Ar mes su komanda, ar tik komanda už mus? Kol kas mūsų nusiteikimą veikti išvien patvirtina mūsų karių dalyvavimas tarptautinėse misijose – tik jie gelbėja nuo visiškos gėdos valstybę, kuri sakosi esanti pavojaus zonoje, bet ištisus dešimt metų gaili išlaidų savo pačių saugumui didinti. Jei nori gauti, mokėk duoti.

1990 NATO Parlamentinė asamblėja (PA), kuri tuomet vadinosi Šiaurės Atlanto asamblėja, sukūrė formatą stiprinti ryšiams su išsivadavusiomis nuo komunistinės priespaudos Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Pagal dviejų JAV politikų pavardes tai buvo pavadinta Rose – Roth seminarais. Lietuvos diplomatinėmis pastangomis pirmasis, istorinis susitikimas įvyko 1991 gruodžio 16-19 Vilniuje, tuometiniame „Lietuvos“ viešbutyje, ir seminaro tema buvo „Baltijos valstybių saugumo poreikiai“. Prisimenu bemieges naktis, kai mes, vos keliolika menką patirtį turinčių žmonių, turėjome pasirūpinti renginio organizavimu.
R. Bogdanas
Ar mes su komanda, ar tik komanda už mus? Kol kas mūsų nusiteikimą veikti išvien patvirtina mūsų karių dalyvavimas tarptautinėse misijose – tik jie gelbėja nuo visiškos gėdos valstybę, kuri sakosi esanti pavojaus zonoje, bet ištisus dešimt metų gaili išlaidų savo pačių saugumui didinti. Jei nori gauti, mokėk duoti.

Ir mums pavyko. Prie diskusijų stalo šalyje už NATO ribų susėdo atstovai iš įvairių NATO šalių, iš naujųjų Europos demokratijų ir iš Rusijos. Pirmą kartą Vakarų parlamentarams buvo atverti veikiančios SSRS karinės bazės vartai – svečiai lankėsi Šiaurės miestelyje, o aukšti kariškiai bei politikai iš Maskvos dalyvavo seminare, galėdami iš arti, taikioje aplinkoje bendrauti su natiečiais, prieš kuriuos juos mokė kariauti. Kadangi Lietuvos valdžia praktiškai neturi jokios institucinės atminties, šis skirtingas puses suartinantis žingsnis beveik pamirštas.

Šiomis dienomis Vilniuje vyksta tikra NATO Parlamentinė asamblėja (PA), jau antroji Lietuvoje. Deja, santykiai su Rusija dabar visai kitokie, negu tada. 1991 mes bandėme Vilniuje sujungti tuos, kurie vakar vieni kitus vadino priešais. Vyravo gera valia, ir bendravimas mezgėsi, o su juo tirpo nepasitikėjimas. Šiandien Rusijos politika griauna tarptautinio sambūvio pamatus, kuriuos pasaulio bendruomenei pavyko sukurti po didžiųjų 20 a. tragedijų. Todėl NATO PA po Krymo aneksijos nutraukė bendradarbiavimą su Rusija.

Ramūnas Bogdanas
Matome du skirtingus NATO PA elgesio modelius: ėjimas į dialogą 1991 ir griežtas atsiribojimas nuo agresoriaus 2014. Juos lemia Rusijos pasirinkimas. Durys buvo atviros draugystei. Kremlius nutarė, kad jam draugystės nereikia, ir duris galima užtrenkti Kalašnikovo buože.
Parlamentinės organizacijos, kaip išrinktų atstovų tribūna, visada veikti turi laisvesnes rankas nei vykdomoji valdžia. Šįkart NATO parlamentarai renkasi Lietuvoje, besiribojančioje su Kaliningrado sritimi. Jau ne pirmi metai visiems kaimynams kelia nerimą nuolat augantis Rusijos ginkluotų pajėgų skaičius šioje srityje. Pastaruoju metu ten nuolat vyksta agresyvaus pobūdžio kariniai manevrai. Visa tai – NATO pašonėje, tarp Lenkijos ir Lietuvos.
R. Bogdanas
Matome du skirtingus NATO PA elgesio modelius: ėjimas į dialogą 1991 ir griežtas atsiribojimas nuo agresoriaus 2014. Juos lemia Rusijos pasirinkimas. Durys buvo atviros draugystei. Kremlius nutarė, kad jam draugystės nereikia, ir duris galima užtrenkti Kalašnikovo buože.

Kaliningrado sritis paversta kariniu placdarmu. Krymo aneksijos istorija bauginančiai įspėja, kuo gali virsti tokie placdarmai prie dabartinės Kremliaus politikos. Sevastopolio karinė bazė, tapusi atramos tašku okupuoti Krymą, yra daug kartų mažesnė savo karine galia už šalia mūsų sutelktas Rusijos pajėgas.

NATO PA galėtų prisiminti, jog Rytprūsiai buvo perduoti SSRS tik laikinai administruoti pagal 1945 Potsdamo konferencijos sprendimą. Galutinį jos statusą turėjo nuspręsti sąjungininkų taikos konferencija, kuri taip ir neįvyko, nes nusileido Geležinė Uždanga. Šiandieninis Rusijos elgesys ragina tarptautiniu mastu kelti klausimą apie Rusijos teisę militarizuoti sritį, kurią ji turi teisę tik administruoti.

Be abejo, Rusija ignoruos reikalavimą liautis daryti karinį placdarmą Kaliningrado srityje, tačiau nuo to reikalavimas neišnyks, ir jis formuos pasaulio viešąją nuomonę apie neteisėtus Rusijos veiksmus. 1994 Bukarešto memorandumo dėl Ukrainos teritorinio vientisumo signatarai JAV ir Didžioji Britanija dabar susidūrė su iššūkiu, kai trečioji signatarė Rusija pamynė savo pasirašytus įsipareigojimus. Potsdamo susitarimą dėl Karaliaučiaus priėmė SSRS, JAV ir Didžioji Britanija. Pastarosios dvi šalys turi juridinę teisę kelti klausimą apie to susitarimo laikymąsi.

Labiausiai suinteresuotos ramia kaimynyste yra Lenkija ir Lietuva, todėl natūralu būtent šių valstybių parlamentarams, dirbantiems NATO PA, imtis iniciatyvos. Bendras tikslas suartintų Lenkiją ir Lietuvą dar vienu sąlyčio tašku, o NATO PA savo rezoliucija patvirtintų savo nuoseklumą: pasiruošusi geros valios iniciatyvoms ir niekada nepaminanti pamatinių principų.

Lietuva 1991 grindė reikalavimą išvesti sovietų kariuomenę tarptautine teise, ir buvo palaikyta. Per pirmąjį Rose – Roth seminarą nebuvo klausimo, ar išves. Buvo kalba, kada ir kaip išves. Kai kam tai atrodė sapnai, bet jie išsipildė. Šiandien galbūt daug kam Kaliningrado srities demilitarizacija atrodo sapnai. Jie liks sapnais, jei niekas nepatikės, jog tai teisinga, todėl įmanoma. Ir Lietuva drauge su Lenkija gali įkvėpti sąjungininkus iš NATO PA pakabinti Kaliningrado demilitarizavimo klausimą Europos politikos kelių švieslentėje.

Be tarptautinių vandenų, yra ką Lietuvos parlamentarams nuveikti ir namuose. Politinės partijos yra pasirašiusios susitarimą, jog krašto apsaugos biudžetas bus didinamas iki 2 proc. Tai jau ne pirmas toks susitarimas. Šitą vadinti tvirtu visuotiniu pasiryžimu neleidžia faktas, kad jo nepasirašė nei Tvarkos ir teisingumo partijos vadas Rolandas Paksas, nei LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis, nei „drąsuolių“ pirmininkas Jonas Varkala. Pavaduotojų atsiuntimas parašui padėti panašu į pasiliktą erdvę išsisukinėti nuo įsipareigojimo.

Todėl Seimas galėtų sutvirtinti šį partijų susitarimą, priimdamas nutarimą, kad Lietuvos biudžete bus nuolat skiriama 2 proc. šalies gynybai. Nubalsavus tokį sprendimą, jis liktų ir ateinančių rinkimų seimams kaip įpareigojimas ir nepriklausytų nuo galimų seimo sudėčių ateityje.
R. Bogdanas
Jei tauta nori, kad jos vaikai eitų į mokyklas, o ne bėgtų į bombų slėptuves, reikia tam skirti lėšų. Jei žmonės nenori pakliūti į ligonines dėl kulkų ir skeveldrų žaizdų, tokius scenarijus reikia užkardyti savo gynybiniais pajėgumais.

Rinkėjams turėtų būti suprantamai paaiškinta, jog toks įsipareigojimas nevertintinas kaip skriauda sveikatos, švietimo ar socialinėms reikmėms. Jei tauta nori, kad jos vaikai eitų į mokyklas, o ne bėgtų į bombų slėptuves, reikia tam skirti lėšų. Jei žmonės nenori pakliūti į ligonines dėl kulkų ir skeveldrų žaizdų, tokius scenarijus reikia užkardyti savo gynybiniais pajėgumais. 

Slovjansko gyventojai prieš kelis mėnesius irgi galvojo, jog šūviai ir lavonai gatvėse įmanoma tik veiksmo filmuose. Deja, pavojus yra šalimais, ir jį mažinti gali tik mūsų pačių pasirengimas, paremtas NATO sąjungininkų galia.