Jo manymu, Lietuvą galima mylėti ir lenkiškai. Pasirašiau po šia tiesa. Sutinku su tuo, sutinku, kad Lietuvą galima mylėti dar ir rusiškai, gudiškai , žydiškai, totoriškai, galima net afrikietiškai. Svarbiausia juk meilės kokybė, o ne jos kalbinė išraiška, svarbu, kad meilė Lietuvai visus mus darytų šios šalies patriotais, kad ji leistų šaliai jaustis tarpusavyje bendraujančių ir vienas kitą palaikančių žmonių bendrija.

Tačiau nemanau, kad Lietuvą galima mylėti sovietiškai. Tai jau ne kalbinė meilės išraiška, o jausmo kokybė. Sovietinė kokybė yra, kaip visi sutinka, netikra kokybė, o bet koks sovietinis gaminys, netgi juridinis yra nepatikimas. Todėl kolegų iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vėl siūlomas senas-naujas tautinių mažumų įstatymo projektas yra pavojingas net keliais aspektais. Jis ne meilės, o veikiau jos antipodo – visuotinės baimės projektas.

Pirma, istorija įrodė, kad sovietinis tautinės politikos modelis turi savyje užprogramuotą nesantaiką. Užprogramuota tai, kad de facto egzistuoja tautinės daugumos ir mažumos, kad tautos būtinai konfliktuoja, kad dauguma būtinai nori nuskriausti mažumą ar kitaip ją engti ir kad mažuma nori tokiai skriaudai priešintis. Čia yra ir darvinizmo šmėkla, pagal kurią didesnis neva visada turi suvalgyti mažesnį. Todėl įstatymiškai mažumas, neva, reikia SAUGOTI, jos teises GINTI, tačiau jos vis tiek pasmerktos, nes „suvalgymas“ reglamentuotas. Teorija neteisinga ir niekur nedavusi gerų rezultatų, sukūrusi painias teritorinių ir biurokratinių bantustanų sistemas, atvedusi (ir tebevedanti) prie visų tų postkomunistinių etninių bei religinių karų. 

Antra, modelis suponuoja, kad vadinamoji mažuma yra KITOKIA, nei dauguma, ir todėl mažumos ir daugumos harmonija neįmanoma – arba viena kitą sunaikina, arba įstatymo sukurta „tvora“ kurį laiką tą mažumą išsaugo. Žodis KITOKIA ilgainiui virsta žodžiu SVETIMA ar bent jau nenatūrali. Išvada peršasi pati – santykiai tarp etninių grupių anksčiau ar vėliau suka konflikto linkme.
Kodėl mes turime Lietuvos lenkus, Lietuvos rusus, Lietuvos lietuvius ir t.t., kodėl sąvoka lietuvių tauta nesutampa su Lietuvos tauta? Beje, mūsų visų interesas būtų, kad sutaptų, gi įstatymas siūlo kaip tik, kad nesutaptų niekada.

Mano kuklus svajonių modelis yra toks – visi mes esame lietuviai ir nėra skirtumo tarp lietuvių tautos ir Lietuvos tautos, visi esame lygiaverčiai, visi esame dabar jau autochtonai ir niekas nekvestionuojame, kada atsirado mūrų regioninis etnosas. Lietuva yra fiksuota esybė. Tad visi mokomės vienodai valstybinės kalbos (ji gali būti, o kažkada ir buvo nebūtinai Suvalkijos lietuvių) tačiau visi turime savo regioninį identitetą, kuris mus išskiria. Ne veltui klausiu ar lietuvių etninei kultūrai priklauso Vilnija. Taip, priklauso. Nereikia mums vienų nuo kitų ginti. Lietuva yra tokia realybė, bet kokia kitos šalies armija, užėmusi Vilnių niekaip negalės būti išvaduotoja. Bus okupantė, ar geresniu atveju, laikina administratorė.

Visi šalies piliečiai yra lygūs prieš įstatymą ir lygūs pagal savo galimybes, vadinasi turi vienodas teises ir galimybes naudotis visomis konstitucinėmis teisėmis ir galimybėmis. Naudotis valstybine kalba taip pat. Valstybinė kalba yra bendrasis gėris, regioninė kalba ar tarmė – saugotina ir puoselėjama nacionalinė vertybė. Visi esame patriotai tos pačios vėliavos, mes nenorime nieko asimiliuoti, o kuriame nepakartojamą unikalią bendriją, kurioje nėra gerų ir blogų, teisingų ir neteisingų regionų. Kodėl manau, kad taip galima padaryti ir galiausia visiems mums būti vienodos prabos lietuviais. Kokios nors paralelinės švietimo sistemos ir paralelinė biurokratija tik silpnina valstybę ir nesuteikia piliečiams vienodų galimybių.

Visai formaliai šnekant, valstybinė kalba gali ir pasikeisti (įsivaizduokime, kad ji yra lotynų kalba), tačiau niekas nesikeičia piliečių teisių ir galimybių sąraše. Tegu nebus čia lenko ir žemaičio, žydo ir graiko, o bus Lietuvos vaikai. Gal ir patetiškai skamba, bet juk tai tiesa.

Tikrovė yra ta, kad tik nedidelė dalis lenkiškai kalbančios Lietuvos bendruomenės yra palikuonys žmonių, apsigyvenusių Vilniuje tarpukaryje. Tokių dauguma išvyko atgal į Lenkiją. Likusieji, ypač kaimo gyventojai, patvirtins, kad jų tėvai ir seneliai nebuvo kolonistai, siekiantys dirbtinai polonizuoti regioną, o gyveno toje pačioje vietoje net šimtmečius. Jei taip, tai jie turėtų būti sietini ne su buvusia ar esama Lenkijos valstybe, o su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Vilnius ir jo apylinkės formaliai priklausė Lenkijai tik 17 metų (1922-1939), gi Lietuvai priklausė šimtmečiais. Taigi, lietuviai, laikykite tuos žmones tokiais pat lietuviais, kokie esate patys, tada jie atrodys kur kas simpatiškesni. „Želigovskiniai“ lenkai išties gali rodytis pavojingi, LKD piliečiai – aiškūs sąjungininkai. Taigi, santykiai aiškiai pasikeis, jei Pietryčių Lietuva tūlam lietuviui bus ne kažkokia okupuota ar dirbtinai sulenkinta. Ji turi būti sava, o Vilniaus kraštas – ne problema, o specifika – netgi įdomus ir pasididžiavimo vertas regionas.

Kas blogai mūsų valstybėje?

Pirma – mums trukdo paveldo atskaitos sistema. Etniniai lietuviai dažniausia suvokia save kaip tarpukario Lietuvos Respublikos paveldėtojus, o lenkiškai kalbančius piliečius – kaip svetimos Lenkijos valstybės „misionierius“. Lenkiškai kalbantieji tvirtindami savo kaip autochtonų teisę nenori priimti Kauno Lietuvos paveldo.

O jei vieni ir kiti atsispirtume nuo to istorijos taško, kai niekas mūsų neskyrė, o tik jungė? Ta šalis vadinosi Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, kuri turėjo daug etninių grupių, tačiau turėjo ir savo valstybinę kalbą bei administraciją. Etniškumas mūsų tais laikais nei skyrė, nei priešino. Beje, ir politiškai būtų labai naudinga imtis LDK paveldo, kol jo iki galo nepasiėmė koks nors Lukašenka. Suprantama, kad esminė problema yra mūsų įsitikinimuose. Negali būti Lietuvos Respublikos autochtonų ir Lenkijos Respublikos autochtonų. Įsitikinkime, kad esame ne lietuvių autochtonai ir ne lenkų autochtonai, o Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės autochtonai, tada viskas bus kaip ir neblogai.

Štai ką apie Vilnių 1922 m. pavasarį kalbėjo Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsuckis: „Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė-reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos.“ ( Pilsucki J. Pisma-Mowy- Roskazy.- Warszawa, 1933. T. 5- S. 256-258 ) 

Praturtėtume iš karto, pamatytume, kad pirmoji opera ir pirmasis teatro veikalas buvo ne XX amžiuje, o keliais šimtmečiais anksčiau, bet čia jau kita tema. Ar tai ne gerai?

Itališkai kalbantys šveicarai mano, kad Lugano yra kur kas geriau būti Šveicarijos metropolija, nei Milano priemiesčiu. Šveicarijos vėliava yra graži ir sava, italų kalba gerbiama kaip ir vokiečių, o pinigai tie patys. Jei taip, tai jokie referendumai nebaisūs, o Lugane itališkai kalbėti ne tik gražu, bet ir „honoras“.

Švediškai kalbantys Suomijos gyventojai nutarė, kad jų tėvynė ne šalia esanti Švedija, o čia ir dabar esanti Suomija. Suomijos švedakalbiai buvo aršiausi Suomijos nacionalistai ir patriotai, įskaitant generolą Mannerheimą, kompozitorių Sibelijų ar himno autorių Runebergą ir t.t.. Kadangi švedai su suomiais nesusipyko, švedai daug amžių valdė suomius, nesiekė atkurti Suomijoje Švedijos „suvereniteto“, nebuvo jokios grėsmės švedų kalbai tapti ne tik laisvai vartojama, bet netgi valstybine, nors švediškai kalbančių Suomijoje yra ne ką daugiau, kaip lenkiškai kalbančių Lietuvoje. Grėsmės, kad švediškai ir suomiškai kalbančias bendruomenes galima supriešinti, praktiškai nėra – švedakalbiai suomiai nori būti suomiais, o suomiai juos laiko normaliais savo tautiečiais. Jei taip, jokios dvikalbės lentelės ir visa dvikalbystė ausų nerėžia ir akių nebado, bet ir gražiai bei garbingai atrodo.

Kanada.... didžiausia Š. de Golio „kliurka“ buvo pasakyti „Tegyvuoja laisvasis Kvebekas.“ Netiko tai nei angliškai, nei prancūziškai kalbantiems kanadiečiams.

Čekoslovakija. Sudetų vokiečiai, kurie istoriškai gal labiau austrai, nemylėjo Prahos ir siekė globos Berlyne. Pralaimėjo abi pusės. Pirma – čekai neteko Sudetų, o vėliau ir visos Čekijos, o netekimą laimino visa civilizuota Europa.

Antra, atsigavę po karo, čekai ištrėmė vokiečius iš Sudetų, nes vokiečiai Čekoslovakijos respublikoje gyventi kaip ir neturi. Abu sprendimai buvo lyg galutiniai istoriniai sprendimai, abu atnešė tik kančias, o ir dabar jų pasekmės jaučiamos. Ar mums reikia sekti šiuo modeliu? Ar nebus taip, kad bedarydami buvusios Didžiosios kunigaikštytės palikuonis kuo daugiau lietuviais, sukelsime jų norą būti kuo daugiau lenkais? Taip taip. Tada nukentės ir tie, ir anie. Sudetų istoriją paskaityti tikrai verta, kaip ir istorijas, nutikusias su Klaipėdos „memellanderiais“, Rytprusių lietuvninkais, Silezijos „šlionzakais“ ir panašiais... Ne viskas ten gražu ir mums priimtina, tačiau daug kas tikrai atrodo pamokančiai. Blogas pavyzdys.

Visi esame lietuviai, visi esame individualūs ir turime teisę tokiais būti, tada suprasime, kad ir čia vardan tos Lietuvos vienybė težydi. Ir mylėsime ją lietuviškai, lenkiškai ar dar kitaip. Bet ne sovietiškai.