Jis mirė praėjusį šeštadienį, birželio 7 d., eidamas 95-uosius metus.
P. Žukauskas buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentas, kai 1940 metų vasarą Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Rudens semestro pradžioje visos studentų korporacijos buvo uždarytos, jų veikla nutraukta. Tačiau studentų koalicijos veikla nelegaliai buvo tęsiama, jos vadovu liko Pilypas Žukauskas, slapyvardžiu Narutis. NKVD jį areštuojant – subebėjo pabėgti. 1941 m. organizavo sukilimo štabą, kuris birželio 22 dieną pradėjo sukilimą Kaune ir birželio 23 dienos rytą paskelbė deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Radijas „Laisvoji banga” kreipėsi į istoriką dr. Augustiną Idzelį, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovą Čikagoje, prašydamas apibūdinti Pilypo Naručio-Žukausko vaidmenį sukiliminėje epochoje.
„Pilypas Narutis-Žukauskas buvo, sakyčiau, vienas didžiausių tos epochos herojų. Jis buvo sukilimo organizatorius“, – sakė A. Idzelis.
Sukilimas prasidėjo birželio 22 d. ir sukilėlių branduolį Kaune sudarė Vytauto Didžiojo universiteto studentai. Studentų atstovybei vadovavo Pilypas Žukauskas, jis buvo išrinktas 1940 metais, dar iki sovietų okupacijos. Įvairios organizacijos ir korporacijos kėlė savo kandidatus į studentų atstovybės vadovus, bet rinkimus laimėjo P. Žukauskas. Jis buvo ateitininkas. Ateitininkai sudarė koalicija su kitais, įskaitant žydų korporacijas. Ir jie laimėjo balsavimą.
Ir šia pozicija P. Žukauskas efektyviai naudojosi tuomet, kai sovietai uždarė visas organizacijas. Jie ėjo į pogrindį ir pradėjo organizuoti pasipriešinimą. Vėliau, žinoma, atėjo vyresnieji – Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, kiti. Drauge su Naručiu, jie organizavo pasipriešinimą prieš okupaciją.
– Kokios buvo konkrečios P. Naručio pareigos?
– Jie organizavo Lietuvių aktyvistų fronto štabą. P. Narutis buvo vienas pagrindinių to štabo vadovų. Dauguma sukilėlių, kaip minėjau, buvo studentai. O studentai tada buvo pasklidę po visą Lietuvą. Jie palaikė ryšius su atskiromis Lietuvos dalimis. Per vyresniuosius – A. Damušio ir L. Prapuolenio grupę – palaikė ryšius su Vilniumi. Jie manė, kad sukilimas įvyks Vilniuje. Kadangi ten organizacinį sukilimo branduolį sudarė kariškiai ir valstybės tarnautojai, dar Smetonos laikais paskirti į Vilnių, kai tas kraštas buvo atgautas 1939 metais. Bet Vilniaus rezistencijos centras buvo sunaikintas, jį išdavus. Tuomet Kaunas perėmė vadovaujantį vaidmenį.
– O kaip atsitiko, kad Kauno štabas išliko, sunaikintas nebuvo?
– Kauno štabas tiesioginio ryšio su Berlynu, su Kaziu Škirpa neturėjo. Žinoma,Mykolas Najokaitis, kuris sugebėjo pereiti sovietų budriai saugomą sieną, pasiekti Berlyną ir grįžti atgal, keliavo su Kauno štabo pagalba. Bet K. Škirpa tikėjosi ir sovietų žvalgyba taip pat manė, kad viską tvarkys Vilnius. Ir vokiečiai tai žinojo. Per K. Škirpą, kurio aplinką jie buvo infiltravę. Bet kai buvo likviduotas Vilniaus štabas, vadovaujantį vaidmenį perėmė Kaunas.
Įdomu tai, kad jau sekmadienį, birželio 22 d., P. Narutis jau iš anksto buvo suorganizavęs bendrą Kauno štabo posėdį. Jis įvyko buvusioje Kauno senelių pieglaudoje. Ir tas posėdis buvo organizuotas dar prieš karo pradžią. Jie nežinojo, kada tiksliai prasidės karas. Sekmadienį 10 val. iš ryto tas posėdis įvyko. Visi Kauno štabo vadai pirmą kartą susirinko į vieną kambarį. Anksčiau kartu jie niekad nebuvo susitikę. Kadangi juos gaudė, jie slapstėsi. Ir nežinojo kas yra kiti, kokios pozicijos, kas dalyvauja sukilime. Tada paaiškėjo Kauno sukilimo štabo sudėtis. Posėdžio metu buvo pasiskirstyta užduotimis, išsiskirstyta į savo vietas. Prasidėjo sukilimas.
– P. Naručiui tuo metu tebuvo 21-eri. Ar Jums, kaip istorikui, nekeista, kad 21 metų žmogus – tokio rizikingo žygio vienas vadovų?
– Nuostabus dalykas, kad tokie jauni žmonės parodė tiek daug gabumų. P. Žukauskas nuo pat pradžių turėjo vado bruožų. Jau Panevėžio gimnazijoje buvo ateitininkų kuopos pirmininkas. Paskiau korporacijoje „Grandis“ taip pat buvo vienas iš vadovų. Jis buvo natūralus vadas. Ir jis išnaudojo šią savo patirtį. Kai P. Narutis buvo moksleivių ateitininkų pirmininkas, ta organizacija A. Smetonos valdžios buvo užrausta. Įgijo tam tikros pogrindžio veikimo patirties. Užėjus okupacijai, jis išnaudojo tuos draugystės ryšius su savo kolegomis. Ateitininkai buvo pasidarę gana reikšminga jėga.
Bet, žinoma, buvo ir kitų, ne vien atetitininkai. Pavyzdžiui, jie įtraukė sukilimą Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio žmones. Narutis pasidarė ypač geras draugas su Jonu Rudoku, kuris tapo beveik dešinioji P. Naručio ranka. Sukilimo metu J. Rudokas turėjo labai atsakingą uždavinį. Jis turėjo užimti paštą, telegrafą, telefonų stoties centrą. Ir J. Rudokas labai sėkmingai tai padarė. Tarp sovietų vadovybės Kaune kilo panika. Sekmadienį ir pirmadienį prasidėjo masinis komunistų ir sovietinių pareigūnų bėgimas iš miesto. Ir tai išgelbėjo šimtus, o gal net tūkstančius gyvybių Kaune. Kadangi mūšių Kaune praktiškai nebuvo.
– P. Narutis yra parašęs gana didelę atsiminimų knygą „Tautos sukilimas“. Kaip vertinate šitą veikalą, kaip istorikas?
– Tai labai svarbi knyga, pateikia daug detalių. Tai atsiminimų knyga. Galbūt tai nėra labai šlifuotas darbas literatūriniu atžvilgiu, bet svarbus kaip istorinis, dokumentinis liudijimas. Parašytas liudininko, kuris dalyvavo ir organizavo tą veiklą. Gaila, kad knyga pasibaigia pirmadieniu, birželio 23 d. Girdėjau, kad P. Narutis rašė atsiminimus toliau, antrą knygos dalį. Bet kol kas ji dar nėra atspausdinta.
– Ar ten esama detalių, kurių nėra kituose veikaluose?
– Taip, yra. Parodyta visa organizacinė veikla, smulkiai aprašytas posėdis sekmadienį, birželio 22 d., senelių prieglaudoje, atskleista kaip jie rengė planus užimti strategiškai svarbias vietoves Kaune. Taip pat rašoma apie kontaktus, kuriuos turėjo Kaunas ir Vilnius. Laikinoji vyriausybė, faktiškai, buvo sudaryta jau balandžio mėnesį. Labai detaliai apie tai rašoma. Dauguma tų žmonių vėliau, žinoma, buvo areštuoti, jie negalėjo užimti pareigų, buvo sudarytas naujas sąrašas. Bet Laikinosios vyriausybės sudarymas įvyko ne birželio 23 d., kai L. Prapuolemis paskelbė apie nepriklausomybės atstatymą, bet, faktiškai, dviem mėnesiais anksčiau. Tai buvo paslaptis, nieks anksčiau to nežinojo.
– Praėjo beveik ketvirtis amžiaus atkurtos Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvoje nebuvo surinkti to meto atsiminimai, dokumentai. Šiek tiek buvo, bet turbūt nepakankamai, atsižvelgiant į tos epochos reikšmę, svarbą krašto likimui...
– P. Naručio archyvas yra labai svarbus. Nesu jo dar matęs, bet neabejoju, kad svarbus. Įdomu, kad šie žmonės vėliau buvo gestapo areštuoti. A. Damušis buvo areštuotas. L. Prapuolenis buvo areštuoas. P. Narutis buvo Štuthofo kankinys. Visi tai pamiršta. P. Naručiui kacetas sveikatą visiškai pakirto. Jis net negalėjo emigruoti į Ameriką, kol jo sveikata nepasitaisė. Tik maždaug 1953 m. jam buvo leista įvažiuoti į JAV. Ir tie žmonės, suprantama, iš Lietuvos daug dokumentų negalėjo atsivežti. Kadangi jie visi išėjo iš koncentracijos stovyklų Vokietijoje. Bet jie vis dėlto ir po karo veikė. Posėdžiavo, rašė protokolus. Todėl tas DP archyvas, kurį mes turime Čikagoje, yra irgi labai svarbus. Kai žiūri tą archyvinę medžiagą, matai, kad tie žmonės nėjo į stovyklinės valdžios pozicijas. Tie ryšiai yra dokumentuoti. Tai atsispindi ir tų laikų spaudoje. Stovyklinio gyvenimo dokumentai yra labai svarbus šaltinis.
– Ar šaltinių tyrinėti Birželio sukilimą esama užtektinai? Ar netrūksta istorinių detalių, faktų ir t.t.? Prabėgus daugiau kaip 70–čiai metų nuo to įvykio kontraversijų šiuo klausimu netrūksta, istorikų požiūriai kertasi...
– Pirmas dalykas, istorikai dažnai nenaudoja visų šaltinių. Tomas Remeikis Lietuvoje išleido knygą anglų kalba „Lithuania under the German occupation“. Ten pateikiama maždaug 70 dokumentų iš Amerikos ambasados. Tai raportai, kurie buvo siųsti į Ameriką. Tą medžiagą parengė Antanas Valiukėnas. Jis buvo K. Škirpos asmeninis sekretorius. Tuo pat metu jis turėjo ryšių su Vakarų žvalgyba. Per tuos ryšius siuntė savo medžiagą į Stokholmą, į Lietuvos atstovybę. O Lietuvos atstovybė Stokholme savo ruožtu perduodavo į Amerikos ambasadą. Ten dirbo dirbo toks Hershal Johnson. Per jį visa medžiaga pasiekė Ameriką. Tai labai svarbus šaltinis, bet jo Lietuvos istorikai dar nėra pakankamai ištyrę. Tai žvilgsnis į sukilimą ne iš vidaus, t. y. mūsų, lietuvių, akimis, bet kaip tai buvo matoma iš išorės, šiuo atveju, amerikiečių žvilgsniu. Labai įdomi perspektyva.
Taip pat manau, kad svarbu tyrinėti amžininkų laiškus. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo atspausdinti Antano Maceinos laiškai. Jie labai svarbūs. Manau, kad ir kitų žmonių po karo rašyti laiškai gali būti reikšmingi. Ten galėtų būti svabios informacijos, kurios istorikai dar nėra ištyrę. Pavyzdžiui, daktaro Kazio Ambrozaičio susirašinėjimai. Jo visas archyvas yra svarbus. Žmonės nenorėjo apie tuos dalykus kalbėti ir rašyti viešai. Kadangi buvo pavojinga. Net ir po karo. Nors daug sukilėlių atsidūrė Amerikoje, bet jie turėjo giminių, artimųjų, kolegų Lietuvoje. Tad jie to nereklamavo, kad nepakenktų kitiems. Detalės liko paslaptyje.
– Grįžkime prie Pilypo Naručio. Ar pažinojote jį asmeniškai?
– Esu su su juo keletą kartų susitikęs. Jis gyveno Čikagoje, aš – Klyvlende, tai daug progų nesusidarė. Ir kai aš persikėliau gyventi į Čikagą, jo sveikata jau buvo pradėjusi šlubuoti.
Aš buvau ateitinikas, dirbau su ateitininkais studentais. Tai buvo berods 1963 m. Dainavoje. P. Narutis atvykdavo į stovyklą, buvo vienas iš ateitininkų valdybos narių, vyresniųjų vadovų. Darė pranešimą, pristatė istorinę ateitininkijos apžvalgą, prisidėjo organizaciniu darbu. Tai buvo mano pirma pažintis su juo. Paliko labai gerą įspūdį. Bet sunku dabar patikėti: 1963 m. jis buvo vos 42 ar 43 metų amžiaus. Tokio amžiaus žmogus – jaunas. O mums atrodė, kad jis buvo senas...
P. Narutis turėjo daug energijos. Daug dirbo su jaunimu.
– Kaip apibendrintumėte aną epochą? Kokia yra Birželio sukilimo, antinacinės rezistencijos vieta, reikšmė Lietuvos istorijoje?
– Žmonės, kurie dalyvavo organizuotoje rezistencijoje, sukilime, daugiausia buvo jaunimas, studentai. Jie visi užaugo nepriklausomoje Lietuvoje. Mokslus baigė nepriklausomoje Lietuvoje. Visi buvo patriotiškai nusiteikę. Asmeninis gerbūvis jiems nebuvo svarbus. Svarbu jiems buvo kraštas. Lietuvos ateitis jiems buvo svarbi. Ne asmeninis praturėjimas, pinigų susikrovimas, kolaboracija su okupantais. Jie buvo patriotai, dirbo patriotizmo, ištikimybės savo tėvynei vedini. Ir tos kartos pergyvenimai paliko su jais visam laikui. Tai tapo jiems tam tikra atrama, kuria vėliau jie grindė savo lietuvišką veiklą, pasitraukę iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau – atvykę į Ameriką. Tas laikotarpis jų gyvenime liko esminis. Ir žvelgiant iš perspektyvos, tai buvo nuostabūs žmonės. Jie viską darė ne dėl savo asmeninio gerbūvio, bet dėl krašto, dėl tautos, dėl Lietuvos ateities.
Garso įrašo galima pasiklausyti čia.