Gera tai, kad Vilnius yra „ant vandens“ – Neris ir Vilnelė per visą Vilnių išvingiuoja taip vaizdingai, kad tokio kraštovaizdžio ir upės artumo mums gali pavydėti daugelio kitų miestų gyventojai.
Pernai vienų britų turistų, kurie Vilniuje praleido dvi savaites, paklausiau, kas jiems labiausiai patiko. Jie nedvejodami atsakė, kad plaukimas baidare Vilnele ir Nerimi. O taip! Nors ši atrakcija nėra reklamuojama kaip Vilniaus veidas, šis reikalas yra ne ką mažiau išskirtinis nei oro balionai. Kiek dar yra sostinių Europoje, kur galima paskraidyti oro balionais ir puikiai pasiplaukioti baidare? Privati iniciatyva labai gerai išnaudoja šiuos miesto privalumus.
Dar turime puikią veją šalia Baltojo tilto. Viena iš geresnių Vilniaus viešųjų erdvių, kur vyksta tikras gyvenimas su piknikais, aitvarais, kamuoliais, mašinų modeliukais ir koncertais. Paradoksalu, kad kartu tai turbūt pigiausiai kainuojanti Vilniaus viešoji erdvė. Jos niekas nesugadino, ji yra tiesiog patraukli. Manau, turi perspektyvų būti dar patrauklesnė, jei ten neišdygs koks monstras, o bus atsižvelgta į tai, kaip patys vilniečiai ją išnaudoja.
Kas dar gero? Na, turi Vilnius prieš keliasdešimt metų pastatytą Neries krantinę, kuria teoriškai galima vaikščioti, važinėti dviračiu ir net prie vandens nusileisti. Tiesa, praktiškai situacija kiek kitokia ir tai aptarsiu toliau.
Dar turime skulptūras, pakabintas po miesto tiltais. Jos užtikrina, kad daugiau niekada joks Jurgis Kairys po šiais tiltais neskris ir minios žmonių to pažiūrėti neateis. Jos dar sukelia papildomą galvos skausmelį laivybai, jei kas sugalvotų ten plaukioti.
Kalbant apie skulptūras dar turime vamzdį, kuris yra puikus. Nežinau, ką tiksliai norėjo pavaizduoti menininkas, bet vilniečiai į skulptūrą įdėjo visą beprasmybės ir beviltiškumo prasmę, kokią tik gali nešti kanalizacijos vamzdis. Vamzdis šią beprasmybę pradėjo dar labiau simbolizuoti tada, kai Vilniaus savivaldybė nuo jo nukabino savavališkai pakabintas sūpynes, kurios buvo suteikusios vamzdžiui gyvybės.
Kas gali būti geriau?
Nenoriu kalbėti apie tai, kas blogo, nes Vilnius apskritai yra puikus. Ir į Neries krantinę ateiti yra smagu. Bet kai kas tikrai galėtų būti geriau.
Visų pirma, pati krantinė. Kai važiuoju ja dviračiu už nugaros ant sėdynės veždamas dukrą, ji bijo važiuoti siauru ruoželiu palei vandenį, kur šiek tiek lygiau, ir žiauriai kratosi, kai važiuojam krantinės viduriu. Kai išeinu pabėgioti, koją išsisukti tikrai baisu. Gal žvelgiant iš toli taip ir neatrodo, bet bėgti patogiausia turbūt ta atkarpa ties Goštauto gatve, kur nėra ištrupėjusio betono, o tiesiog išmindytas takas.
Dėl krantinės man atrodo gana aišku – turėtų būti galimybė patogiai pabėgioti, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu ar riedučiais arba žiemą prašliuožti slidėmis per visą Neries pakrantę abiejose upės pusėse. Ilgainiui – nuo Valakampių iki Grigiškių. Bet pradžiai gal bent ten, kur gyvena daugiausiai žmonių.
Žirmūnuose, kur takas tarsi ir neblogas, keliaujant gerai būtų matyti upę, o ne brūzgynus. Žvejų gatvėje irgi būtų šaunu išnaudoti krantinės apačią, kur visi ir norėtų būti, nes nesijaučia mašinų dūmų. Bet „euroremontą“ Vilniaus savivaldybė kaip tik dabar daro viršuje.
Kitas dalykas – kur „piknikauti“ palei upę? Pripažinkime – be Valakampių pliažo ar vejos prie Baltojo tilto daugiau nėra nė vienos vietos, kurioje visokeriopai jauku pasibūti, kur šeimos su vaikais galėtų suvalgyti porciją ledų, dviratininkai – pailsėti ant suoliuko, o mamos su vaikais galėtų drąsiai išleisti vaikus „pasiganyti“. Nėra tokios vietos, kur vakare būtų apšviesta ir tvyrotų saugumo jausmas.
Tai tiesiog nepateisinama. Pavyzdžiui, prieš šešerius ar septynerius metus krantinę prie vadinamojo Verslo trikampio Goštauto gatvės pabaigoje privatūs investuotojai siūlė patys sutvarkyti ir prižiūrėti. Jie žino, kad žmonėms norisi išlįsti iš kontorų ir gražią dieną suvalgyti priešpiečius krantinėje. Deja, visa iniciatyva buvo nudrenuota biurokratiniais kanalais.
Faktas, kad palei Nerį turi ir gali atsirasti kuo daugiau įvairiausių traukos zonų. Jos nebūtinai turi būti vienodos. Viena gal labiau pritaikyta aplinkinių biurų darboholikams, kita – šeimoms su vaikais, trečia – aktyviam sportui, ketvirta – renginiams, penkta – tiesiog vieta vasaros kavinei, šešta – vandens pramogoms ar laivybai.
Štai čia prieiname prie trečios neišnaudotos galimybės – laivybos. Smagu, kad Neryje plaukioja baidarės bei yra pora garlaiviukų. Gerai, kad vyksta akcija, kai krantinėje prie Mindaugo tilto stovi prisišvartavusi jachta. Žmonės sako, kad kažkada matė net vandens motociklą. Tačiau pripažinkime – laivybos čia iš esmės nėra.
Nėra, bet galėtų būti, nes yra pakankamai gili upės vaga, yra netgi įlanka tie Žirmūnais, kur būtų galima puikų uostelį įrengti. Ko reikia, kad vyktų veiksmas? Aiškaus plano, kaip išnaudoti įlanką uostui, įrengtų bent kelių vietų nuleisti laivelius nuo krantinės į vandenį. Man atrodo, kad Neris tiesiog ideali greitaeigių katerių lenktynėms – ir plaukioti, ir jas stebėti.
Kai kuriems iš išvardintų dalykų reikia rimtų investicijų, tačiau yra galimybė pritraukti privačias lėšas. Kai kuriems dalykams visai nereikia didelių pinigų – trūksta tik savivaldybė iniciatyvos ir geranoriškumo.
Kai kitą kartą važiuodami ar vaikščiodami Neries krantine turėsite kreipti žvilgsnį ne į puikią panoramą, o į po kojomis styrančią armatūrą, neleiskite sau nustoti norėti to, ką privalo turėti kiekvienas miestas, įsikūręs ant vandens. Turiu galvoje jaukiai, saugiai ir gražiai miestiečių reikmėms išnaudotą gamtą. Vilnius turi ateiti prie upės taip, kaip dera puikiai Europos šalies sostinei.