Ta agresyvi kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių.
Sovietų pusėje kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 – namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai suluošintų.
Mes ilgai nežinojome, ką jie ten veikė, kaip gyveno. Ne vienas grįžęs namo apie savo tarnybą Afganistane nepasakojo net patiems artimiausiems žmonėms. Ilgai jie laikė tuos prisiminimus, išgyvenimus savyje. Nedidelė jų dalis sutiko pasidalinti savo prisiminimais, išgyvenimais. Todėl džiaugiuosi turėjęs galimybę pabendrauti su jais, nors truputėlį pakelti jau užverstą ir baigiamą pamiršti istorijos puslapį.
Šis prieš 30 metų prasidėjęs ir prieš 20 metų pasibaigęs karas yra aprašytas daugelyje istorijos vadovėlių. Todėl ir tie jauni vaikinukai, savo gyvybių ir sveikatos kaina kūrę istoriją, patys yra nežinomoji tos istorijos dalis.
Nors ne visi jie linkę manyti, kad jų asmeninė patirti gali būti kam nors įdomi. Todėl nemėgsta jie girtis. Ne visi norėjo dalytis prisiminimais, o ir iš tų, kurie sutiko, prisiminimus teko traukte traukti. Manau, kad tai tikrų vyrų, nesutrinkančių pavojingiausiomis akimirkomis, bruožas.
Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po atskirą knygą.
Prieš 30-20 metų jiems tebuvo 18-19 metų. Ir jie nežinojo, kodėl būtent jie turi vykti į Afganistaną. Jie nenutuokė, kas jų ten laukia, daugelio jų sutikimo nė neklausė, todėl teko paklusti ir susitaikyti su likimu. Kai kurie jų žuvo nė nepalietę Afganistano žemės, pačią pirmąją nepaskelbto karo dieną. Kai kuriuos sužalojo gudriai paslėpti sprogmenys, arba pakirto kalnuose pasislėpusio priešo kulka. Kitiems pavyko išvengti mirties ir sužalojimų, tačiau tas beprasmis karas visiems jų paliko gilų randą sieloje.
Nesuklysiu sakydamas, kad didžiausios karo Afganistane aukos yra ten tarnavusiųjų vaikinų motinos. Net ir tie patys vaikinai, dvejus metus praleidę „pod pricielom“, su nuolat gresiančiu pavojumi galop susitaikydavo ir priprasdavo prie sprogimų ir virš galvų zvimbiančių kulkų. Tačiau Lietuvoje likusioms motinoms ta kasdienė nežinia ir nuolatinis laukimas atnešė nepalyginti daugiau skausmo ir ašarų.
DELFI jau publikavo dalį knygos ištraukų, siūlome skaitytojams naujas.
Aleksandras Šukys, žvalgas (1984–1986), tarnavęs kartu su žuvusiuoju Edmundu Šakiniu
Su Edmundu Šakiniu susipažinome dar Gvardeiske. Per muštynes tarp „baltųjų“ ir „juodųjų“. Muštynės buvo didelės ir žiaurios, kokie 400 prieš 400. Iki pat Edmos žūties tarnavome kartu, viename pulke, tik skirtinguose būriuose. Aš tarnavau pirmojo bataliono žvalgybos būryje, o Edma – antrojo. Todėl tik vieną ar du kartus esame dalyvavę bendrose operacijose. Tačiau grįžę iš „reidų“ pulke visuomet susitikdavome.
Mūsų, 12-ąjį motopėstininkų pulką suformavo Gvardeiske (buv. Tepliava). Sovietai tuomet deklaravo, kad iš Afganistano išveda 6 tankų pulkus. Tačiau tyliai įvedė pėstininkus, t. y. mus. Gvardeiske išbuvome tik dvi savaites. Netrukus davėme priesaiką, susėdome į traukinius ir mus nuvežė į Uzbekistaną, kalnų mokymo centrą Kilitą prie Ašchabado.
Čia mus „mokė“ du mėnesius. Apie šį gyvenimo tarpsnį reikėtų atskirą knygą rašyti. Džiaugdavomės, jei per parą galėdavome pamiegoti 3–4 valandas. Valgyti duodavo simboliškai. Du kepaliukus duonos, vieną baltos, vieną juodos, dvidešimčiai žmonių. Dusino mus žiauriai, iš pradžių manėme, kad tas leitenantas durnas. Tačiau, reikia pripažinti, Afganistane tos pratybos pravertė.
Kilitoje mus rengė penkiolikos minučių trukmės mūšiui. Turėjome išmokti atremti puolimą, kol pasitrauktų štabas. Visiems pasitraukus mus, aišku, būtų palikę ir toliau suktis būtų tekę patiems.
Keldavomės penktą, pusryčiaudavome ir – į kalnus. Jei ne į kalnus, tai į šaudyklą. Grįžę iš kalnų pietaudavome, o po pietų – vėl į kalnus arba į šaudyklą, arba į taktikos užsiėmimus. Po vakarienės – naktinio šaudymo pratybos, naktiniai taktikos užsiėmimai. Taip du mėnesius.
Man buvo paskirtas granatsvaidis AGS-17 „Plamia“. Po kalnus lakstydavau ne tik su visa ekipuote, bet ir su tuo granatsvaidžiu. Privalėdavome ant savęs nešti ne mažiau kaip 30 kilogramų svorio. Jei trūkdavo, į kuprinę kraudavome akmenis.
Paskutinę mokymų dieną vadas einant į kalnus leido nieko nepasiimti. Sako, tiesiog pasivaikščiokime. Dėl vaizdo užsidėjome kuprines, į kurias tik šiltus bušlatus įsikišome, malkų prisikrovėme, nutarėme laužą susikurti, šiaip pabūti. Tik išėjome iš pulko teritorijos, sustabdo bataliono vadas, majoras. Kur, klausia, tokie lengvi žygiuojate? Mūsiškis atsako, kad mokymai baigti, tiesiog einame pasivaikščioti. Majoras, stop. Rodo į mane. Sako, bėgame, palenktyniaukim! Jei aš tave aplenksiu – visiems svorio dvigubai, jei tu mane – žygiuokite sau.
Mūsų būrio vadas žiūri į mane ir sako, bėk. Pradedame bėgti. Kol bėgome lyguma, majoras, kaip briedis lėkdamas, mane toli paliko. Tačiau pasiekus kalnus aš jį pirmoje kalvelėje pasivijau, o antroje aplenkiau. Aš grįžau, o jis tik po kokių 20 minučių parbėgo.
Afganistane atvežė mus į plyną lauką, gal 30 kilometrų nuo Herato, į Šindando pusę. Tebuvo spygliuota viela aptverta teritorija. Patys ir palapines pasistatėme, ir iš kažkur lentų grindims gavome, ir net sienas lentomis išsikalėme.
Mūsų veiklos zona buvo Afganistano pietvakariai, teritorija netoli sienos su Iranu. Perduodavo informaciją, nuskraidindavo sraigtasparniais, išmesdavo, ten mes palaukdavome, atlikdavome darbą ir grįždavome į pulką. Tykodavome ir karavanų. Jei turėdavome informacijos, kad bus sunkvežimiais gabenami ginklai, į tokią operaciją vykdavo didesnės pajėgos, kartu su minosvaidininkais ir išminuotojais. O jei karavanai būdavo menkesni, vos iš kelių asilų ar kupranugarių, susitvarkydavome patys.
Dušmanai būdavo gudrūs. Įsirengdavo stovyklą Afganistano teritorijoje prie pat sienos su Iranu. Jei pamatydavo mus, tuoj pat sprukdavo į Iraną, kur mes negalėdavome kojos kelti. Tačiau ir mes gudraudavome, stengdavomės juos atkirsti nuo sienos.
Labai pravertė pratybos kalnuose. Čia į operacijas pasiimdavome tik šaudmenis, vandenį, o maisto – vos vieną dėžutę konservuotos košės arba mėsos dienai.
Kažkuriuo metu vienam iš mūsiškių suorganizavome „pabėgimą“, kad tas praneštų mūsų pulko vadams, jog esame gretimame pulke. Patupdė tada mus į daboklę. Jos sienoje buvo įtaisytas siauras suoliukas. Tačiau ant jo negali nei sėdėti, nei gulėti. Susisėdome ant grindų ir užsirūkėme. Atėjo sargybiniai ir vandens papylė. Mes vėl užsirūkėme. Tada atėjo ir išpylė ant mūsų chlorkalkių kibirą. Prasėdėjome ten visą dieną.
Atvažiavo mūsų vadas, išsivežė, tačiau grįžus į stovyklą pats mums į skūrą davė. Ne todėl, kad įkliuvome, o todėl, kad nepabėgome. Jis nuolat kartodavo: esame ne pėstininkai, o žvalgai. Todėl privalome išsisukti iš sudėtingiausių situacijų.
Mūsų, žvalgų, tarnybos specifika buvo kitokia. Seniau tarnaujantieji mūsų neengė. Neteko už kitus dirbti ar jiems ginklus valyti. Žvalgai buvo žvalgai. Kiti stengdavosi mūsų neužkabinti.
Kartą vadai nutarė patikrinti, kaip saugomas pulkas, kurį juosė net trys gynybos žiedai. Pasiuntė mus, žvalgus. Parėjome ramiai, niekas nieko nepastebėjo. Paskui tiems, kurie stovėjo postuose, buvo ne pyragai.
Kadangi buvome pavaldūs tik štabo viršininkui, tai net ir karininkai mums buvo ne autoritetas. O viršininkas mus sūneliais vadindavo. Aha, jei mes jo sūneliai, tai tuomet kiti karininkai mums – niekas.
Pulke buvo labai daug lietuvių. Net kai kurie karininkai pradėjo mokytis lietuviškai, kad suprastų, ką mes kalbame.
Atėjo ruduo. Mes jau ištarnavę beveik metus. Edmos Šakinio būrys turėjo išvažiuoti į pasalą kažkur Herate. Aš buvau sužeistas į koją. Sėdėjome tokioje kaptiorkoje (sandėliuke). Ryšininkų būry tarnavo dar vienas lietuvis, iš Anykščių. Mes jį Anykščių vynu vadinome. Jis gal du mėnesius drebėjo, sakė, parduotų pusę pulko už vyno butelį. Vietoje vyno jis brogą darydavo. Gerą brogą. Vieno puoduko būdavo per mažai, o dviejų – per daug. Tąkart jis taip pat buvo užraugęs gal 20 litrų. Ji toje kaptiorkoje ir rūgo. Vakare atėjo Edmukas, sėdėjome, kalbėjomės. Brogos truktelėjome. Edmundas prisiminė, kad rytą turi išvažiuoti į pasalą, todėl antro puodelio gerti nebenorėjo. Aš jį palaikiau ir pasakiau, kad galime nebegerti, o susitiksime, kai grįš. Išsiskyrėme.
Rytą atsibudau, vaikštau lyg nesavas, nujaučiu kažką blogo. Žiūriu, dideliu greičiu parlekia šarvuotis, važiuoja tiesiai per aikštę ir sustoja prie ligoninės. Kažką parvežė, pagalvojau, nusipurčiau ir kažkur nuėjau. Po kokios valandos ateina pas mane lietuviai, sako, einam atsisveikinti, Edmą parvežė.
Net tūptelėjau. Juk dar vakare kalbėjomės, planavome, ką veiksime sugrįžę namo!
Nuėjome į ligoninę. Išeina daktaras ir sako – negalima. Kaip, mums, žvalgams, negalima? Ateiname su kraštiečiu atsisveikinti. Aišku, ištartus žodžius palydėjome ir triaukščiais keiksmažodžiais.
Vėliau jo būrio draugai pasakojo, kad eidami senojo Herato gatvele patys pakliuvo į pasalą. Edma, kaip kulkosvaidininkas, visus dengė. Jie bėgo ta gatvele, o šone rado siaurą išėjimą. Visas skyrius pasuko į tą išėjimą, o Edma atsišaudė. Juos apšaudęs kulkosvaidis kalė kaip tik į tą siaurą praėjimą. Edmundas, pamatęs, kad bus visiems blogai, savimi uždengė tą praėjimą. Jam kliuvo į nugarą aukščiau klubo. Kalibras buvo stambus, 7,62 mm. Jis gal dešimt minučių dar buvo gyvas, todėl draugai iškart paguldė jį ant šarvuočio ir parvežė į pulką. Tik nebespėjo.
Edmundas Šakinis po mirties buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.
Jau grįžęs į Lietuvą tokį ordiną gavau ir aš. Retas atvejis, bet pasitaikydavo, kad Raudonosios žvaigždės ordinu buvo apdovanojami ir likę gyvi kariai. Šį apdovanojimą gavau ne už vieną, o už kelias operacijas.
Turėjome jauną karininką, leitenantą. Mus apsupo duchai, o jis pasimetė. Negalėjome net išsikviesti pagalbos, nes radijo stočių akumuliatoriai nusėdo. Kaip buvau būrio vado pavaduotojas turėjau perimti vadovavimą. Skyrių vadai tam pritarė.
Duchai buvo čia pat, mes net girdėjome, kaip jie šaukė: „Rus, sdavaisia! Vsio budet chorošo!” Tuomet įsakiau padaryti pleištą, sukoncentravome ugnį į vieną apsupimo žiedo vietą ir taip išvedžiau būrį. Tačiau mūsiškiai dar buvo toli. Nežinia, kuo būtų pasibaigusi ši kova, jei mūsiškiai būtų nesusiprotėję grįžti. Išeidami į operaciją mašinose palikdavome tik vairuotojus ir operatorius. Nesulaukdami jokios žinios iš mūsų, jie patys susivokė skubėti į pagalbą, nes per ilgai užtrukome. Verždamiesi iš apsupimo smarkiai atsišaudėme, kol pamatę atvažiuojančius šarvuočius mudžahedai atsitraukė.
Kai netekome senojo būrio vado, prieš operacijas ir pasalas į štabą kviesdavo mane. Iš pradžių nesuprasdavau kodėl, juk mes turime jauną vadą. Tačiau bataliono vadas man tiesiai šviesiai pasakė: „Tau, Alikai, iki tarnybos galo liko gal penki mėnesiai, todėl per tą laiką tu jį „aplamdyk“, apmokyk, o jau tada jis galės pats vadovauti.“
Kartą atbėga sargybinis ir kviečia mane į štabą. Kai nuėjau, man aiškina, kad su būriu turėsiu važiuoti čia ir čia, padaryti tą ir tą. Aš atsakau, kad man žemėlapio rodyti nereikia, apylinkėse aš kiekvieną akmenį kuo puikiausiai pažįstu, tegu verčiau sako, į kurią vietą man važiuoti. Pasirodo, iš sovietams prijaučiančių afganistaniečių sudarytos milicijos gauta informacija, kad turi pasirodyti mudžahedai. Reikėjo jiems surengti pasalą.
Grįžęs į būrio palapinę visus susikviečiau, taip pat ir būrio vadą, pasakiau, ką reikės daryti. Daugelis jų į operacijas važiavo ne vieną sykį, todėl ilgai kalbėti nereikėjo. Tik keliems naujokams paaiškinau operacijos planą: atvažiuojame, sustojame, šarvuotis (BTR) „sugenda“, vairuotojas išlipa, atsidaro žaliuzes ir lenda į variklį. Taip turėjome suklaidinti, jei kas nors būtų mus stebėjęs. Tuo metu aš pirmas turėjau iššokti pro šoninį liuką, bėgti į toje vietoje esančio vynuogyno dešiniąją eilę, visi kiti – paskui mane.
Taip ir padarėme. Iššoku, bėgu vynuogyno taku, sustoju, dairausi. Matau, kad esu vienas. Girdžiu, mūsų šarvuotis pliurpt, nuvažiuoja. Na, manau, mus pastebėjo ir kiti nerizikavo šokti, todėl nuvažiavo, apsuks ratą ir vėl sugrįš į tą pačią vetą.
Apsidairiau, žiūriu – vynuogyne šmėkšteli čalma. vadinasi, jau ateina. Sumečiau, kad granatos geriau nemesti, verčiau iššausiu, išbėgsiu iš vynuogyno, perbėgsiu per kelią ir „atsivarysiu“ tanką. Tačiau mano ginklas nukreiptas į kitą pusę. Man atsargiai besisukant koja slyst, šūviai į viršų. Nesutrikau, pašokau ir tiesiu taikymui bėgu prie tanko.
Pribėgu, šaukiu, kad šautų į aną kampą. Išlenda kažkoks juočkis, gal uzbekas. Kažką aiškina, burbuliuoja. Nuveju jį šalin. Užlipu prie DŠK kulkosvaidžio, noriu šaudyti, bet tas stringa jau po pirmo šūvio. Tada šaukiu uzbekui: važiuojame! Įjungė virš vamzdžio įtaisytą prožektorių, liepiau šviesti aukštyn. Privažiavom, nušokau nuo tanko ir einu ieškoti.
Girdžiu, šaukia iš vynuogyno: Alik! Ne streliaj, eto my! Matau, būrio vadas ateina su mano kareiviais. Aiškina, kad man įnėrus į vieną vynuogyno tarpą, jie nėrė ne paskui mane, o į gretimą. Apėjo aplinkui ir atėjo prie manęs iš kitos pusės. Neišlaikiau ir trenkiau jam į nosį. Juk negalima taip elgtis.
Tačiau užduoties neatlikome. Aš patariau pasilikti ir palaukti. Mudžahedai pamanys, kad mes sukėlėme triukšmą, „apsišvietėme“, todėl nieko nepešę išvažiavome. Pasilikome, laukiame. Na, žinoma. Po kokios valandos žiūrime, pareina gražuoliai. Vienam kariui įsakiau prisileisti juos arčiau ir šauti. Kaip tik pasitaikė jaunas karys. Jis, aišku, iššovė, bet nepataikė. Mudžahedai atšoko ir pasislėpė už priedangos. Na, ir ką? Vėl reikia to tanko. Šaukiu vzvodnui (būrio vadui), kad pridengtų, o pats šaudydamas iššoku. Duchai šaudo į mane, kulkos sminga visai čia pat. Pats nebeprisimenu, tik chebra, likusi priedangoje, pasakojo, kad vadas šovė, o jam automatas taip pat užsikirto. Vyrai paskui sakė stebėjęsi, kad į mane taip smarkiai šaudė, tačiau nepataikė. Aš grįžtu pas juos atgal ir šaukiu, kad duotų daugiau dėtuvių. Pasiėmęs ir tebešaudydamas nubėgu prie to tanko. Grįžtam jau su tanku, tankistui įsakau – jeigu kas, tegu lupa tiesiai į duchus. Privažiuojame, apšviečiame jų priedangą, matome, išlenda pakėlę rankas.
Susirinkome, susisodinome ir važiuojame į pulką. Privažiavome artimiausią postą, kuriame budėjo granatsvaidininkai. Suimtieji mums aiškina, kad jie ne mudžahedai, o afganistaniečių vidaus kariuomenės, cerandojų, kariai, kurie patys rengėsi pasalai. Tačiau mes tokių pasakų jau girdėjome, nes nei jų milicija, nei kariuomenė nesuderinę su mumis negalėjo vykdyti jokių operacijų.
Sulaukėme jų armijos atstovų, kurie atvažiavę patvirtino, kad sulaikytieji iš tiesų yra jų dezertyrai. Nesąmonės. Jie tą giesmelę nuolat kartodavo. Jei mes ką nors sugaudavome ir perduodavome afganistaniečiams, žiūrėk, po kurio laiko vėl tuos pačius sugaudavome. O ir šie prie vynuogyno sulaikytieji buvo tikri mudžahedai.
Už kelis šiuos ir vėlesnius epizodus buvau pristatytas Raudonosios žvaigždės ordinui. Prieš tai vadai net mano draugus kvietėsi, klausinėjo, ar tikrai taip buvo, ar tik mano tiesioginis vadas nepagražina. Tiesa, ne mane vieną apdovanojo. Tokius pat ordinus gavo ir du latviai.
Buvau tik pusę metų ištarnavęs, norėjo man duoti medalį „Už kovinius nuopelnus“, tačiau aš pats atsisakiau. Sakiau, tegu duoda tiems, kurie po kelių mėnesių eis namo, o man dar pusantrų metų tarnauti, bus tų medalių. Dar po pusės metų norėjo pristatyti mane medaliui „Už narsą“, tačiau pats truputį visą reikalą sugadinau, mat nebuvau toks jau caca lialia. Todėl tą medalį „nuėmė“.
Vakare pažiūrėjome filmą, o po jo kviečia mus į štabą. Štabo viršininkas, pravardžiuojamas Cunamiu, visiems konkrečiai davė į galvą. Tiesiogine prasme prilupo. Paskui zampolitas už bausmę mums visą naktį kažkokio karininko laišką skaitė. Kaip tas karininkas su savo skyriumi nuvažiavo į kaimą ir iššaudė visus jame buvusius žmones. Jį už tai teisė ir skyrė mirties bausmę. Tad karininkas parašė laišką pačiam Michailui Gorbačiovui prašydamas pasigailėti. Nepasigailėjo. Zampolito klausėme, o kuo mes čia dėti? Tas atsakė, kad klausytume. Paleido tik trečią valandą nakties, devintą ryto turėjome jau prisistatyti su daiktais. Viskas, galvojame, daboklė. Atėjo zampolitas ir pasakė, kad daboklėje mums bus per gerai, todėl nusiuntė mus į točkę (tašką) kalnuose, Šindando pusėje. Apkasų kasti.
„Nusikaltę“ buvome penkiese. Atvežė mus į tą vietą, išmatavo kiekvienam po penkis metrus gryniausios uolos ir liepė kasti. Atlydėjęs vadas buvo aukštas, gal dviejų metrų ūgio. Sako, atvažiuosiu po mėnesio. Apkasai turės būti tokio gylio, kad jo galvos nesimatytų. Kažkas paklausė, o kaip šaudyti iš tokių apkasų? Nieko, sako, pasilips ant akmens, ir šaudys.
Taip mėnesį ir pratinginiavome. Apkasus kasdavo iš sargybos grįžę jauni kareiviukai. O nuo kalno mes puikiai matėme, jei kas nors atvažiuotų tikrinti.
Cunamio šarvuotį jau iš tolo visi pažinojo, tad sargyba jį pastebėjo ir mums pranešė. Mes tuosyk palapinėje su langeliais gulėjome. Išgirdę, kad atvažiuoja štabo viršininkas, pro tuos langus po du iššokinėjome ir iškart į apkasą. Mus „globojęs“ leitenantas buvo geras. Klausia Cunamio, kuo mes nusikaltome, kad taip karštai dirbome? Ir pridūrė, kad iš apkaso išlipę nebuvome, kasėme ir kasėme. Cunamis patenkintas galvą linguoja.
Po mėnesio atlėkė būrio vadas ir sako, užteks tinginiauti, važiuojam! Grįžę į pulką jau kitą rytą į reidą važiavome. Tačiau būrio vadas iškart perspėjo, kad nebegausiu aš to medalio „Už narsą“.
Tarnyba buvo įtempta. Net ir po dvidešimties mėnesių tarnybos važiuodamas į paskutines pasalas bijodavau. Manau, kad baimės jausmą turi kiekvienas normalus žmogus. Žmogus, kuris baimės nejaučia, yra kvailas, jam būtina eiti pas psichiatrą. Nebijojau tik važiuodamas į pirmąją operaciją, nes net nenutuokiau, kas mūsų laukia. O paskui jau bijodavau. Panašiai jaučiasi ir žmonės šokdami su parašiutu. Pirmą kartą nieko nesupranta, antrą kartą bijo, o jau trečią kartą dairosi, net paspjaudo ir žiūri, kaip seilės ore kyla.
Pirmosiose operacijose, būdavo, net galvą pakelti bijodavau, tačiau šį jausmą teko įveikti, negi gulėsi visą laiką? Aišku, buvo ir tokių, ypač tarp jaunų karių, kurie galvos taip ir nepakeldavo. Prie tokių tekdavo pribėgti, raginti, net apspardyti, kad pradėtų šaudyti.
Aišku, baimę mokėjau užgniaužti, tačiau po kiekvieno susidūrimo su mudžahedais, po kiekvieno susišaudymo atslūgus įtampai ir aš visas drebėdavau. Atsigaudavau tik po penkių – dešimties minučių. Ir grįžus namo, į Lietuvą, įtampa ne iš karto atslūgo. Ir naktimis šokinėjau, ir laksčiau, ir „kariavau“ kaip ir daugelis.