Ta agresyvi kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 – namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai suluošintų.
Mes ilgai nežinojome, ką jie ten veikė, kaip gyveno. Ne vienas grįžęs namo apie savo tarnybą Afganistane nepasakojo net patiems artimiausiems žmonėms. Ilgai jie laikė tuos prisiminimus, išgyvenimus savyje. Nedidelė jų dalis sutiko pasidalinti savo prisiminimais, išgyvenimais. Todėl džiaugiuosi turėjęs galimybę pabendrauti su jais, nors truputėlį pakelti jau užverstą ir baigiamą pamiršti istorijos puslapį.
Šis prieš 30 metų prasidėjęs ir prieš 20 metų pasibaigęs karas yra aprašytas daugelyje istorijos vadovėlių. Todėl ir tie jauni vaikinukai, savo gyvybių ir sveikatos kaina kūrę istoriją, patys yra nežinomoji tos istorijos dalis.
Nors ne visi jie linkę manyti, kad jų asmeninė patirti gali būti kam nors įdomi. Todėl nemėgsta jie girtis. Ne visi norėjo dalytis prisiminimais, o ir iš tų, kurie sutiko, prisiminimus teko traukte traukti. Manau, kad tai tikrų vyrų, nesutrinkančių pavojingiausiomis akimirkomis, bruožas.
Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po atskirą knygą.
Prieš 30-20 metų jiems tebuvo 18-19 metų. Ir jie nežinojo, kodėl būtent jie turi vykti į Afganistaną. Jie nenutuokė, kas jų ten laukia, daugelio jų sutikimo nė neklausė, todėl teko paklusti ir susitaikyti su likimu. Kai kurie jų žuvo nė nepalietę Afganistano žemės, pačią pirmąją nepaskelbto karo dieną. Kai kuriuos sužalojo gudriai paslėpti sprogmenys, arba pakirto kalnuose pasislėpusio priešo kulka. Kitiems pavyko išvengti mirties ir sužalojimų, tačiau tas beprasmis karas visiems jų paliko gilų randą sieloje.
Nesuklysiu sakydamas, kad didžiausios karo Afganistane aukos yra ten tarnavusiųjų vaikinų motinos. Net ir tie patys vaikinai, dvejus metus praleidę „pod pricielom“, su nuolat gresiančiu pavojumi galop susitaikydavo ir priprasdavo prie sprogimų ir virš galvų zvimbiančių kulkų. Tačiau Lietuvoje likusioms motinoms ta kasdienė nežinia ir nuolatinis laukimas atnešė nepalyginti daugiau skausmo ir ašarų.
DELFI jau publikavo dalį knygos ištraukų, siūlome skaitytojams naujas:
Rimantas Chmieliauskas, ryšininkas (1985–1987)
Nebuvo dienos, kad nebūtų kalbama apie „Nr. 200“, taip buvo vadinami žuvusieji. Taip pat ir „Nr. 300“, sužeistuosius. Pavyzdžiui, kažkas kažkam skambina ir šaukia: „Turime „dušimtąjį“, arba kelis „trisšimtuosius“. Ir taip kiekvieną dieną. Tai sraigtasparnį numuša, tai kažką apšaudo, tai šarvuotis ant minos užvažiuoja.
Išėjau į armiją 1985 metų lapkričio 15 dieną. Pasirodė keista, kad jau Vilniuje, Šiaurės miestelyje, visą grupę, su kuria buvau pašauktas į armiją, paskirstė tarnauti šalies vidaus daliniuose. Vienus išsiuntė kažkur prie Maskvos, kitus prie Uralo. O mane vieną nuo jų atskyrė ir prijungė prie kitos grupės.
Išvežė mus į Latviją, Rygą, o iš ten – į Duobelę, ryšininkų mokyklą. Tuomet mums aiškino, kad baigę mokslus liksime tarnauti čia pat, Pabaltijyje, kaip tuomet vadino Baltijos respublikas, arba Kaliningrado srityje.
Vieną balandžio mėnesio naktį pažadino, liepė susirinkti visus daiktus, susodino į mašinas ir išvežė į Rygą. Oro uoste paaiškino, kad skrisime į Vidurinę Aziją, kur turėsime tarnauti kažkur „Turkvoke“ (Turkmėnistano karinėje apygardoje).
Lėktuvas nusileido Uzbekistane, Taškente. Tada vėl susodino į mašinas ir nuvežė į Čirčiką, už kokių 50 kilometrų nuo sostinės esantį miestelį. Vėliau sužinojome, kad ten kariai buvo vežami iš visos Sovietų sąjungos, iš viso surinko apie 10 tūkstančių. Tačiau ir čia oficialiai apie Afganistaną nė neužsiminė. Kelias savaites gyvenome palapinių miestelyje. Tik kai pradėjo visus skiepyti, paaiškėjo, kur gali pasiųsti. Kai kurie bandė simuliuoti ligas, kai kurie iš tiesų susirgo.
Prikėlė visus mus naktį, liepė rikiuotis aikštėje, o ant pakylos stovintis karininkas ėmė garsiai skaityti visų pavardes. Daugelio išvardytųjų nebuvo, tačiau niekas nekreipė į tai dėmesio, skaitė iš eilės toliau. Užtat tuos, kurie atsiliepė, suvarė į mašinas ir išvežė į Taškentą. Po valandos atvažiavome į Taškento oro uostą, sulaipino į civilinį keleivinį lėktuvą TU-134.
Mes patenkinti įsitaisėme minkštose sėdynėse. Lėktuvui pradėjus kilti pasirodė stiuardesė mini sijonėliu ir garsiai pranešė, kad po dviejų valandų skrydžio leisimės „draugiškos Afganistano Respublikos sostinėje Kabule“. Štai tada ir sužinojome, kur skrendame. Neišsigandome, tik nustebome, kad tiek laiko ištarnavome, o negavome jokio specialaus parengimo.
Kabulo oro uoste karo nesijautė. Karšta, aplink kalnai. Tik grįžtantieji į Sąjungą veteranai paradinėmis uniformomis, apsikarstę medaliais, mus erzino: „Duchai, jau dabar galite kartis!” Mes nieko nesupratome. Nes dieną jokio pavojaus nejutome. Užtat sutemus prasidėjo. Sprogimai, šūviai. Trasuojančios kulkos laksto virš galvų. Niekada ko nors panašaus nemačiusiam padarė įspūdį. Tačiau prie šūvių ir sprogimų pripratome labai greitai, tai tapo įprastu reiškiniu.
Mano pulko stovykla buvo beveik už 100 kilometrų nuo Kabulo. Aplink kalnai, minų laukai, netoli pulko – zelionkė, žalioji zona, kur mes nosies nekišdavome, nes ten knibždėjo duchai. Iš tos zelionkės kiekvieną naktį ir apšaudydavo. Apšaudė ir pirmąją naktį, kai atvykau į pulką. Gulėjau lovoje, lyg miegojau, lyg snaudžiau. Staiga triukšmas, visi pašoko iš lovų ir puolė lauk iš palapinės, kurioje gyvenome. Nieko nesuprasdamas išbėgau paskui visus, šokau į pirmą pasitaikiusį apkasą ir kritau ant dugno, kad nepataikytų skeveldra.
Kitoje pusėje zelionkės, maždaug už 15 kilometrų, buvo dislokuotas kitas pulkas. Jame artileristu tarnavo mano sesers draugas Julius Šeškas. Kai sužinojau, parašiau jam laišką. Tačiau Julius tą laišką gavo tik po pusės metų. Nors tiesiai eidamas net pėsčias būčiau jį per kelias valandas nunešęs.
Tame pulke išmokau dirbti su ryšių aparatūra, įrengta savaeigėje vikšrinėje ryšio mašinoje, kuri buvo vadinama poplavoku (plūduru). Tai į šarvuotį panaši mašina, prigrūsta įvairios ryšių technikos. Per mane pulkas palaikė ryšį su pasauliu, galėjome susiekti su Kabulu. Privalėjau užtikrinti ir slaptą ryšį, kuriuo bendraudavo aukšti vadai, generolai ir pan. Tad priimdavau ir pats privalėdavau perduoti visokią, net ir slaptą informaciją. Nebuvo dienos, kad nebūtų kalbama apie „Nr. 200“, taip buvo vadinami žuvusieji. Taip pat ir „Nr. 300“, sužeistuosius. Pavyzdžiui, kažkas kažkam skambina ir šaukia: „Turime „dušimtąjį“, arba kelis „trisšimtuosius“. Ir taip kiekvieną dieną, tai sraigtasparnį numuša, tai kažką apšaudo, tai ant minos užvažiuoja. Arba mus pačius apšaudydavo.
Pirmomis darbo poplavoke dienomis sėdėjau sau vienas prie racijos, staiga kažkoks „senis“ įlindo į vidų ir susigūžė kampe. Aš nesupratau, ką jis ten veikia. Kažką išsitraukė, pakaitino, į nosį susigrūdo. Klausiu, kas atsitiko, ką jis ten veikia. „Senis“ atsako, kad nieko, atseit viskas gerai. Iki tol nebuvau matęs narkomanų ir nežinojau, kaip jie tuos narkotikus vartoja. O „žolytės“ parūkyti teko. Ir nemažai. Tačiau stipresnių narkotikų nebandžiau.
Kai susirgau gelta, gulėjau Bagramo ligoninėje. Ten besigydantys kariai tik ir kalbėdavo apie tai, kur gauti „žolės“ parūkyti. Afganistane kanapes pardavinėdavo net vaikai. Sudėtingiau buvo gauti pinigų, afganių. Kad prasimanytume valiutos, mes vietiniams pusdykiai parduodavome ir dyzeliną iš šarvuočių bei kitų mašinų, ir šovinius, ir granatas. Tačiau mūsų mastai buvo daug menkesni už karininkų. Kalbėdavo, kad jie net tankus pardavinėdavo. Už tanką jie gaudavo nuo milijono iki dešimties milijonų afganių.
Vėliau mane perkėlė į kitą vietą, į sargybos tašką šiauriau Kabulo, prie Salango kelio, vedusio į Sovietų sąjungą. Dirbau čaikoje, šarvuočio BTR kėbule įrengtame ryšio punkte. Privalėjau palaikyti ryšį su pulku bei kalnuose esančiais dar keliais taškais.
Kadangi nebuvo pamainos, toje mašinoje lindėdavau ištisas paras. Naktimis toje metalinėje „dėžutėje“ būdavo žiauriai šalta. O vasarą – karšta. Šalia gulėdavo automatas, granatų prisikraudavau, taip ir tūnodavau toje skardinėje. Ir miegoti negalėjau, nes privalėjau palaikyti ryšį su kalnuose esančiais taškais. Kartais iš ten pranešdavo, kad budėtojai leidžiasi prie aryko vandens parsinešti, todėl kurį laiką pozicijose jų nebus. O vieną kartą vandens nusileidusią grupę patykojo duchai ir visus iki vieno iššaudė.
Kartą pats nuėjau į netoliese esantį upelį nusimaudyti. Pasidėjau automatą, nusirengiau nuogas ir įlindau į vandenį. Pliuškenuosi sau, tik pajutau, kad kažkas mane stebi. Pakeliu galvą, kažkokios afganistaniečių mergiškos, užlindusios už medžio, į mane spokso. Aš net nutirpau – ginklas krante, o aš vandeny. O juk galėjo koks nors duchas ten lindėti, būčiau buvęs jam puikus taikinys.
Kartą įvyko incidentas. Draugiškai bendraujant su netoliese buvusio kišlako gyventojais įvyko nesusipratimas. Mus apšaudė, o mes pylėme atgal į kišlaką. Žuvo nemažai žmonių iš abiejų pusių. Tada iš Kabulo, iš pulko atvažiavo visokių generolų razborkių daryti, aiškintis, kurie pirmi pradėjo. O mūsų pulko vadai, klausydamiesi, kaip mane apklausinėja, sėdėjo nenuleisdami viltingų žvilgsnių. Jei būčiau pasakęs, kad įsakymą šaudyti davė mūsiškiai, jiems būtų šakės, karinis tribunolas. Nepasakiau.
Mūsų taškas buvo prie pat kelio, kuriuo važiuodavo ir mūsiškių kolonos, ir afganistaniečių mašinos. Iš neturėjimo ką veikti eidavome ginkluoti į kelią, stabdydavome afganistaniečių sunkvežimius ir juos „tikrindavome“. Labiausiai apsidžiaugdavome, jei pilnas kėbulas būdavo prikrautas arbūzų.
Šalia mūsų čaikos buvo įrengtas ginklų ir amunicijos sandėlis, kur buvo laikomi ir šoviniai, ir sprogmenys. Kartą per apšaudymą duchai į jį pataikė. Kilo gaisras, ėmė sproginėti granatos, pokšėti šoviniai. Gaisrą gesinome patys, iš rankų į rankas perduodami kibirus. Gerai, kad netoliese tekėjo upelis, iš kurio ir sėmėme vandenį. Šalia čaikos stovėjo sunkvežimis, kurio kėbule taip pat buvo ryšio aparatūra. Užgesinus gaisrą įlipau į tą mašiną patikrinti aparatūros. Vos įjungiau srovę nuo akumuliatoriaus, kaip driokstelėjo... Gal per tą gaisrą viskas įkaito? Nieko nesupratau. Užtat vadai viską suprato, jiems atrodė, kad aš tyčia tą ryšio aparatūrą susprogdinau. Vėl visokios razborkės prasidėjo, ilgai mane tampė.
Viename iš tų taškų kalnuose tarnavo ir lietuvis. Jis jau buvo prieš dembelį, tarnauti jam buvo likę nebeilgai. Į mūsų tašką, buvusį prie kelio, kartais atvažiuodavo autoparduotuvė. Kartą radijo ryšiu susisiekęs tas lietuvis manęs paprašė toje parduotuvėje jam šio bei to nupirkti. Tiksliau, trusikų, t. y. trumpikių, kad padoriai atrodytų namo grįždamas. Juk mes ten tarnaudami tik apatines kelnes, kalsonus, mūvėjome. Nupirkau aš jam tuos trusikus, gražiai supakavau ir pasidėjau ryšio mašinoje. O tada ir tas gaisras kilo. Tad visos lauktuvės kartu su trusikais ten ir sudegė. Jis, žmogus, iš kalnų nusileido, o čia pas mus gaisras, viskas sudegė, o jis ir ką apsimauti nebeturi.
Tarnaujant tame „taške“, iki tarnybos pabaigos likus vos keliems mėnesiams, mus apsupo apie tūkstantis duchų. Labai smarkiai apšaudė iš visų ginklų, kokius tik turėjo – automatų, raketų, granatsvaidžių. Tikrai buvo riesta. Kilo net panika, kad nebeatsilaikysime. Čaikoje buvome dviese, aš, radistas, ir vairuotojas. Pastarasis buvo pasirengęs blogiausiu atveju išvažiuoti iš taško. Man šaukia, kad prašyčiau pagalbos, aš visa gerkle į eterį rėkiu, kad esame apsupti ir ilgai nebeišsilaikysime, reikia pagalbos. Sprogimai griaudėja visur, ne viena skeveldra pataikė ir į čaiką, tačiau šarvo nepramušė ir galėjau toliau palaikyti ryšį. Tačiau po vieno šūvio šarvuotis užsidegė. O jo bakai pilni degalų, keli papildomi kanistrai pritvirtinti išorėje. Galėjome išlėkti į orą, nes degėme pilnu tempu. Tačiau mūsiškiai puolė gesinti ir sprogimo grėsmę likvidavo. Mes, viduje, nesupratome, kas vaikšto ant šarvo. Vienu metu atrodė, kad tai tašką užėmę duchai. Laimė, apsirikome. Duchus pavyko atmušti ir mes nenukentėjome.
Jau prieš pat tarnybos pabaigą į mūsų tašką atvažiavo kažkoks aukštas vadas iš Kabulo. Jis ten vaikščiojo, viską apžiūrinėjo. Netyčia ir aš jam akyse pasipainiojau, vienomis kelnėmis mūvintis, nes buvo karšta. Generolas baisiai įsiuto, liepė mane atšaukti iš posto ir nubausti. Taip patekau į mūsų pulko daboklę.
Sėdžiu sau toje guboje, o ji buvo prie pat pulko aikštės, kur vykdavo visokios rikiuotės, paradai ir ceremonijos. Girdžiu, skaitomas už įvairius nuopelnus apdovanojamų karių sąrašas. Netyčia išgirdau ir savo pavardę: „Jaunesnysis seržantas Chmieliauskas apdovanojamas medaliu „Už narsą“. Net juokas paėmė – sėdžiu guboje, o man medalis skiriamas! Manau, nustebo ir pats bausmę skyręs generolas, kuris tikrai prisiminė mano pavardę. Tą medalį už sėkmingai palaikytą ryšį per „taško“ apsupimą gavau vėliau, prieš pat grįždamas į Sovietų sąjungą.