Ilgalaikis spaudimas ir politikos bei projektų tęstinumas leido pasiekti lūžį santykiuose su vis dar monopoliniu dujų tiekėju.
Europinė kaina Lietuvai iki 2015 metų pabaigos reiškia, kad ateityje nepagrįstai aukštų įkainių Lietuvai nebebus. Po 2015 metų išryškės padidėjusi skalūninių dujų pasiūla SGD rinkoje, o pačią dujų kainą vis labiau lems dujų rinka, nebe naftos kainos.
Jeigu nėra kokių nors kitų papildomų neskelbiamų sąlygų, tai būtų gerokai geresnis susitarimas nei tas, kuris buvo siūlomas prieš kelis mėnesius. Tuomet už panašią dujų kainos nuolaidą buvo reikalaujama atsisakyti kelių milijardų vertės ieškinio Stokholmo arbitraže.
Vis dėlto šioks toks klaustukas dėl arbitražo lieka. Visiškai nesuprantama, dėl kokių priežasčių „Gazprom“ nei iš šio, nei iš to nusprendė kompensuoti dalį permokos už 2013 metais Lietuvos pirktas dujas – apie tai derybose anksčiau nebuvo jokios kalbos.
Klausimas yra mįslingas bent dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad premjeras, nuolat kalbėdamas apie sėkmingas derybas dėl mažesnės kainos, apie tą kompensaciją užsiminti vengė. Dar įdomiau yra tai, kad tokiu žingsniu „Gazprom“ kažkodėl gerokai sustiprino Lietuvos galimybes laimėti Stokholmo arbitražą. Kompensuodamas dalį permokos jis pripažino, kad iki šiol Lietuvos mokama kaina buvo neteisinga ir už tai turi būti kompensuota. Būtent to Lietuva ir reikalauja arbitraže.
Panašu į tai, kad tokiu būdu „Gazprom“ parodė, kad yra įspaustas į kampą ir nusiteikęs mokėti kompensaciją. Problematiška yra tai, kad ji yra kelis kartus mažesnė už kompensaciją nei savo 2012 metų ieškinyje reikalauja Lietuva. Ar tai turėtų reikšti, kad ir Lietuvos Vyriausybė su tuo sutinka? Gaila, tačiau atsakingi pareigūnai apie tai viešai kalbėti vengia.
Europinę dujų kainą Lietuvai „Gazprom” pasiūlė tikrai ne todėl, kad A. Butkevičius savo atvykimu pagerbė Putino olimpiadą Sočyje. Maskva ašaromis netiki ir pripažįsta tik realius galios argumentus, todėl akivaizdu, kad ir šiuo atveju suveikė ne prašymai ar nuolaidos, o kieta ankstesnės Vyriausybės suformuluota pozicija, kurios dabartinė valdžia buvo priversta laikytis.
Imtasi labai veiksmingų priemonių: baigiamas statyti Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, Europos Komisijos tyrimas dėl „Gazprom” naudojimosi dominuojančia padėtimi Rytų Europos rinkose, Lietuvos pateiktas ieškinys daugiau kaip 4 mlrd. litų permokai atlyginti Stokholmo arbitraže, Trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimas išardant vertikaliai integruotą ir „Gazprom” dominuojamą „Lietuvos dujų“ monopolį bei teisminis procesas prieš Lietuvos dujų vadovybę dėl nepakankamo atstovavimo įmonės interesams santykiuose su vieninteliu gamtinių dujų tiekėju.
Kad būtent šie veiksniai lėmė persilaužimą derybose, patvirtina ir vienas Lietuvos energetikos ekspertų, kurio požiūris visada sutampa su „Gazprom“ nuomonę vienu ar kitu su gamtinių dujų reikalais susijusiu klausimu. Prieš savaitę jis teigė, kad „Gazprom“ situaciją įvertino realiai ir sumažino kainą, nes dujų poreikis Lietuvoje katastrofiškai mažėja, o pastačius terminalą, vasarą jų iš „Lietuvos dujų“ apskritai niekas nepirks. Priežastis paprasta: šilumininkams vasarą jų nereikia, o Elektrėnų elektrinė, kuri kažkiek dujų suvartos, naudos tai pačiai „Lietuvos energijos“ grupei priklausančios „Litgas“ dujas.
Šie metai neabejotinai taps lūžio tašku Lietuvos dujų ūkyje. Norėdami suvokti gilias būsimas permainas, turėtume atsigręžti į 2007-2008 metus, kai buvo subrandintas ryžtas pokyčiams. Tuo metu „Gazprom” buvo monopolinis tiekėjas ir vienas iš dviejų didžiųjų „Lietuvos dujų“ savininkų. Dujų kaina buvo diktuojama iš Maskvos, o „Lietuvos dujų“ valdyba jai tik formaliai pritardavo. Kitas „Gazprom“ pasirinktas dujų tiekėjas Lietuvai – „Dujotekana“ – taikė dar aukštesnes kainas, o šios įmonės pelnas nebuvo reguliuojamas.
Įmonė niekada nesidalijo informacija apie tai, kur yra nukreipiami finansiniai srautai iš per veiklos dešimtmetį gauto per šimto milijonų litų pelno. Neturėtume atmesti galimybės, kad reikšminga šių pinigų dalis buvo panaudota būtent vadinamųjų minkštųjų Rusijos įtakos galių Lietuvoje stiprinimui. Iš jų buvo finansuojama ir rusiškų organizacijų veikla, ir politikai, o užsakyta reklama mirgėjo žiniasklaida. Ši įmonės reklama buvo beprasmė, kadangi rinkos dalis įmonei buvo garantuota „Gazprom“ skiriamos kvotos dydžiu.
Jau šių metų pabaigoje, dėl A. Kubiliaus Vyriausybės inicijuotų pokyčių, padėtis Lietuvos dujų rinkoje visiškai pasikeis. Bus suskaidyta vertikaliai monopolizuota dujų rinka, „Gazprom“ taps tiktai vienu iš tiekėjų. Rusijos įmonė neteks galimybės diktuoti kainas ir sąlygas Lietuvai. Dujų kainą nustatys pasaulinė rinka, o ne monopolininko primestos beprasmės ir nepagrįstos formulės. Perdavimo infrastruktūra sugrįš į valstybės rankas. Tai leis vykdyti optimalią perdavimo tinklo plėtrą, be nesklandumų prijungti Klaipėdoje statomą SGD dujų terminalą bei naudotis dujų saugyklų paslaugomis.
Metų gale pradės veikti ir SDG terminalas, kuris leis užsitikrinti gamtinių dujų tiekimą iš sparčiai augančios suskystintų dujų rinkos rinkos bei pasinaudoti didėjančia JAV skalūninių dujų pasiūla. Lietuvos pasirinktas plaukiojančios SGD saugyklos technologijos terminalas yra labai lankstus ir atveria ne tik galimybes pildyti dujomis varomus tanklaivius Baltijos regione, bet ir panaudoti laivą kaip transportavimo priemonę suskystintoms dujome pervežti kitais maršrutais, tai laikotarpiais kuomet Lietuvai jo nereikės.
Veikiantis SGD terminalas pakeis padėtį dujų rinką visame Baltijos regione, Baltijos šalys jau šių metų pabaigoje nebebus izoliuotos dujų tiekimo požiūriu. Terminalas neišvengiamai taps regioniniu, nes statyti dar vieną nebebus jokios prasmės ir ekonominės logikos. Jau dabar reikėtų pradėti daryti žingsnius, kad Briuselis pripažintų mūsų terminalą regioniniu ir tolesnę Baltijos šalių dujų plėtrą sietų planuotų atsižvelgdamas į šį faktą.