Vieniems ji sukėlė pasipiktinimą (juk yra besipiktinančių tuo, ko nesupranta), kiti ironiškai pažvelgė į „kliaksus“ primenančius Lietuvos žemėlapius, treti šiaip pasišaipė ar pagūžčiojo pečiais...
Piramidė Europos centre kai kam pasirodė tik geometrinę formą reiškiantis statinys. Juk piramides statė egiptiečiai, kurie nei Europa, nei Lietuva. Tačiau ar iš tikro tik?...
Jei kas atidžiau domėjosi Europos istorija, ar tiksliau – priešistore (smalsesniems pasiūlyčiau storą Norman Davies veikalą „Europa. Istorija“) supranta, kad daugelis kultūrinių „Europos standartų“ savo esme atsirado senoves Egipte ir net piramidžių epochoje. Tai buvo pirmoji kultūra, nuo kurios verta pradėti Europos istoriją. Ne tik dėl piramidžių ar išrinktosios tautos išėjimo iš Egipto nelaisvės. Bet todėl kad politika ir ten buvo... ne ką mažiau sudėtinga nei šiomis dienomis.
Iš egiptiečių nemažai patirties pasisėmė graikai, o iš pastarųjų ir tikrų tikriausi europiečiai – romėnai. Europa, kurią simbolizavo Roma, galiausiai pasuko skirtingais keliais – Vakarų bei Rytų. Kuri Europa – vakarinė ar rytinė yra tikra, verta pasiginčyti.
Ką bekalbėtume, konkurencinėje kovoje vis dėlto nugalėjo Vakarai. Ir Europos vienijimo simboliu tapo vakarietis Karolis Didysis. Tai jo idėja – pradėti jungti postromėniškas barbarų gentis. Tokia postromėniškai barbariška Europa yra ir šiandieninė ES, kuriai turėjome garbės vadovauti... Štai jums ir sąsajos su piramidėmis.
Karolis Didysis, kaip minėta, buvo vakarietis. Tad tikroji Europa ir tapo tai, kas laikytina prancūziškai anglosaksiška. Vytautas Didysis turėjo galimybę sukurti tai, ką šiandien vis dar iš įpratimo vadiname Vidurio bei Rytų Europa.
Lietuviai turi pripažinti, kad Vytautas elgėsi iš esmės teisingai. Ir jis pasirinko veikiau vakarietišką, o ne rytietiška projektą – prieglobsčio ieškojo ne slavų, o kryžiuočių pusėje. Vakarietiškas projektas ir tapo Lietuvai sėkmingesnis nei rytietiškas. Bizantiškasis būtų gal ir lengvesnis, bet jis visada labiau rizikingas. Unija su Lenkija sunkesnė, bet stabilesnė negu suokalbis su maskvėnais. Galiausiai ir plėstis į rytus, valdyti juos buvo lengviau, negu jiems paklusti.
Tačiau Vytautas savo misijos iki galo taip ir neįvykdė. Kalbu čia ne apie karūną. Jis nesugebėjo paversti Lietuva bent jau dalies prūsiškų žemių. Jis nespėjo Europa paversti ir dalies savo valdų, tokių kaip dabartinė Ukraina.
Šiandien, kai Ukraina dalijama, šnekama apie kur kas didesnes geopolitines slinktis, nei Krymo aneksija. Daug buvo kalbama apie tai, kur yra šiandieninės Europos ribos – Putinas jas kaip tik ir braižo.
Pamirškime Uralą ar Kaspijos pakrantę. Neseniai patyriau, kad ne kas kitas, kaip romėnų geografas Ptolomėjus beveik prieš du tūkstančius metų nutarė, kad tikroji Europos ir Azijos skiriamoji riba yra Dono upė. Į vakarus nuo jos – Sarmatia Europea, į rytus plyti Sarmatia Asiatica. Kažkur apie šią vietą ir vyksta Putino karas su Europa.
Taigi Ukraina yra Europa, ir mus privaloma ją ginti. Kur kas keblesnė situacija su Rusija, kuri lyg ir ėjo (Petro tempiama) į Europą, tačiau taip ir neatėjo.
Rusijos istorija leidžia plačiai spekuliuoti, kokia tikroji šios šalies prigimtis. Ar Rusija – kontinentinės Europos ir stepių klajoklių mišinys, ar Rusijos veiksmuose kažką lemia tolimos Mongolijos užkariautojų kraujas, ar Rusijos dydis visam laikui paženklino ją nuožmios imperijos žyme. Yra teigiančiųjų, kad ruso mentalitetą nulėmė net penkių skirtingų civilizacijų „kraujas“: senųjų slavų, daugiausia žemdirbių, stepių klajoklių, skandinavų–variagų, Bizantijos krikščionių ir mongolų. Kaip sako Normanas Daviesas, Rusija tapo Europos problema būtent tada, kai minėto Petro Didžiojo valia ėmė „eiti į Vakarus“.
Pakeliui Rusijai teko nukariauti iš pradžių švedus, po to – lietuvius, XX amžiaus viduryje jos nagai pasiekė Berlyną, tačiau dvasia iki Europos taip ir neatėjo. Kažkada imperija gabalas po gabalo dalijo Abiejų Tautų respubliką, dabar padalijimus patiria pati. Nauja pasidalijimo linija formuojasi ne kažkur aplink Berlyną ar Alpių prieigas. Ji formuojasi Ukrainoje, kur kas arčiau Maskvos
Pirmasis sovietų bloko padalijimas įvyko tada, kai buvusios SSSR pusiau kolonijos nustojo būti Maskvos valdinėmis. Antrasis padalijimas įvyko 1991 metų pabaigoje, kai iš SSSR liko tik Rusija. Trečias pasibaigs tada, kai buvusios SSSR dalys galutinai nespręs, kur jos yra: Europoje ar Eurazijoje?
Toks sprendimas buvo subrendęs praeitų metų lapkrityje, tačiau Rusijos ir Ukrainos prezidentų užstalinis sandėris planavo kitaip – eurazinis projektas vietoj europinio. Suplanavo, prieštaraudami geografijos ir politikos logikai, ir sukėlė konfliktą, kurį vis dažniau vadiname karu.
Vytautas Didysis buvo per arti Rytų, kad vienytų Vakarus, o Rytų, deja, jis ir jo palikuonys Ukrainos bei kitų Lietuvos valdų į vakarus neatvedė. Kijevo Rusia buvo per daug rytietiškas projektas, kad tiktų Europai. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė – vakarietiškas, tačiau ne iki galo stiprus ir ryžtingas. Lietuvos Ukrainą ir Lietuvos Rusiją perėmė Maskva ir tapo imperija. To paties Normano Davieso teigimu, nuo XVIII amžiaus pradžios Rusijos imperija tapo amžina Europos problema – be jos negalima, su ja nepavyksta. Iš jos galima tikėtis ir autoritarinių imperijų, ir totalitarinių proletariato diktatūrų. Mažiau tikėtis galima demokratijos.
Sakysite, demokratija Rusijoje neįmanoma. Neįmanoma tiek, kiek krikščionybė neįmanoma postbizantiškoje Turkijoje. (Aš kukliai manau, kad įmanoma.) Tačiau viena ir kita iš esmės yra būtinos sąlygos, kad Europos ribos būtų kažkur toliau nei manė Ptolomėjus. Tik tada naujos Europos centras geografiškai vėl atsiras kažkur netoli piramidžių, nuo kurių ir pradėjome pasakojimą apie Europos prigimtį.