Todėl atsakinga ir būsimo kūdikio sveikata besirūpinanti moteris nėštumo metu bemat atsisako žalingų įpročių, nors įstatymas jų ir nedraudžia. Ar tai reiškia, kad moteris domina tik embriono sveikata, tačiau ne tokia „smulkmena“, kaip jo gyvybė?
Paradoksas: daryti žalą užmegzto vaisiaus sveikatai draudžia gydytojai, moralė ir sveikas protas, o atimti jam gyvybę nedraudžia niekas. Tačiau šis paradoksas tėra tik niekis palyginti su „geležine“ feminisčių logika, iškreiptai interpretuojančia moters teisę į asmens neliečiamybę, psichinę nepriklausomybę ir laisvę disponuoti savo kūnu.
Dvigubų moralės stndartų klausimas
Už feminizmo reikalą mūru stojančios pavilonienės ir Co remiasi Jungtinių Tautų konvencija dėl visų formų diskriminavimo panaikinimo, įtvirtinančia moters teisę pačiai kontroliuoti savo reprodukciją. Jos primena, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad embrionui žmogaus teisių įstatymai netaikomi, o teisė į gyvybę suprantama kaip gimusio žmogaus teisė.
Feministės pripažįsta moters teisę nutraukti gyvybę vaisiui, spurdančiam jos įsčiose, tačiau nepripažįsta jos teisės prekiauti savo kūnu. Pavilonienes stebina ir pasibaisėjimą kelia faktas, kad Lenkijoje ir Airijoje taikomi dvigubi moralės standartai: abortai draudžiami, o prostitucija legalizuota.
Dalia Leinartė netgi išreiškė nuogąstavimą, ar tokio akibrokšto nesulauksime ir Lietuvoje.
Minėtose šalyse taikomus dvigubus moralės standartus lemia skirtinga poelgių kokybė. Kalbos nėra, drausti nutraukti užmegztą gyvybę yra viena, drausti laisvę disponuoti savo kūnu- visai kas kita.
Neatsitiktinai žmogus, kurio įsitikinimu, vaisius yra sielą turintis asmuo nuo pat pastojimo, jaučiasi dvasiškai žalojamas aborto, kurį jis suvokia kaip įteisintą žmogžudystę.
Ko gero, ne mažesnė dalis žmonių laikosi priešingos nuomonės, būtent, kad embrionas nei juridiniu, nei socialiniu, nei biologiniu aspektu negali būti laikomas kūdikiu. Tačiau absoliuti dauguma žmonių, nepaisant skirtingo jų požiūrio į abortų problemą, vis dėlto daro esminį skirtumą tarp drastiško embriono pašalinimo ir banalios prekybos žmogaus kūnu.
Kodėl? Todėl, kad abortai, nors ir blogybė, vis dėlto yra mažesnė blogybė negu jų draudimas. Absoliutus ir besąlygiškas abortų draudimas ypač žeistų išžagintą moterį, priverstą išnešioti savo įsčiose bręstantį žagintojo vaisių. Tai būtų tolygu pakartotinam jos kūno ir sielos išniekinimui. Dėl tokių ir panašių atvejų lankstesni abortų draudimo šalininkai siūlo numatyti taisyklės išimtis.
Tačiau išžagintų moterų interesų paisymas ir kompromisinis - minkštas - abortų draudimo variantas nėra tinkamas šios problemos sprendimo raktas. Tuomet neišvengiamai susidarytų situacija, kai kaltu be kaltės būtų pripažįstamas vaisius, kuris gyvybės kaina turėtų atsakyti už savo tėvo įvykdytą prievartos aktą. Taigi nekaltojo krauju būtų nuplaunama kaltojo kaltė.
Niekuo nėra nusidėjęs ir tas vaisius, kuris dėl gimdymo komplikacijų, realiai gresiančių motinos gyvybei, taip pat yra pasmerktas tapti aborto auka.
Kita vertus, jeigu mes garantuojame prigimtinę embriono teisę į gyvybę, tai neišvengiamai pasmerkiame mirčiai gimdyvę. Vadinasi, spręsdami abortų problemą, iš dviejų blogybių esame priversti rinktis mažesnę - abortų įteisinimą.
Didesnis blogis ne prostitucija, o jos draudimas
Moters teisė daryti abortą, kuris laikomas teisėtu, jeigu nėštumas neviršija dvylikos savaičių, reiškia, kad gerbiama ir pripažįstama jos psichinė nepriklausomybė ir laisvė disponuoti savo kūnu. Tačiau prostitucijos draudimas atima iš jos šią laisvę.
Ar logiška padėtis, kai moteris turi teisę spręsti, ar atimti gyvybę jos įsčiose spurdančiam kūdikiui, tačiau neturi teisės spręsti, ar prekiauti savo kūnu?
Ne, tokia padėtis yra absurdiška, veidmainiška ir iškreipia vertybes. Medicinos ir fiziologijos mokslo yra objektyviai nustatyta, kad aborto metu iš moters organizmo pašalintas vaisius kaip gyvybė egzistuoja nuo keturioliktos dienos po apvaisinimo, o vėlesnėse nėštumo stadijose jaučia skausmą ir intuityvią mirties baimę. Ką reiškia prieš šią drastišką intervenciją į moters kūną banalus sandoris dėl seksualinių paslaugų?
Žinoma, pavilonienių nešokiruoja padėtis, kurios jos nepajėgios suvokti. Feministės tvirtina, kad prostitucija užsiimančios moterys yra vergovės, smurto ir skurdo, klestinčio žiaurioje ir neteisingoje visuomenėje, aukos. Esą, tai socialiniai faktai, kurių neįmanoma ignoruoti. Tai tik dalis tiesos, bet ne visa tiesa. Tikrosios ir giluminės prostitucijos šaknys glūdi kitur, o feminisčių įvardytus „gelžbetoninius” faktus paneigia socialinės realijos.
Prostitucija nerodo nė mažiausio atmirimo ženklų tokiose socialinės gerovės valstybėse, kaip Vokietija, Nyderlandai ar Prancūzija.
Valstybėse, kuriose bedarbiai gyvena kur kas geriau nei lietuviški kovotojai su skurdo pagimdyta prostitucija. Gal šių valstybių prostitutės parsidavinėja, persekiojamos skurdo, nevilties ir nepritekliaus problemų? O, kad sunkiai dirbančioms Lietuvos moterims tokios problemos!
Geismas geisti yra nepasotinamas. Natūralu, kad žmonės, turintys geresnį nei įprasta seksualinį apetitą, užsidirba sotesniam gyvenimui, derindami malonumą su nauda.
Sakysite, daugelis moterų yra apgautos, suvedžiotos arba tiesiog parduotos į prostitucijos vergovę. Kas gali tai paneigti? Lygiai kaip ir tą aplinkybę, kad pardavimo objektas yra ne tik moterys bet ir vaikai, kad visuomenėje klesti prekyba ginklais, narkotikais, falsifikuotomis prekėmis, taip pat kultivuojamas vergų darbas. Ar tai reiškia, kad siekiant išgyvendinti šiuos gėdingus XXI amžiaus reiškinius, reikia apskritai uždrausti bet kokią prekybą ir bet kokį darbą?
Lipnia veidmainystės virvele su feministėmis yra surišti ir politikai. Iškalbingas faktas: pagal visų apklausų reitingus politinės partijos kapanojasi visuotinio nepasitikėjimo dugne. Taigi žmonės intuityviai suvokia, kad politika nėra švarus reikalas ir iš principo negali būti kitoks. Neatsitiktinai Kristus buvo kur kas atlaidesnis prostitutėms, nei politikoje tarpstantiems fariziejams. Išties, ar nepanašu, kad prostitucija tėra tik nekalto prasidėjimo dalykas, lyginant su politine prostitucija?