Vis dėlto nepaisant itin stipraus euro palaikymo tarp ekonomikos specialistų, apklausos rodo, jog didžioji dalis (net 66%) šalies visuomenės su malonumu kirstų ponui Vasiliauskui per rankas, kad tik tas pagautas (bet į Lietuvos narvelį dar neįgrūstas) euro paukštis skristų tolyn iš Marijos žemės. Pasirodo, visuomenė geriau nei ekonomistai supranta, reikia mūsų valstybei europinės valiutos ar ne.
Elementari ekonominė logika turėtų badyti lito gynėjų akis, taigi neketinu aprašinėti Euro teikiamos ekonominės naudos, - tai jau šimtus kartų padaryta įvairiausio rango ekonomikos ir politikos ekspertų (vien kaip iškalbingai skamba faktas, kad Lietuvai įsivedus Eurą 2007-aisiais jau vien iš palūkanų būtume sutaupę septynis milijardus litų).
Visgi galbūt lito gynėjai yra teisūs? Galbūt diskusijose apie eurą linkstame praleisti papildomus ir itin svarbius, pavyzdžiui, - politinius, argumentus? Ar neteks ir Lietuvai iš bankroto tempti Graikijos ir kitų PIIGS šalių Europos pietuose atsinaujinus Euro zonos krizei?
Kalbant apie euro ateitį ir galimas bendros valiutos pasekmes Lietuvai privaloma suprasti vadinamuosius optimalios valiutos erdvės kriterijus. Juk niekas net nekvestionuoja dolerio egzistencijos 50-yje skirtingų JAV valstijų? Kodėl mažesnė euro zona susiduria su didesniais sunkumais?
Viena pagrindinių bendros valiutos grėsmių yra vadinamieji asimetriniai šokai, kai bendros valiutos regionai atsiduria skirtingų ekonominių ciklų stadijose. Pastarieji nėra pavojingi suverenias monetarines politikas turinčioms valstybėms, kadangi pavojingas ekonomines stadijas – perkaitymą arba recesiją – švelnina besikeičiantys valiutų kursai bei šalių monetarinės politikos sprendimai.
Tuo metu euro zonoje, nepaisant skirtingų valstybių ekonominių realijų, Europos centrinis bankas (ECB) taiko vienodą monetarinę politiką, kuri pavienių euro zonos šalių sunkumus gali netgi sustiprinti. Pavyzdžiui, Lietuvai susiduriant su recesija ECB nustatytos aukštos palūkanų normos mažintų pinigų pasiūlą ir taip dar labiau klampintų mūsų ekonomiką.
Tai puikiai suprasdami ES politikai kryptingai dirba užtikrindami tris optimaliai valiutos erdvei būtinus rinkos aspektus – žmonių ir kapitalo mobilumo, industrijų diversifikavimo bei tarpusavio priklausomybės prekyboje, – kurie privalomi norint išvengti ar bent jau sušvelninti pavojingus asimetrinius šokus. Pavyzdžiui, užgriuvus ekonominiams sunkumams perteklinė darbo jėga turi judėti į ekonominį pakilimą išgyvenančias valstybes, kuriose darbo jėgos pradeda trūkti. Vykstant tokiam procesui po truputį ekonominiai ciklai skirtinguose regionuose išsilygina.
Kalbant apie žmonių ir kapitalo migraciją, atrodytų, šiuo klausimu euro zona niekuo nesiskiria nuo JAV, juk ES užtikrina visų piliečių bei kapitalo judėjimo laisvę. Vis dėlto čia koją kiša kalbiniai ir kultūriniai skirtumai, neleidžiantys pasiekti maksimalaus norimo rezultato (ne visi ES gyventojai yra tokie drąsūs kaip lietuvaičiai). Dėl šios priežaties, siekdama mažinti tautas skiriančius barjerus (o ne skatinti akademinį tobulėjimą), Europos Sąjunga vykdo Erasmus ir kitas mainų programas. Taigi nesipiktinkime išgirdę, kad Europos biudžeto pinigais finansuojami studentai užsienio šalyse mokslus iškeičia į audringus vakarėlius (ir jei iškeliavusi auksaplaukė lietuvaitė į tėvynę parsiveža jaunikaitį iš užsienio).
Asimetrinių šokų taip pat padeda išvengti industrijų diversifikavimas (kad atskiros valstybės nebūtų pernelyg priklausomos nuo pavienių sektorių) bei valstybių tarpusavio priklausomybė prekyboje. Siekdama sukurti bendrą rinką ES panaikino ne tik tarifus, bet ir vadinamuosius netarifinius barjerus (pavyzdžiui, skirtingus kokybės reikalavimus), taigi sąjungos valstybių tarpusavio priklausomybė pasiekė neregėtas aukštumas. Šalia bendros rinkos, ES sanglaudos fondų lėšų dalis yra skiriama eksporto plėtrai, naujų įmonių kūrimui, regionų vystymui, tarpvalstybiniams infrastruktūros projektams. Visos šios priemonės ne tik padeda judėti link optimalios valiutos erdvės, bet ir kelia kiekvienos ES valstybės ekonomiką. Vien Lietuvos eksportas per pastarąjį dešimtmetį bendroje rinkoje išaugo neįtikėtinais 254%.
Taigi peržvelgus ekonominius argumentus galime teigti, jog nėra reikalo perdėtai nerimauti dėl euro zonos ateities. Nors sąlygos ES turėti bendrą valiutą nėra idealios, Europos komisija bei ES ekonomistai juk puikiai supranta, ko reikia sėkmingai bendros valiutos zonai. Beje, bent jau iki krizės (pastaruosius 25 metus) kryptingai judėjome gilesnės integracijos linkme.
Vis dėlto virš Europos pradeda telktis tamsesni debesys pereinant prie politinių euro zonos aktualijų, o ypač - vertinant ES sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo klausimus. Nerimą sustiprina ir pastarosiomis savaitėmis per Europą nuvilnijusios euroskeptikų pergalės, politikos ekspertų pavadintos “tikru žemės drebėjimu”.
Turint omenyje, kad visa euro zonos monetarinė politika yra diriguojama iš Frankfurte įsikūrusios ECB būstinės, natūraliai iškyla klausimas, o kas gi diriguoja euro zonos fiskalinei politikai?
Tik dvi sąjungos valstybės – Didžioji Britanija ir Danija – dėl ypatingo nusistatymo prieš bendrą valiutą turi išsikovojusios juridinę teisę neprisijungti prie euro zonos. Visos kitos ES narės sutartyse yra įsipareigojusios įsivesti eurą, taigi galiausiai euro zonai priklausys mažiausiai 26-ios valstybės. Vadinasi, turėdami vieną monetarinę politiką, galėsime stebėti 26-ių skirtingų fiskalinių politikų mikso šou.
Kuo šis skaičius svarbus? Optimaliai valiutos erdvei reikalingas kuo didesnis fiskalinio federalizmo lygis, arba, paprasčiau tariant, – turtingas centrinis biudžetas. Dolerį turinčių Jungtinių Amerikos Valstijų centrinis biudžetas sudaro apie 20% BVP, o Europos Sąjungos – tik 1.2%. Toks milžiniškas skirtumas rodo, kad euroskeptikų verkšlenimai dėl neva per daug išsikerojusios Briuselio įtakos yra laužti iš piršto, o siūlymai dar labiau riboti centrinės ES valdžios įtaką gali turėti labai rimtų neigiamų pasekmių visoms valstybėms.
Centrinės valdžios perskirstomi pinigai veikia kaip automatinis anticiklinis finansinis stabilizatorius, perskirstantis lėšas iš turtingųjų į atsiliekančius ragionus (vėlgi, kad būtų išvengta asimetrinių šokų). Simboliškai “Sanglaudos” žodžiu pavadinti ES fondai didžiausią pinigų dalį skiria Lietuvai ir kitoms dar vis nuo ES vidurkio atsiliekančioms valstybėms ne dėl gražių tikslų padėti vargingiau gyvenantiems, bet puikiai suprantant svarbą mažinti ekonominės ir pinigų sąjungos regionų skirtumus.
Nepaisant pakankamai žemo ES fiskalinio federalizmo lygio, per pastaruosius dešimt ES narystės metų Lietuvą turtingesnės valstybės “sušelpė” įspūdingais 42-ais milijardais litų. Ši parama padėjo mūsų ekonomikai paaugti 38-iais procentais – labiausiai tarp visų ES valstybių. O mūsų augimas yra svarbus ir visai ekonominės ir pinigų sąjungos sėkmei.
Turint žemą fiskalinio federalizmo lygį centrinei valdžiai yra privaloma bent jau užtikrinti visų sąjungos šalių fiskalinę drausmę. Ypač tai svarbu turint omenyje, kad euro zonos valstybės mėgaujasi žemomis palūkanų normomis ir dėl šios priežasties įgyja papildomų paskatų daugiau skolintis. Kad ir kaip būtų liūdna, Graikijos pamoka parodė, kad bent jau iki krizės fiskalinės disciplinos Europos Sąjungai užtikrinti nepavyko.
Kodėl taip nutiko? Tikrai ne dėl žinių trūkumo – dar prieš spausdinant euro banknotus buvo aiškiai suprasta fiskalinės drausmės svarba ir nustatyti griežti euro zonos šalių konvergencijos (arba Mastrichto) kriterijai. Tačiau gerų norų neužteko. Kaip įprasta, susimovėme teorines žinias ir gerus siekius įgyvendindami praktiškai.
Graikijos ir kitų valstybių prasiskolinimas yra tik simptomas, kurio viruso reikia ieškoti daugybės metų perspektyvoje. Euras (kaip elektroninė valiuta) turėjo būti įvestas jau 1997-aisiais, tačiau tuo metu iš visų ES valstybių tik vienintelis Liuksemburgas atitiko konvergencijos kriterijus. Visos kitos valstybės finansinę drausmę regėjo kaip savo ausis.
Nepaisant tokių prastų rodiklių, euras buvo įvestas jau 1999-aisiais. Kaip tai nutiko? Vienos valstybės iš tiesų pasitempė, kitos – sugebėjo dirbtinai priartėti prie reikalingų skaičių. Jau minėtoji Graikija realiai niekada Mastrichto tikslų taip ir neįgyvendino, o 2000-aisiais buvo priimta į euro zoną dėl unikalaus gebėjimo varijuoti statistiniais duomenimis gėdingai sukčiaujant (beje, Graikija tęsė sukčiavimą ir savo ekonomines problemas pudravo iki pat finansinės krizės).
Ir tada prasidėjo palaida bala – dėl politinės valios trūkumo ir žemų palūkanų normų pasipylė skolinimasis (juk tikslas – įsivesti eurą – jau pasiektas!). Dauguma euro zonos šalių net pakilimo laikais stipriai viršijo Mastrichto sutartyje nustatytą 60% nuo BVP biudžeto deficito ribą. Pavyzdžiui, Italijos deficitas 2006-aisiais viršijo 106%, o euro zonos vidurkis šiuo metu yra neitin gerai nuteikiantys 92.6 procentai.
Pasimokėme, daugiau to nekartosime, sakysite? Ir aš to tikiuosi. Tačiau (ir vėl) istorija sufleruoja: pamokos dažnai būna užmirštamos.
1993-iaisiais aplūžus Europos valiutos kurso mechanizmui (exchange rate mechanism, ERM), arba ankstesniam bandymui sudaryti pinigų sąjungą, Didžioji Britanija griežtai atsisakė galimybės turėti bendrą valiutą, o Europos komisija ir dauguma valstybių suprato, kad pinigų sąjungai tiesiog reikia gilesnės integracijos.
Pasimokius iš klaidų, euro zonoje buvo įvesta vadinamoji per didelio deficito procedūra (excessive deficit procedure), numačiusi dideles bausmes fiskalinės drausmės nesilaikančioms valstybėms. Ar ši procedūra buvo įgyvendinta? Ne.
Europos komisija skelbė bausmes taisyklių nesilaikančioms žaidėjoms, tačiau visus komisijos bandymas blokavo valstybių lyderių sudaroma Europos taryba. Suprasdama galimas tokių veiksmų pasekmes Europos komisija netgi padavė tarybą į Europos teisingumo teismą. Ir bylą laimėjo! Tačiau net ir tada kartu veikę valstybių lyderiai sugebėjo svarbius susitarimus apeiti padarydami juos labiau “lanksčius”.
Dar kartą praktinio egzamino neišlaikiusi Europa ėmėsi griežtų veiksmų per ES persiritus finansinės krizės cunamiui. 2013-aisiais buvo įkurtas Europos stabilumo mechanizmo (European stability mechanism, ESM) fondas, į kurį Euro zonos valstybės sunešė 2.4 trilijonų litų kapitalą. ESM tikslas –atlaisvinti finansinių sunkumų kamuojamų Euro zonos valstybių kaklus veržiančias kilpas suteikiant joms pigias paskolas.
Taip pat buvo priimtas ypatingai svarbus aštuonių punktų ekonominio valdymo paketas. Europos Komisija sukūrė visoms valstybėms privalomą bendrą nacionalinių biudžetų karkasą. Visos ES valstybės nuo šiol privalo pristatyti išankstinius nacionalinių biudžetų planus komisijai, kuri įvertina planus atsižvelgiant į fiskalinę drausmę. ES sutarė griežčiau įgyvendinti per didelio deficito procedūros reikalavimus ir bausti neatsakingas valstybes. Europos Komisija įdiegė išankstinio įspėjimo sistemą siekiant užbėgti ekonominiams Euro zonos valstybių sunkumams už akių. Galiausiai, visos ES valstybės ratifikavo susitarimą laikytis fiskalinės drausmės.
Ar viso to pakaks, kad šio komentaro pavadinime kablelį padėtume po žodžio “prisijaukinti”? Ar šie ES veiksmai turėtų užtildyti euro kritikus?
Bent jau pastaraisiais metais ES valstybės atrodo ne juokais išsigandusios ir pasiryžusios užtikrinti sėkmingą euro zonos ateitį. Politiniai lyderiai savo kailiu patyrė, kokias baisias pasekmes gali turėtų impotencija įgyvendinant žingsnius, kurie pinigų sąjungai svarbūs kaip oras. Priimti nutarimai, jei bus nuosekliai įgyvendinami, išsklaidys susikaupusius debesis ir užtikrins šviesią bendros valiutos ateitį. Taigi matome, kad bent jau žinių ES ekonomikos ir politikos ekspertams netrūksta.
Vis dėlto nerimą kelia istorinės pamokos užtikrinant sutarimų įgyvendinimą: ar šį kartą pagaliau pasimokėme? Euroskeptikų pergalės Europos parlamento rinkimuose ne be reikalo vadinamos žemės drebėjimu. Jei ateityje prieš Europos Sąjungą nusistatę politikai įgaus svarų žodį parlamente bei turės pakankamai savo atstovų Europos taryboje, Europos Komisijos pastangos užtikrinti tvarką gali būti bergždžios. Jau dabar Europos vadovai iš naujo pradeda pataikauti nusivylusioms masėms ir užsimena apie griežto taupymo pabaigą.
Nepalankus scenarijus (kai Lietuva įsivesdama eurą išlošia mažiau nei gauna) yra itin mažai tikėtinas. Visgi, siekdami panaikinti bendrai valiutos zonai kylančias rizikas ir maksimizuoti euro kuriamą vertę, privalome duoti stiprų atkirti euroskeptiškiems rėksniams, neleisti plisti mūsų šalį į akmens amžių norinčių nugrūsti tautininkų marui, spausti politikus ir toliau griežtai laikytis finansinės drausmės bei palaikyti optimalią valiutos erdvę kuriančius sprendimus (gilesnę ES integraciją). Pastaroji ypač svarbi ir siekiant atbaidyti putinizmo grėsmę iš rytų.
Privalome suprasti, kad euras nėra kažkokia mistinė būtybė, euro sėkmė – yra tik ES gyventojų rankose. Nors kartais galime būti nepatenkinti vadinamuoju Briuselio diktatu ir gilesne ES integracija, puikiai ekonomiką suprantančios Europos komisijos priimami sprendimai ir griežta drausmė yra privalomi siekiant bendro ilgalaikio visų Europos tautų klestėjimo.
Dėl šios priežasties dažnai turėtume būti kritiškesni ne Europos Komisijos, o nacionalinių politikų ir Europos tarybos atžvilgiu. Net ir mūsų tautininkai turi suprasti, jog siekdami geresnio gyvenimo kartais turime kažką paaukoti, o ne kaip maži vaikai laikytis savo emocijomis grindžiamų įsitikinimų (pavyzdžiui, drausti užsieniečiams pirkti žemę). Jei didžiajam mūsų patriotui Pankai taip nepatinka Europos Sąjunga, kodėl tada pastarasis nesipiktina jau minėtais Lietuvai iš ES fondų skirtais 42 milijardais litų? Juk nemokamų pietų nebūna.
Galiausiai reikia dar kartą pabrėžti, kad yra puikiai žinoma, ko reikia sėkmingai bendros valiutos zonai, tereikia tik nesusimauti įgyvendinant elementarius ekonominius ir politinius žingsnius. Sugauta Euro paukštė? Prisijaukinti, negalima paleisti.