V. Putino autoritarinis režimas kariauja naujo tipo karus Ukrainos teritorijoje, o Europa apmąsto radikalių dešiniųjų ir kairiųjų (ir dažnai populistinių bei antieuropinių ar net kartais paslėptai anti-demokratiškų) partijų proveržį Europos Parlamento rinkimuose. Lietuvai, kaip mažai valstybei, ontologinio saugumo sąlyga yra įsitvirtinimas Vakarietiškų valstybių ir vertybių gretose.
Tam yra įvairių pratimų. Vienas iš jų – gebėjimas išlįsti iš savo interesų ir pažvelgti plačiau. Tokias galimybes suteikia tarptautinė ir regioninė atsakomybė bei aktyvus dalyvavimas. Liepą sueis metai po Lietuvos pirmininkavimo ES Taryboj pradžios. Dera atkreipti dėmesį į Lietuvos pirmininkavimo efektyvumą, kuris, ypač pirmą kartą stojant prie ES populiariai vadinamos ministrų tarybos vairo tampa tarsi lakmuso popierėliu valstybės įvaizdžiui ir įvertinimui Europoje.
Apskritai, pirmininkavimai ES taryboje tapo labiau pastebimi po ES plėtrų 2004 ir 2007 m., kadangi aibė naujų buvusių komunistinių valstybių papildė ES gretas. Naujos ES narės gana greitai iš ‘klausytojų‘ tapo ‚dalyvėmis‘, prisidedančiomis prie ES darbotvarkės formavimo su savo, vertybėmis, rūpesčiais ir patirtimis. Nenuostabu, jog pirmininkavimas leidžia bene labiausiai priartėti prie visos Europos problemų sprendimo lauko. Kai kurios valstybės pasinaudoja šia galimybe ir kaip ‚stiprintuvai‘ iškelia nacionalinius interesus; kitos, dažniausiai mažos ir pirmą kartą pirmininkaujančios, tarsi ‚duslintuvai‘ pritildo savo interesus bei tampa skirtingų interesų derintojomis.
Lietuva tapo pirmąja buvusia SSRS šalimi, kuri ėmėsi tokio pirmininkavimo vaidmens. Latvijos šis uždavinys laukia 2015, o Estijos - 2018 m. Nors Lietuva pirmininkavo įvairioms regioninėms organizacijoms, tačiau šis uždavinys buvo politiškai suvoktas kaip epinės apimties. Pasiruošimas jam truko keletą metų iki paties pirmininkavimo, kuris leidžia ne tik pergalvoti europinių tikslų prioritetus, bet ir atstovauti ministrų tarybą santykiuose su kitomis ES institucijomis ar šalimis. Nors oficialus pirmininkavimo šūkis buvo „Patikima, Auganti ir Atvira Europa!“, telkiant dėmesį ties ES finansinių stabilumu, konkurencingumu bei augimo darbotvarke, visgi kone amžinos saugumo temos – ES Rytų partnerystė, energetinis saugumas, išorinių ES sienų apsauga ir ES strategija Baltijos jūros regionui - dominavo Lietuvos prioritetų tarpe. Lietuva save matė, kaip politinį brokerį, galintį tiek pagerinti šalies įvaizdį, tiek atstovauti visos ES interesus. Pirmininkavimas kėlė organizatoriaus, lyderio (jei reikia) bei tarpininko lūkesčius (paklausą) tarp kitų ES šalių. Savo ruožtu Lietuvos pasiūla galėjo būti vertinama per pasiruošimą, bendradarbiavimą su generaliniu sekretoriatu, administracinę gebą, santykius su kitomis ES institucijomis, pirmininkavimo patirtį, problemų aktualumą ir užsienio politikos orientaciją. Žinant, kad pirmininkavimo patirtis neegzistavo, Lietuva, kaip pastebi eksportai, diplomatai ir žurnalistai, nemažai investavo į aukščiau įvardintus aspektus, stengdamasi „neprisvilinti pirmojo blyno“ – kas neblogai pasisekė.
Pirmininkavimo metu Lietuva užbaigė derybas dėl 78 procentų norminių aktų (jų viso buvo 478). Tarp didžiausių pasiekimų, prie kurių prisidėjo visos valstybės pirmininkaujant Lietuvai, buvo ES biudžeto 2014-2020 m. patvirtinimas, bankų sąjungos kūrimas, finansavimo strateginiams ES energetikos projektams patvirtinimas bei politinis dėmesys Rytų partnerystei. Pastaroji labiausiai atkreipė politikų ir žiniasklaidos dėmesį.
Nors buvo pasistūmėta su Gruzijos ir Moldovos suartėjimu su ES, tačiau tuometinio Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti Asociacijos sutartį ir Armėnijos sprendimas dalyvauti Rusijos kuriamoje muitų sąjungoje paliko politinį kartėlį. Tiesa, ES Taryboje pirmininkaujanti šalis neatsakinga už Rytų partnerystės nesėkmes, tačiau Rytų partnerystės viršūnių susitikimas įskėlė kibirkštį tolesnei politinei kaitai ir europėjimui Kijeve ir už jo ribų.
Pagal nuomonių apklausas, 65% respondentų Lietuvoje teigiamai įvertino Lietuvos pirmininkavimą ir 21 proc. neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Socialdemokratų, konservatorių ir liberalų rėmėjai labiausiai buvo patenkinti Lietuvos pirmininkavimo rezultatais.
Lietuvos pirmininkavimo atvejį galima vadinti tarpiniu tarp stiprintuvo ir slopintuvo. Oficialūs Lietuvos tikslai buvo vertinami kaip objektyvūs ES, o Rytų partnerystės ir energetinio saugumo klausimai neabejotinai siejosi dabartiniais geopolitiniais iššūkiais Lietuvai. Šalis išlaikė mažos, efektyvios, bendradarbiaujančios, patikimos valstybės įvaizdį. Lietuva labiau įsišaknijo ES: diplomatų, dalies politikų ir viešojo sektoriaus darbuotojų patirtis labiau europėjo ir stiprėjo dėl pirmininkavimo ekspertizės ir tinkloveikos. Trumpai tariant, Lietuvos tarptautinė politinė branda išaugo.
Pirmininkavimas ar net rinkimai į Europos parlamentą nesustiprino euroskeptiškų politinių jėgų – parama ES kaip indėliui į Lietuvos politinį, ekonominį, net socialinį saugumą, ypač Rusijos nestandartinio karo prieš Ukrainą metu, turi sąlygas augti. Po pirmojo pirmininkavimo Lietuvai reikia stiprinti politinę socializaciją ES viduje, ypač politinių partijų ir jų lyderių atveju. Tada ir mažų valstybių supratimo ir europėjimo bus daugiau.
Autorius dirba Vytauto Didžiojo Universiteto, Politikos Mokslų ir Diplomatijos Fakultete
