Šiuo sandoriu baigsis dešimtmetį trukusi „Lietuvos dujų“ privatizavimo epocha, kurios metu buvo sulaužyta šimtai iečių aštriose diskusijose dėl privatizavimo būtinybės, neadekvačiai mažos privatizavimo kainos, ekonominės naudos Lietuvai, nuolat augančių dujų kainų bei Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekio.
Nors aistros dar visai nenurimo, bet jau dabar galime susumuoti 2004 m. įvykusio „Lietuvos dujų“ akcijų privatizavimo sandorio rezultatus ir pabandyti paanalizuoti padarytas klaidas, kad dar kartą ateityje neužliptume ant to paties grėblio.
Trumpai prisiminkime, kiek 2004 m. Rusijos dujų monopolininkas „Gazprom“ investavo į „Lietuvos dujas“. Tuometinė Vyriausybė „Gazprom“ pardavė 34 proc. AB „Lietuvos dujos“ akcijų, už kurias buvo sumokėta 100 mln. litų į valstybės biudžetą.
Viena vieno lito vertės akcija buvo parduota po 0,85 Lt, nors rinkoje jų vertė tuo metu svyravo tarp 3-4 Lt. Po akcijų pardavimo „Gazpromui“ Lietuva išlaikė apie ketvirtį akcijų, tačiau po dar vieno keisto ir valstybei nenaudingo veiksmo valstybės dalis Lietuvos dujose sumažėjo ir sudarė tik 17,7 proc. Akcininkų sprendimu 2004 m. balandį buvo paskelbta papildoma „Lietuvos dujų“ akcijų emisija.
Esamiems akcininkams akcijos buvo parduodamos po 1 Lt, bet Vyriausybė, kuriai tuo metu „Lietuvos dujose“ atstovavo Valstybinis turto fondas, vienintelė iš visų akcininkų jų kažkodėl nepirko.
Pasinaudojusi proga „Gazprom“ įmonė įsigijo papildomą akcijų kiekį, sumokėdama „Lietuvos dujoms“ 58,14 mln. litų. Tokiu būdu Rusijos monopolininkas savo dalį „Lietuvos dujose“ pasididino iki 37,1 proc. Taigi „Gazprom“ investicija Lietuvoje sudarė apie 158,14 mln. litų.
Dabar vėl sugrįžkime į 2014-uosius ir pažvelkime, su kokiais Lietuvos dujų privatizavimo trofėjais, tiksliau sakant, su kokia nauda „Gazprom“ palieka Lietuvą.
Per visą 10 metų veiklos „Lietuvos dujose“ laikotarpį „Gazprom“ gavo apie 237,4 mln. litų dividendų. Šią savaitę už „Gazprom“ turėtas 37,1 proc. akcijas „Lietuvos dujose“ ir 37,1 proc. „Amber Grid“ valstybės valdomos įmonės UAB „Lietuvos energija“ ir UAB EPSO-G sumokės apie 417 mln. litų.
Taigi „Gazprom“, investavęs apie 158,14 mln. litų ir gavęs daugiau kaip 654 mln. litų už dividendus per visą 10 metų laikotarpį ir parduodamas akcijas, palieka Lietuvą su daugiau kaip 496 mln. litų nauda. Kitaip tariant, nuo 2004 m. iki 2014 m. „Gazprom“ nediskontuota investicijų metinė grąža į „Lietuvos dujas“ sudaro apie 41 proc. Vardan tiesos reikėtų pasakyti, kad jeigu atmestume šią savaitę sumokamą 417 mln. litų sumą už „Gazprom“ priklausančias akcijas ir paimtume vien tik gautus dividendus, tai „Gazprom“ investicijų metinė grąža „Lietuvos dujose“ buvo apie 15 proc. Manau, ne vienas Lietuvos ir užsienio verslininkas mielai norėtų turėti tokią gerą investicijų į infrastruktūrines energetikos įmones metinę grąžą.
Kadangi parduodant infrastruktūrines energetikos įmones iš esmės parduodamas valstybinis įmonės reguliavimas, kuris ir nustato investicijų į įmonę grąžos normą bei kitus svarbiausius įmonės veiklos rodiklius ir jų reikšmes bei kainodarą, todėl visa tolimesnė įmonės veikla ir pelningumai didžiąja dalimi priklauso nuo pasirinktos reguliavimo politikos, arba kitaip tariant nuo pasirinktų reguliavimo metodų.
Jeigu valstybinio reguliavimo politika būtų kokybiška ir efektyvi, orientuota į valstybės ir žmonių interesus, tai „Lietuvos dujų“ pirkimo bei pardavimo kainos būtų gana panašios, nes gamtinių dujų rinka išliko beveik nepakitusi, gamtinių dujų pardavimo apimtys neauga, gal net labiau mažėja dėl vis didėjančio biokuro naudojimo, užimama rinkos dalis taip pat iš esmės nepakito, o investicijų metinė grąža sudarytų apie 5–7 procentus.
Štai ir priėjome prie esminio klausimo – iš kur „Lietuvos dujų“ akcininkai gavo tokią auksinę investicijų grąžos normą, jei „Lietuvos dujų“ veikla yra valstybės reguliuojama, ir tą reguliavimą vykdo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK).
Visoje šioje „Lietuvos dujų“ privatizavimo ir dešimties metų veiklos epopėjoje mūsų dėmesio nuošalėje liko Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir jos atliekamas vaidmuo bei svarba mūsų valstybėje reguliuojant infrastruktūrines energetikos įmones.
Valstybinio reguliavimo ir priežiūros funkcijas gamtinių dujų sektoriuje atliekanti komisija turi pasitvirtinusi metodus, kurių pagalba ji gali objektyviai įvertinti ir reguliuoti ne tik investicijų grąžos normos dydį, bet praktiškai visas Lietuvos dujų įmonės patiriamas sąnaudas bei gaunamas pajamas. Komisija, atsižvelgdama į energetikos sektoriaus reguliavimui keliamus valstybinius tikslus ir vartotojų interesus, galėjo ir gali lanksčiai reaguoti į pokyčius rinkoje, bendrovių finansinę padėtį, būtinas investicijas ir kainodarą.
Deja, tenka apgailestauti, kad ne tik valstybinis „Lietuvos dujų“, kaip infrastruktūrinės energetikos įmonės, bet ir visas gamtinių dujų sektoriaus reguliavimas buvo išties apgaubtas paslapties šydu, ne visuomet suprantamas ir pagrįstas, todėl, matyt, nereikia stebėtis, kad Lietuvą paliekantis „Gazprom“ gali pasidžiaugti ne tik savo veiklos rezultatais, bet ir valstybinio reguliavimo jam atneštais vaisiais.
Tokį nesuprantamą iš Valstybės ir vartotojo pozicijų valstybinį infrastruktūrinių energetikos įmonių reguliavimą galima pagrįsti vienu teiginiu – jokiame įstatyme nėra Valstybės suformuotas aiškus ir konkretus valstybinio energetikos įmonių reguliavimo tikslas. VKEKK pati sau yra susiformavusi tikslą: Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos strateginis tikslas – užtikrinti ilgalaikę ir efektyvią energetinių sektorių nepriklausomo reguliavimo sistemą. Vadinasi, Komisijos svarbiausias tikslas yra užtikrinti nepriklausomo reguliavimo sistemą. Tai tikslas, kuris orientuotas į pačios Komisijos veiklą. Juk elementari logika sako, kad energetikos įmonių nepriklausomo reguliavimo sistemos reikia kaip instrumento tikslui pasiekti, bet pati sistema, kaip reguliavimo tikslas, yra bevertė Valstybės ir žmonių gerovei. Jeigu komisijos svarbiausias tikslas yra nepriklausomo reguliavimo sistemos užtikrinimas, tai nenuostabu, kad energetikos infrastruktūrinių monopolijų reguliavimas komisijai tėra antraeilis dalykas.
Panagrinėjus VKEKK vykdomą energetikos sektoriaus reguliavimą, susidaro įspūdis, kad galutinis komisijos vykdomo reguliavimo rezultatas yra kainų ir jų viršutinių ribų nustatymas. Valstybinis energetikos sektoriaus reguliavimas būtų kur kas kokybiškesnis ir efektyvesnis, jeigu komisija, sureguliavusi kainas, sureguliuotų ir pačių energetinių infrastruktūrinių monopolijų veiklą.
Būtent energetinių infrastruktūrinių monopolijų veiklos nepriklausomo reguliavimo pasigendama nuo pat komisijos įsteigimo pradžios iki dabar. Komisijai, per visą jos veiklos laikotarpį, iki šiol nėra nustatytas Valstybės tikslas – vykdyti valstybinio energetikos sektoriaus ir infrastruktūrinių monopolijų reguliavimo bei valstybės priežiūros funkcijas taip, kad jos tarnautų visos visuomenės gerovei ir kad būtų palaikomos infrastruktūrinių monopolijų ekonomiškai pagrįstos žemiausios kainos.
Tiktai tada, kai komisija žinos ir aiškiai supras suformuotą ir įstatymu įteisintą valstybinio reguliavimo tikslą, ji galės efektyviai vykdyti valstybinį reguliavimą, pasitelkdama savo išpuoselėtas nepriklausomo reguliavimo sistemas, kurios turėtų būti galingas instrumentas strateginiam tikslui pasiekti.
Aiškaus ir konkretaus Valstybės suformuoto infrastruktūrinių įmonių reguliavimo tikslo nebuvimas parodo, kad tai – Achilo kulnas energetikos sektoriuje.
Pastarosiomis dienomis Lietuvos energetikos milžinė UAB „Lietuvos energija“ viešai pradėjo svarstyti galimybę privatiems investuotojams parduoti daugiau įmonių LESTO, „Lietuvos energijos gamybos“ ir „Lietuvos dujos“ akcijų, įgyvendinant viešą pirminį savo akcijų siūlymą (angl. initial public offering, IPO) arba išleisti obligacijų emisiją. Deja, šiuose svarstymuose, net ir politiniu lygmeniu, vėl pasigendama platesnių diskusijų dėl valstybinio energetikos sektoriaus ir infrastruktūrinių monopolijų reguliavimo bei jo įtakos įmonės pelningumui ir vertei.
Reikėtų pasidžiaugti, kad buvęs ūkio ministras Rimantas Žylius savo straipsnyje „Ar galime listinguoti valstybės valdomas įmones šiandien?“ („Verslo žinios“) vienas iš pirmųjų pradėjo kelti aktualias valstybinio reguliavimo problemas sakydamas: „Todėl dabar svarstydami galimą valstybės valdomų įmonių privatizavimą turime kalbėti ne vien apie pardavimo procesą, tačiau kaip užtikrinsime, kad jis duotų geriausius rezultatus: sąžininga kaina už akcijų pardavimą; konkurencinga kaina vartotojams“. Būtent reguliavimo aspektas yra labai svarbus nepriklausomai nuo to, kieno nuosavybėje yra įmonės, todėl tik tinkamas reguliavimas turi galimybę apginti vartotojus nuo monopolininko piktnaudžiavimo“, – pažymi R. Žylius.
Juk didžiąja dalimi nuo to, koks bus valstybinis reguliavimas, ir priklausys, kokia kaina bus parduodamos įmonės. Negi vėl kyla noras pusvelčiui parduoti valstybės valdomų įmonių akcijas, kaip kad buvo padaryta 2004 m. privatizuojant „Lietuvos dujas“, visiškai nesutvarkius energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo.
Kadangi parduodant infrastruktūrines energetikos įmones iš esmės parduodamas valstybinis įmonės reguliavimas, tai norėčiau pasiūlyti pirmiausia iš esmės sutvarkyti valstybinį energetikos sektoriaus reguliavimą ir priežiūrą, kad vėl netektu užlipti ant to paties grėblio, kaip kad buvo užlipta 2004 metais.
Būtų tikslinga, kad prieš parduodant energetikos įmones, tokios visai visuomenei svarbios institucijos, kaip Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, veiklą reguliuotų atskiras įstatymas, kuriame būtų konkrečiai nustatyti valstybinio reguliavimo ir priežiūros tikslai, sektoriai, komisijai keliami uždaviniai, veiklos principai, aiškiai apibrėžta jos atskaitomybė ir atsakomybė.
O dabar siūlyčiau pasiskaityti ar bent jau įdomumo dėlei bent pasižiūrėti, kokia buvo valstybinio AB „Lietuvos dujos“ reguliavimo metamorfozė nuo pat 2004-ųjų iki šių dienų, ir kokių siurprizų ji padarė Lietuvos gamtinių dujų vartotojams.