1946 m. Winstonas Churchillis kalboje Ciuriche išdėstė viziją apie Jungtines Europos Valstijas, kuriose kiekviena valstybė įneš indėlį į bendrą tikslą. Šiandieninis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas šantažuoja ES valstybes nares keldamas reikalavimus dėl vieno ar kito asmens skyrimo Europos Komisijos pirmininku, grasindamas D. Britanijos pasitraukimu iš ES. Britų konservatorių lyderis griauna tai, už ką agitavo legendinis konservatorius Winstonas Churchillis, kuris įžvelgdamas tarptautinės sistemos raidą suvokė, kad tik Europos valstybių sąjunga bus pajėgi susidoroti su visoms Europos valstybėms kylančiais iššūkiais, galiausiai tai leis sutvirtinti JAV ir Europos bendradarbiavimą. Davidas Cameronas grasina ES projekto išlikimui vien dėl pergalės 2015 metų parlamento rinkimuose, taip tikėdamasis patraukti euroskeptikų balsus, o ne juos įtikinti ES svarba ir nauda.
Akivaizdu, kad D. Britanijoje, kaip ir daugelyje ES valstybių narių, trūksta suvokimo, kad individualiai net ir stipriausios ES valstybės narės šiandieninėje pasaulio tvarkoje nevystydamos bendradarbiavimo išliks itin pažeidžiamos. Pati D. Britanija be ES tėra sala Atlanto vandenyne, kurios įtaka ir reikšmė globalioje erdvėje nuolat mažėja. Nepaisant Britanijos didžiavimosi išskirtiniais santykiais su JAV, akivaizdu, kad JAV reikalinga stipri ES, o ne susiskaldžiusių tarpusavyje konkuruojančių valstybių mozaika, apsiribojanti bendra muitų erdve ar tam tikrais prekių ir paslaugų standartais, kaip kad 2013 metais savo kalboje siūlė Britų premjeras. Susiskaldžiusi Europa yra reikalinga tik jos nedraugams, kuriems taip palankiau plėsti savo įtaką.
ES integracijos gylio mažinimas ir valstybių narių skaldymosi etniniais pagrindais procesai, kaip D. Britanijoje, Ispanijoje ir Italijoje dar labiau mažina ES valstybių narių svarbą, o naujai atsiradusių nacionalinių valstybių prisijungimas prie ES apsunkins ir taip lėtą ir sudėtingą ES funkcionavimą. ES dezintegracijos grėsmė, egzistuojančių valstybių skaldymasis tautiniu principu ir lokalumo didėjimas atkartoja Romos Imperijos žlugimo procesą. Maždaug prieš 1800 metų pradėjęs augti provincijų veikimo ir administravimo lokalumas lėmė, kad to meto hypergalybė nepajėgusi atlaikyti barbarų įsiveržimų ir didėjančio chaoso žlugo.
Didelis balsų skaičius atiduotas už euroskeptiškas ar nacionalizmą pabrėžiančias partijas rodo ne ES krizę, bet krizę pačiose valstybėse narėse, ypač Vakarų Europoje. Lėtas ekonomikos augimas tradiciškai paskatina nacionalistinių pažiūrų stiprėjimą, nes visuomenė dėl nedarbo ar gerovės nuosmukio nepagrįstai akcentuoja imigrantų vaidmenį, kurie įneša dinamizmo į stagnuojančius šalių ūkius. Tuo pat metu visuomenės pamiršta, kad ES – labiausiai išsivystęs ir turtingiausias pasaulio regionas, kuriame užtikrinamų socialinių garantijų dydis yra beprecedentis, tačiau mažinantis ekonominį dinamizmą, kuriam taip pat priešinasi ir Vakarų Europos visuomenės. Tik gilesnė ES ekonominė ir politinė integracija, vienodų konkurencinių sąlygų sukūrimas gali išlaisvinti įšaldytas ekonominio augimo jėgas, o gilesnė politinė integracija – sustiprinti ES pozicijas tarptautinėje sistemoje.
Kol ES valstybės narės vertins ES tik per savo vidaus politikos ar išskirtinai nacionalinių interesų prizmę, ES svarbos augimo ir ES krizės pabaigos tikėtis būtų sunku. Galiausiai, daug ką parodo ir tai, kad į svarbiausius ES postus skiriami politikai, kurie yra mažai pageidaujami valstybių vyriausybėse, o ne patys geriausi, nors būtent šiuose postuose esantys asmenys formuoja taisykles, pagal kurias veikia visos valstybės narės. ES krizė tęsis tol, kol apie ES bus mastoma per vidaus politikos ir trumpalaikių nacionalinių interesų prizmes, o ne kaip apie bendrąjį gėrį, leidžiantį užtikrinti ekonominę gerovę ir palankios tarptautinės aplinkos kūrimą.
