonių, kurie yra nusivylę ir į kuriuos taikosi radikalios bei populistinės jėgos, visais savo veiksmais demonstruoti, kad mes galime sukurti vertybėmis, o ne interesais grįstą valstybę.

Romas Švedas
Pakeitus ankstesnį „Klaipėdos naftos“ vadovą jau po metų įmonės pelnas tapo rekordiškai didelis. Ir tai įvyko ne todėl, kad buvo įgyvendintas koks nors išskirtinis įmonės valdymo modelis, o dėl to, kad naftos produktų perkrovimo procese atsiranda produktų likučių, apie kurių egzistavimą buvo nutylima.
O jei kalbame konkrečiai apie mane, manau, kad būdamas nepriklausomas ekspertas aš turiu geras galimybes tarnauti savo šaliai, be to, galiu dalyvauti tokiuose projektuose, kuriuose negalėčiau dalyvauti, jei dirbčiau valstybės tarnyboje. Pavyzdžiui, nebūčiau galėjęs dalyvauti daugiau nei metus trukusiame projekte ruošiantis Lietuvos pirmininkavimui Europos Tarybai ir pasidalyti savo patirtimi su Lietuvos valstybės tarnautojais, kurią sukaupiau dirbdamas Briuselyje. Šiandien aš noriu išlikti nepriklausomas, noriu dirbti su įvairiais projektais ir aktyviai dalyvauti Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Taigi, aš niekur neišėjau, priešingai – aš dalyvauju Lietuvos valstybės gyvenime, tik mano statusas kitas.

Šiame kontekste norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Mes akivaizdžiai matome, kad žmonių pasitikėjimas politinėmis partijomis ir Seimu yra kritęs, tačiau visuomeninės organizacijos tampa vis aktyvesnės ir jų vis labiau įsiklausoma. Visuomeniškumas ir bendruomenių stiprėjimas, manau, yra labai geras reiškinys.

- Kas labiausiai jus nustebino per šiuos rinkimus? 

- Jeigu manęs paklaustumėte, kokį rinkimų aspektą išskirčiau kaip pagrindinį, pasirinkčiau mūsų žmones, mūsų rinkėjus. Turint omenyje tai, kad nė apie vieną kitą kandidatą nebuvo tiek daug neigiamos informacijos žiniasklaidoje, kaip apie prezidentę, ir tai, kad beveik visi kiti kandidatai savo pažadais lenkė dabartinę šalies vadovę, Lietuvos žmonės vis dėlto padarė tokį pasirinkimą. Manau, kad žmonių gebėjimas įvertinti, atsirinkti, kur pramanai, o kur tiesa, kur rinkimų pažadai, o kur realūs galimi darbai, liudija apie mūsų visuomenės brandą ir siunčia signalą politikams, kad rinkėjais manipuliuoti tampa vis sudėtingiau.

- Vis dėlto grįšiu prie klausimo apie ateitį. Kaip manote, ar pavyks per artimiausius metus iš esmės pakeisti padėtį? Kova energetikos sektoriuje siekiant įveikti Rusijos struktūrų ir vietos grupių interesus vyksta sunkiai, o teisėtvarkos ar žiniasklaidos konkurencinės aplinkos skaidrinimo procesai dar mažiau pasistūmėję. Ar nebus taip, kad po penkerių metų, kai prezidentė D. Grybauskaitė nebegalės kandidatuoti, ekonomika ir toliau veiks taip, kaip naudinga oligarchinėms grupėms? Nes jei taip bus, mums jau šiandien reikėtų pradėti ieškoti dar vienos Grybauskaitės, kuri neleistų neskaidrioms struktūroms ir vėl užvaldyti valstybę.

- Klausimas labai aktualus. Prie D. Grybauskaitės rinkimų štabo prisijungiau, nes asmeniškai ją pažįstu 20 metų ir galiu garantuoti, kad ji yra nepriklausoma ir nedalyvaus jokiose interesų grupėse. Matome, kaip ji kovoja su jūsų minimais reiškiniais: viešai kalba apie tai, keičia vadovus, kitaip sakant, žengia žingsnius, kad būtų išspręstos problemos. Kiek pasiseks tai padaryti – matysime.

Taip, rinkimai pasibaigė, ir visiems Lietuvos žmonėms reikia galvoti apie kitą lyderį, po penkerių metų perimsiantį valstybės vairą iš D. Grybauskaitės. Atsipalaiduoti negalime, turime skatinti jaunus žmones dalyvauti visuomeniniame gyvenime, eiti į politiką tuos, kurie savo veikloje demonstruoja sąžiningumą, principingumą ir kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Kandidatų ir per kitus prezidento rinkimus tikrai bus, tačiau Lietuvai reikia tokių, kurie būtų tvirti, sąžiningi ir nebijotų lyderystės iššūkių.

- Manote, kad galima rasti tokių žmonių?

- Aš tuo neabejoju. Lietuvoje yra daug puikių, energingų ir sąžiningų žmonių.

- Dėkojame už pokalbį.