Pabėgus Viktorui Janukovyčiui, laikinojo Ukrainos prezidento ir naujojo premjero veiksmų nepančiojo būsimų rinkimų baimė, kuri verčia politikus susilaikyti nuo nepopuliarių, nors ir reikalingų sprendimų. Jiedu atliko labai svarbų darbą, atvedę Ukrainą iki naujų prezidento rinkimų, kuriuos tiek Rusija, tiek Vakarai laikė būtinais naujai valdžiai įtvirtinti. Dėl šios priežasties Rusija vis bandė destabilizuoti padėtį, kad rinkimai neįvyktų, o Vakarai ragino įveikti visas kliūtis, kad Ukraina kuo greičiau turėtų visuotinai išrinktą prezidentą.
Juo tapo oligarchas Petro Porošenko, esantis septintuoju turtingiausių ukrainiečių sąraše. Vakarai jam suteikė didelį pasitikėjimo kreditą: dar prieš inauguraciją jis pakviestas į susitikimą su Baraku Obama Varšuvoje, o po kelių dienų spaudė rankas didžiųjų valstybių lyderiams Normandijoje. Ten Vladimiras Putinas, tarpininkaujant Angelai Merkel ir Francois Hollandui, pirmą kartą sutiko bendrauti su naująja Ukrainos valdžia, ir jo pokalbis su P. Porošenko truko 15 minučių.
Kaip tai pavyks, niekas nežino. Iki šiol didžiausi milijardai ateidavo iš rusiškų dujų verslo, ir iš jo pelnydavosi tik korupcinių schemų dalyviai. Dujų verslą reguliavo Dimitrijus Firtašas, pagrindinis V. Janukovyčiaus rinkimų kampanijos rėmėjas.
Taip jau sutapo, kad JAV tarnybos baigė tyrimą dėl pinigų už rusiškas dujas plovimo, kada iš Ukrainos sparnus pakėlė V. Janukovyčius. Amerikiečių prašymu D. Firtašas buvo sulaikytas Vienoje, kur iki šiol laukia sprendimo dėl jo ekstradicijos į JAV. Ir vėl taip sutapo, kad kandidatas į prezidentus P. Porošenka, būdamas Vienoje, atsitiktinai susitiko su savo senu pažįstamu D. Firtašu. Jokio skaidresnio paaiškinimo apie jų pokalbį nebuvo.
Su D. Firtašu Vienoje susitiko ir Vitalijus Kličko, opozicinės „Udar“ partijos lyderis. Pokalbio turinys irgi nežinomas. P. Porošenka savo komandos neturi. Per rinkimus jam palaikymą išreiškė V. Kličko, o „Udar“ partijos aktyvistai sudarė jo rinkimų štabo branduolį.
Komandos neturėjimas yra dėmesio vertas bruožas, nes P. Porošenka nėra naujokas politiniame pasaulyje. Į Aukščiausiąją Radą jis pirmą kartą buvo išrinktas 1998 m. Vinicoje, kur politikoje sukasi jo tėvas, o dabar – ir vyriausias sūnus. Savo politinę veiklą jis pradėjo su tuometiniam prezidentui Leonidui Kučmai artimais socdemais, bet juos metęs, 2000 m. įkūrė savo partiją „Solidarumas“. 2001 m. vadovavo Viktoro Juščenkos bloko rinkimų kampanijai į Aukščiausiąją Radą, ir po pergalės gavo biudžeto komiteto pirmininko postą.
2009 m. V. Juščenka paskyrė P. Porošenką užsienio reikalų ministru. Šiame poste pabuvo mažiau nei pusmetį, nes rinkimus laimėjo V. Janukovyčius. Tačiau P. Porošenka buvo vienas iš Regionų partijos kūrėjų, jis rėmė V. Janukovyčių, kritikuodamas savo seną priešininkę J. Tymošenką. Už tai iš V. Janukovyčiaus 2012 m. gavo prekybos ir ekonominės plėtros ministro portfelį. Jį išlaikė devynis mėnesius.
Politinė biografija rodo, kad P. Porošenka pasižymi gebėjimu išlikti paviršiuje ir nesugebėjimu ką nors valstybiškai svarbaus nuveikti išlikus. Nuo seno jo kalbos pasižymi europietiška orientacija, korupcijos kritika, – tuo pačiu metu jo verslo imperija sėkmingai klesti totaliai korumpuotoje valstybėje. Blogas ženklas P. Porošenkai kaip politikui, kad jo verslo imperija iki šiol tebesiformuoja: jis parduoda vienas įmones, perka kitas. Apie 40 proc. P. Porošenkos verslo yra susiję su Rusija. Šalies viduje jo kaip verslininko veikla yra persipynusi su kitais Ukrainos oligarchais, kurie nebūtinai yra jo deklaruojamos politinės krypties rėmėjai.
Negalime šiandien atsakyti į klausimą, kiek naujojo prezidento sprendimus įtakos oligarchai, o kiek valstybės interesai. Gali būti, kad dėl savo plūdrumo jis banguos nuo vienos svarstyklių lėkštės ant kitos, ir kuo tai baigsis, prognozuoti neįmanoma. Tai, kad jis savo auksinių dantų šypseną 2000 m. pakeitė moderniais implantais, tikrai nereiškia, kad jam tapo nemielas aukso spindesys: tačiau gali būti, kad valdžios viršūnės spindesys pasirodys dar mielesnis. Juk jis ėmė postus iš bet kieno rankų, kad tik duotų: jam į draugus tiko ir V. Juščenka, ir V. Janukovyčius. Dabar jis pats turi galią skirstyti.
Laikinoji valdžia nieko nepadarė, kad sistema pradėtų valytis. Jos sukurta liustracijos komisija liko visuomeninės organizacijos lygio, nesulaukusi žadėto specialaus statuso visaapimančiai liustracijai vykdyti. Per tris mėnesius komisija Radai įteikė keturis antikorupcinių įstatymų projektus, bet nė vieno iš jų deputatai nesvarstė. Penktąjį įstatymą praeitą savaitę įteikė P. Porošenkai, kad jis taptų pirmuoju naujojo prezidento įsakymu. Žiūrėsime, koks bus penktojo įstatymo likimas.
Ukraina išsirinko P. Porošenką per pirmą turą, nes jis išreiškė trečiąją jėgą, esančią tarp buvusios valdžios ir opozicijos. Jis yra buvęs ir J. Tymošenkos, ir Mykolos Azarovo vyriausybėse, jis palaikė Maidaną, bet per daug nelindo į pirmąsias gretas.
Turėdamas prezidento įgaliojimus, P. Porošenka galėjo iškart paskelbti karinę padėtį rytų Ukrainoje ir suaktyvinti veiksmus. Vietoj to jis prakalbo apie humanitarinį koridorių tiems, kas nekariauja.
Prezidento veiklos perspektyvą rodo ir P. Porošenkos pasirinkimai į savo komandą. Jis apskritai linkęs kliautis senomis pažintimis: kakavą į Ukrainą jis pradėjo vežti su klasės draugu Sergejumi Zaicevu; pirmąją savo firmą „Central servis“ jis įkūrė su buvusiu karinės tarnybos draugu Igoriu Kononenka.
Praeitą savaitę prezidento administracijos vadovu jis paskyrė Borisą Ložkiną, savo žiniasklaidos verslo partnerį, kuriam 2013 m. pardavė savąją dalį verslo. Su B. Ložkinu ir Donbaso šeimininku vadinamu Rinatu Achmetovu jie trise buvo įkūrę „United Online Ventures“, kurią paskui pardavė V. Janukovyčiaus šeimai atstovavusiam Segejui Kurčenkai.
Kritikai sako, kad B. Ložkinas labai prisidėjo prie Ukrainos žiniasklaidos rusinimo. Turbūt ne veltui 2008 m. jis gavo premiją „Geriausias Rusijos vadybininkas“.
Vienu iš prezidento administracijos vadovo pavaduotojų tapo Olegas Rafalskis, užėmęs tas pačias pareigas prie V. Janukovyčiaus, buvęs 2014 m. sausį atleisto Sergejaus Liovočkino pavaduotojas. Dabar jis kuruos valstybės tarnybų ir kadrų klausimus, kurie yra itin svarbūs, norint pažaboti korupciją. Kuo tai gali virsti, gerai parodo Lietuvos pavyzdys: laimėję pirmus demokratiškus rinkimus 1990 m. deputatai paliko visą seną sovietinį aparatą, kuris pernešė saldžias privilegijų tradicijas atsikūrusiai valstybei, ir iki šiol Seimo nariai svaigsta nuo jų, tuo pačiu smukdydami pasitikėjimą šia institucija.
Dabar prezidentas turi nuspręsti du dalykus valstybės valdyme: viena, ar jis skelbs naujus Rados rinkimus, nors kariniai veiksmai nebaigti, ar paliks tą pačią Radą iki kadencijos pabaigos, 2017 m. rudens, ar iki teroristų sutramdymo – o pastaruoju atveju įtakingi deputatai, kurie žino, kad niekad nebebus perrinkti, pasistengs, kad karas nesibaigtų; antra, ar jis inicijuos žadėtus konstitucijos keitimus, kurie sumažintų prezidento galias ir jis negalėtų sutelkti valstybės valdymo savo rankose tokiu sudėtingu laikotarpiu. Demokratija laive, kurį užklupo audra ir reikalingi greiti sprendimai, paprastai reiškia laivo pražūtį.
Jeigu P. Porošenka neišleis galių iš rankų, reiškia, jis prisiima atsakomybę. Jeigu jis pakeis bent dalį vykdomosios valdžios, reiškia, bus kitaip, negu pastaruosius tris mėnesius. Šiuo atveju jam reiktų naujo gynybos ministro, kad prasidėtų pokyčiai armijoje; antra, jam reiktų naujo veido vadovauti užsienio politikai, nes su Maskva sunkiau kalbėtis tam, kurį Kremlius tris mėnesius vadino Kijevo chuntos atstovu. Kijeve kažkodėl vis šmėkščioja Ukrainos ambasadorius Vokietijoje – jis galėtų tapti nauju diplomatijos vadovu su gerais ryšiais Berlyne ir tiesioginiu pavaldumu ne kokiai nors partijai, o tik prezidentui.
P. Porošenka turi dvi sunkiai suderinamas užduotis: viena, jam reikia pakeisti Ukrainos santykius su Rusija, antra, jis negali nuvilti savo elektorato. Ukraina, nors ir korumpuota, dar nėra žlugusi kaip Somalis. Jos armija, nors tėra sovietinė armija, griauta nuo pat 1991 m., vis tiek dar veikia ir pasiekia rezultatų. O Vakarai, nors turi šrioderių ir berluskonių, dar nėra viskam pasiduodanti košė, kaip tai įsivaizduoja V. Putinas, kuris yra tokios pat paniekinančios nuomonės apie Vakarų politikus, kaip Hitleris 1939 m.
Todėl prezidentas P. Porošenka, nors niekada gyvenime nėjo prieš srovę, į kurią įbrido – ar tai būtų V. Juščenka, ar V. Janukovyčius, ar oligarchinis verslas, – dėl savo ypatingo ištreniruoto plūdrumo turi galimybę pakreipti Ukrainą europietiškos valstybės link.
