2014 m. pradžioje Lietuvos visuomenė, matydama Rusijos agresiją Ukrainoje, girdėdama pranešimus apie galimą tolesnę karinę jos ekspansiją (Edwardo Lucaso teigimu, Baltijos šalys „beveik neabejotinai“ yra vienas iš Maskvos taikinių) labai sunerimo dėl savo valstybės karinio saugumo – ar šalis apsigintų agresijos atveju? Iškart po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo, ypač prasidėjus rusų invazijai į Ukrainą, po Krymo aneksijos ir skaldymo politikos, bandant perskelti šalį pusiau, konvencinio karo galimybė Europoje labai išaugo. Jau prieš keletą metų Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė: „Niekas neturėtų manyti, kad Europai garantuota dar 50 taikos ir klestėjimo metų.“ (1)

Rusų politologė, rašytoja, publicistė Julija Latynina, 2012 m. lankydamasi Lietuvoje, pasakė: „Jeigu jūs iki 2004 m. nebūtumėte įstoję į ES ir NATO, manau, apie 2006 m. būtumėte turėję ant savo galvos tokių pat nemalonumų, kokių sulaukė Gruzija 2008 m. Sustiprėjęs Putinas būtų ką nors pas jus sukėlęs.“ (2) Ir bando sukelti – antai Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, Rusijos kariuomenės generalinis štabas nesiliauja kaltinęs Lietuvą, esą ji kartu su Vokietija turi teritorinių pretenzijų į Kaliningrado sritį. (3)

Vertinant Baltijos šalių karinės gynybos perspektyvas, tenka konstatuoti, kad jos problemiškos. Pasak Švedijos ekspertų, analizavusių Baltijos šalių gynybą, „jeigu visa Baltijos šalių teritorija bus okupuota, egzistuoja rizika, kad Rusija panaudos branduolinį ginklą, esą gindama „teisėtą“ Rusijos saugumo zoną.“ (4) 2014 m. kovo pabaigoje NATO pajėgų Europoje vadas generolas Philipas M. Breedlove‘as pareiškė: „Mes negalime apginti, jei mūsų ten nėra. Taigi, manau, kad turime galvoti apie mūsų pajėgų perdislokavimą ir jų pasirengimą, kad galėtume apginti sąjungininkes, ypač Baltijos ir kitas šalis, jei to prireiktų.“ (5)Todėl Baltijos valstybių gynybos planai, NATO parengti ir patvirtinti 2010 m., labai svarbus pasiekimas, leidžiantis planuoti gynybai reikalingus pajėgumus. (6)

Ukraina ir Baltijos šalys – tai „vakarinis“ ir „pietinis“ Rusijos langai į pasaulį, atveriantys jūrų kelius, todėl labai tikėtina, kad dar kartą užkariavusi Ukrainą ar bent jau jai priklausančias Juodosios jūros pakrantes, Rusija žvilgsnį nukreips į Baltijos regioną. Todėl išvengti konfrontacijos su Kremliumi mums bus labai sunku.
Vytautas Jokubauskas

2011 m. Lietuvoje buvo patvirtinta Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija ir operaciniai planai. (7) 2014 m. pradžioje Baltijos šalyse sustiprinta NATO oro policijos misija, neatmetama galimybė, kad jose arba kitose šio regiono valstybėse gali būti dislokuota amerikiečių brigada (apie 4,5 tūkst. karių) iš „Fort Hudo“ bazės Teksase (JAV). (8)  Taigi NATO rimtai vertina Rusijos keliamą grėsmę ir atitinkamai reaguoja, kad galėtų užtikrinti kolektyvinį saugumą. „Nereikia net abejoti, kad būdama NATO sudėtyje Lietuva su sąjungininkų parama bus apginta. Tačiau turime įsisąmoninti, kad niekas mūsų negins, jeigu patys neinvestuosime į savo šalies apsaugą, nes tai yra ir svarbiausias indėlis į kolektyvinės gynybos sąjungą.“ (9)

Ar galimas karas tarp NATO ir Rusijos?

Dvišalis Lietuvos ir Rusijos karas artimiausioje kelerių ar keliolikos metų perspektyvoje sunkiai įsivaizduojamas. Ginkluotas konfliktas regione neišvengiamai įtrauktų visas Baltijos šalis, Lenkiją, kitas NATO sąjungininkes, galbūt net neutralias Švediją, Suomiją. Rusijos pusėn greičiausiai stotų Baltarusija.

Tačiau netikėti Rusijos veiksmai galimi tuo atveju, jeigu JAV ir kitos didžiosios NATO šalys visą savo dėmesį sutelktų į vienokio ar kitokio pobūdžio problemas kituose regionuose, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje ar kitur. Prisiminkime Dūmos vicepirmininko Vladimiro Žirinovskio grasinimus 2013 m. – JAV atakavus Siriją, Rusija okupuos Baltijos šalis. (10)  Priedanga Maskvai veikti galėtų būti ir didžiulio masto gamtiniai kataklizmai, paralyžiuojantys JAV gyvenimą. Tokiu atveju Rusijos pajėgos siektų operatyviai perimti teritorijos ir svarbiausių strateginių centrų – miestų kontrolę, kad NATO sąjungininkus pastatytų prieš įvykusį faktą. Todėl gebėjimas atsilaikyti, kad priešas neužimtų visos teritorijos, – labai svarbus uždavinys Baltijos šalių kariuomenėms.

Žinoma, prieš pradėdama karinę invaziją, Rusija ieškos „priežasties“, kuri, labiausiai tikėtina, bus susijusi su rusakalbių ar net tėvynainių „gynyba“ Baltijos šalyse. Užtenka prisiminti 2012 m. referendumą, vykusį Latvijoje dėl rusų kalbos valstybinio statuso, kad puikiai matytųsi paralelės su 2014 m. įvykiais Ukrainoje – rusų kalba paversta kertiniu okupacijos pateisinimo akmeniu. Nors Latvijoje 74,8 proc. referendumo dalyvių (812 722 rinkėjai, arba 53,19 proc. visų balsavimo teisę turinčių šalies piliečių) pasiūlymą dėl antrosios valstybinės kalbos atmetė, tačiau Latgaloje referendumas iš dalies laimėjo, 78 736 rinkėjai, arba 55,57 proc. balsavusiųjų pasisakė už rusų kalbą kaip antrą valstybinę, 62 369 – 44,02 proc. buvo prieš. Nors už rusų kaip valstybinę kalbą pasisakė tik 33,37 proc. visų Latgalos piliečių,(11)  tačiau tai svarbus rodiklis, kuris gali būti panaudotas, ateityje bandant destabilizuoti padėtį Baltijos regione. Juk atplėšti Krymą jėga Rusijai pakako formalaus preteksto. (12)

Baltijos šalyse radus rusakalbių ar tėvynainių, kuriuos reikia „ginti“, Kremliaus propagandos mašina vidinei rinkai nedelsdama pateiktų ir istorinį pagrindimą, esą Baltijos šalys Rusijai priklauso nuo dar seniau negu Krymas (1783 m.) – Estija ir Latvijos Vidžemė nuo 1721 m., tiesa, kitą Latvijos dalį ir Lietuvą galutinai į imperijos sudėtį Rusija inkorporavo po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.). Taigi Ukraina ir Baltijos šalys – tai „vakarinis“ ir „pietinis“ Rusijos langai į pasaulį, atveriantys jūrų kelius, todėl labai tikėtina, kad dar kartą užkariavusi Ukrainą ar bent jau jai priklausančias Juodosios jūros pakrantes, Rusija žvilgsnį nukreips į Baltijos regioną. Todėl išvengti konfrontacijos su Kremliumi mums bus labai sunku.

Karyboje plačiai žinoma, kad tikrasis laimėjimas – tai ne priešo sutriuškinimas mūšio lauke, bet gebėjimas įveikti jį be mūšio. Jokia karinė vadovybė nesiveržia į mūšį, jei gali pergalę pasiekti be jo, ir vengia susirėmimo, jei pergalė mažai tikėtina. Todėl paprastai puolama prevenciškai, baiminantis, kad priešas, sutelkęs jėgas, neišvengiamai puls, arba tais atvejais, kai jis akivaizdžiai silpnas. Rusija, ruošdamasi vėl okupuoti Lietuvą, Latviją, Estiją, atidžiai stebės visuomenės nuotaikas tose šalyse, pasiryžimą gintis. Galima sakyti, kad reakcija į Krymo 2014 m. okupaciją yra bandomasis egzaminas ir Baltijos šalims, stengiantis nustatyti, kokia visuomenės dalis toleruotų valstybės politinio statuso pakeitimą, kokia būtų civilių reakcija į Rusijos armijos įvedimą. Maskvos specialiosios tarnybos jau seniai stengiasi sumažinti lietuvių, latvių, estų pasitikėjimą savimi, žiniasklaida nuolatos informuoja, kaip „blogai“ žmonės gyvena Baltijos šalyse, turėdama aiškią užmačią skatinti emigraciją, kad mažėtų gyvosios jėgos skaičius ir, žinoma, menkindama pasididžiavimo gimtąja šalimi taigi ir patriotizmo jausmą.

Karyboje plačiai žinoma, kad tikrasis laimėjimas – tai ne priešo sutriuškinimas mūšio lauke, bet gebėjimas įveikti jį be mūšio. Jokia karinė vadovybė nesiveržia į mūšį, jei gali pergalę pasiekti be jo, ir vengia susirėmimo, jei pergalė mažai tikėtina.
Vytautas Jokubauskas

Išsivažinėjusi, susenusi, savimi nepasitikinti, savo valstybę menkinanti visuomenė kritiniu momentu neišvengiamai iškels esminį klausimą, ar gimtoji šalis verta, kad ją gintume ir galbūt už ją žūtume? Kai stinga valios ir motyvacijos, ginkluotė ir karinės koncepcijos taip pat nuvertėja. Finalas fatališkas – daugumai gyventojų abejingai stebint, penktoji kolona su gėlėmis pasitinka okupantų tankus. Nereikia priminti, kad jau esame tą patyrę…

Kilus ginkluotam konfliktui tarp Rusijos ir NATO, negalima tikėtis ir tokių triuškinančių pergalių kaip per du ankstesnius pasaulinius karus. Jeigu NATO sąjungininkai įsiveržtų į Rusijos teritoriją, Putinas neabejotinai panaudotų branduolinį ginklą. Tik įsivaizduokime, ko būtų griebęsis Adolfas Hitleris, 1945 m. pavasarį sovietams šturmuojant Berlyną, jei būtų turėjęs tokį masinio naikinimo ginklą kaip atominė bomba (užuominos, kad Rusija – vienintelė valstybė, galinti paversti JAV „radioaktyviais pelenais“, toli gražu nėra atsitiktinės).

Todėl artimiausioje perspektyvoje NATO ir Rusijos karas veikiausiai būtų panašus į XVIII a. Vakarų Europos monarchų kabinetinius karus, kai profesionalų (dažniausiai rekrutų) armijos kaudavosi savo valdovų vardu, užimdavo tam tikras pasienio teritorijas ar kolonijas, bet nesikėsindavo nei į sostines, nei į monarchų valdžią. Taigi sąjungininkų sausumos pajėgos neišvengiamai turėtų sustoti ant Nemuno ir Narvos krantų, apsiriboti Kārsavos ir Zilupės užėmimu. Į karą su Baltijos šalimis ir NATO įsitrauks, tikėtina, ir Baltarusija, nors tai reikštų dabartinio politinio režimo pabaigos pradžią – atvykus sąjungininkų pajėgoms, Minsko pralaimėjimas neišvengiamas, o puolimo šios šalies teritorijoje nevaržo tiesioginė branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė.

Kilus karui

Kaip minėta, Baltijos regione ar Lenkijoje esant kitų NATO šalių, o ypač JAV, pajėgoms, Rusija gal ir nesiryš pradėti karo. Tačiau sąlygos, kurioms susiklosčius konfliktas galėtų kilti, irgi nėra neįmanomos. Karyba nuolatos analizuoja grėsmes, ruošdamasi blogiausiam, bet tikėdamasi geriausio varianto. Kad sąjungininkai suteiktų pagalbą, Lietuva pirmiausia turės gintis pati. Netikėtai kilus ginkluotam konfliktui, pirmas valandas, dienas, savaitę ar dvi Lietuvos, Latvijos ir Estijos pajėgoms savo teritorijoje tektų atsilaikyti vienoms, ypač sausumoje. Lietuvos kariuomenės situacija komplikuojasi, antai 2012 m. Kaliningrado srityje buvo apie 20 tūkst. Rusijos karių, – „kariniu požiūriu proporcijos nelabai kokios“. (13) Kiekybiškai gerokai gausesnes pajėgas turi ir kita mūsų kaimynė – Baltarusija. Esminis klausimas, kokia bus Minsko laikysena. Gardino prieigose ir Kaliningrado srityje pernai vykę manevrai „Zapad-2013“ (14), Rusijos karo lėktuvų dislokavimas Baltarusijos teritorijoje (15) verčia abejoti, ar tikrai ji liktų neutrali, Kremliui užsimojus vėl okupuoti Baltijos šalis.

Todėl yra du scenarijai: „puola R“ (Rusija) ir „puola R+B“ (Rusija + Baltarusija). Nustačius galimas grėsmes, derėtų išanalizuoti ir savo galimybes. Jei „pultų R+B“, Lietuvos kariuomenei tektų veikti mažiausiai 4 operatyvinėmis kryptimis, kurių tikrai neturėtume laikyti poziciniam karui būdingais tarpusavyje besijungiančiais frontalinių susirėmimų epicentrais. Iš Kaliningrado srities tai būtų Žemaitija ir Suvalkija, iš Baltarusijos – Dzūkija ir Aukštaitija. Pirmųjų tikslas – užimti Klaipėdą ir Šiaulius, antrųjų – Kauną ir Druskininkus.

Baltarusijos pajėgos, puolančios Dzūkijos kryptimi, siektų susijungti su Kaliningrado pajėgomis, kad atkirstų susisiekimą su Lenkija sausumos keliu. Aukštaitijos kryptimi puolantis priešas užimtų Vilnių ir veržtųsi į krašto gilumą, neleisdamas iš pietvakarių ginti Kauno su Nemuno vidurupiu. Nėra jokios paslapties, kad Lietuvos kariuomenė rengiasi teritorinei partizaninei kovai užimtoje teritorijoje ir miestų gynybai. Taigi tikras pragaras užvirtų priemiesčiuose ir miestuose, pirmiausia Tauragėje, Šilutėje, Jurbarke, kurie lyg ir laiduoja transporto centrų kontrolę, būtiną, kad priešas negalėtų judėti Šiaulių ir strategiškai svarbaus oro uosto link. Kita kryptimi mūšių epicentrais taptų Kaunas, Prienai ir Alytus.

Išsivažinėjusi, susenusi, savimi nepasitikinti, savo valstybę menkinanti visuomenė kritiniu momentu neišvengiamai iškels esminį klausimą, ar gimtoji šalis verta, kad ją gintume ir galbūt už ją žūtume? Kai stinga valios ir motyvacijos, ginkluotė ir karinės koncepcijos taip pat nuvertėja.
Vytautas Jokubauskas

Regis, Žemaitijos operatyvinė kryptis yra ypač komplikuota, nes priešai, sutikę įnirtingą pasipriešinimą, galėtų tuos miestus apeiti. Todėl ginti tektų ir kelius tarp jų. Atsitraukimas į krašto gilumą reikštų, kad skaičius krypčių ir kelių, kuriais gali judėti priešas, didėja. O XXI a., kai kariuomenės motorizuotos ir juda greitai, plėsti karo veiksmus, susidūrus su gausesniu priešu, būtų pavojinga. Suvalkijos operatyvinė kryptis, jei priešas nepuola ir iš pietryčių, kiek geresnė – Lietuvos pajėgoms nepavykus išlaikyti Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės bei atsitraukus Nemuno link, priešo sausumos pajėgos sustotų, nes turėtų statyti pontoninius tiltus. Kad tam sutrukdytume, reikėtų įsivelti į kautynes Kauno, Prienų ir Alytaus prieigose. Kariuomenė turėtų arba ginti, arba naikinti tiltus per upes, priešintis užpuolikams ties svarbių kelių sankryžomis ir viadukais.

Galima spėti, kad Žemaitijoje reikalingi 3–4 pėstininkų (motorizuoti ar mechanizuoti) batalionai, po vieną Šilutės, Tauragės, Jurbarko ruožams, vieną pajūriui ir Klaipėdai ginti. Tiek pat reikia Suvalkijos operatyvinei krypčiai: dviejų Vilkijos–Kauno, po vieną – Prienų ir Alytaus ruožuose. Norint išsaugoti susisiekimą sausuma su NATO sąjungininke Lenkija, būtina apginti Kalvarijos–Marijampolės–Kazlų Rūdos pozicijas.

Tačiau akivaizdus motorizuotų ar mechanizuotų pėstininkų batalionų stygius. Jų be rezervo tuo atveju, jeigu „puola R“, reikėtų bent 8, o yra 7, nors jėgerių batalioną derėtų palikti specialioms diversinėms operacijos, tad lieka tik 6 batalionai. Jei „puola R+B“, reikėtų dar 3–4 batalionų, po vieną Druskininkų, Šalčininkų, Pabradės ir Ignalinos ruožuose. Galima būtų diskutuoti, ar vietoj motorizuotų/mechanizuotų batalionų negalėtų veikti savanorių rinktinės. Tačiau ar savanoriai įstengtų sulaikyti priešą maždaug 60–70 km Ignalinos ruože? Be to, paanalizavus KAM teikiamą informaciją, aiškėja keistas dalykas – Šalčininkų kryptimi nėra nė vienos savanorių pėstininkų kuopos. Nors būtų logiška, kad kelią iš Lydos į Vilnių gintų ne galimai iš sostinės atvyksiantys, bet vietoje esantys padaliniai. Gal tokių Šalčininkuose neįmanoma suformuoti?

Miestų gynybą apsunkintų tai, kad juose gyvena daug žmonių, taigi karo veiksmai reikštų ne tik didžiulius sugriovimus, bet ir milžiniškas civilių aukas. Be to, miestus priešo pajėgos gali apeiti, nes užimti juos nėra prioritetinis okupantų tikslas. Todėl pragmatiškiau būtų stengtis, kad mūšiai vyktų ne tankiai apgyventose teritorijose, o urbanizuotuose (pramoniniuose), beveik negyvenamuose rajonuose arba kaimiškose ir miškingose vietovėse. Stabdomosios ir sutinkamosios kautynės, atakos iš pasalų, partizaninė taktika, bet ne chaotiškas partizaninis judėjimas, galėtų būti Lietuvos kariuomenės gynybos taktikos pagrindas, kol sulauktume sąjungininkų paramos.

Kariuomenė neišvengiamai susidurtų su dilema, kokie gynybos prioritetai. Šiaip jau karyboje galioja taisyklė – kas gina viską, neapgina nieko. Būtina koncentruoti jėgas, nes nereikia laimėti visur, pakanka suduoti vieną lemiamą smūgį, kuris užtikrintų pergalę. Tačiau Lietuvos kariuomenės situacija visai kitokia, ji turi atsilaikyti ir stengtis išsaugoti du geografiškai nutolusius strateginius objektus: Zoknių oro bazę ir sausumos susisiekimą su Lenkija. Norint pasiekti abiejų tikslų, ginti tektų visą šalies teritoriją. Karybos kontekste tai blogas sprendimas, karas „dviem frontais“ reikštų katastrofą. Tokio masto operacijų Lietuvos kariuomenė nepajėgtų atlikti. Suvalkiją, Dzūkiją ir Vilnių derėtų apleisti. Atsitraukusios pajėgos turėtų stengtis apginti tik Šiaurės ir Vakarų Lietuvą su Šiauliais ir Klaipėda. Kitur savanoriams tektų taikyti partizaninę taktiką, vykdant diversinius išpuolius priešo užnugaryje. Žinoma, toks scenarijus galimas tuo atveju, jeigu karas prasideda netikėtai, pavyzdžiui, Rusija viena ar kartu su Baltarusija staiga įsiveržia, prisidengdama manevrais.

Netikėtai kilus ginkluotam konfliktui, pirmas valandas, dienas, savaitę ar dvi Lietuvos, Latvijos ir Estijos pajėgoms savo teritorijoje tektų atsilaikyti vienoms, ypač sausumoje. Lietuvos kariuomenės situacija komplikuojasi, antai 2012 m. Kaliningrado srityje buvo apie 20 tūkst. Rusijos karių, – „kariniu požiūriu proporcijos nelabai kokios“.
Vytautas Jokubauskas

Keletą pastarųjų metų plačiai diskutuojama apie Lenkijos pajėgų vaidmenį Baltijos šalių gynybos kontekste, tačiau, neturint patikimų duomenų, sunku kategoriškai apibendrinti. Žemėlapio analizė vis dėlto sufleruoja, kad Lenkijos ginkluotųjų pajėgų parama tikrai pasireikštų ne bandymais prasiveržti iki Kauno, „apsisukti“ ir kautis su Rusijos kariuomene. Lenkai darys tai savo žemėje – Varmijos-Mozūrų ir Palenkės vaivadijose, dalį Rusijos pajėgų atitraukdami nuo Lietuvos ir sumažindami spaudimą jos pajėgoms. Pagal 2009–2010 m. NATO parengtą planą „Erelis sergėtojas“ iš viešai prieinamos informacijos galima spręsti, kad Lenkijos gynybai numatyta skirti 9 divizijas (4 Lenkijos, taip pat Vokietijos, JAV ir Didžiosios Britanijos), o Baltijos šalys buvo prijungtos prie Lenkijos gynybos plano, jį išplečiant. (16) Be to, Šiaurės Lenkijos ir Vokietijos uostuose numatyta dislokuoti JAV ir Jungtinės Karalystės karo laivus.(17)

Taigi karo atveju regione be Baltijos šalių pajėgų turėtų veikti 9 NATO divizijos. Atvyktų ir papildomos karinės oro pajėgos. (18) Galima spėti, kad Rusijai netikėtai užpuolus Baltijos šalis, kai jose nėra NATO sausumos pajėgų ir netenkama galimybės permesti pajėgumus oru, Baltijos pajūryje išsilaipintų jūros desantas. 2012 m. birželio 11 d. per pratybas, kuriose panaudoti Lietuvos, Latvijos Estijos, Lenkijos, Nyderlandų, Vokietijos ir JAV karo laivai, dalyvavo daugiau kaip 600 karių iš 12 šalių, sąjungininkai pirmą kartą išsilaipino Lietuvos pajūryje.(19) Kilus karui, Lietuvos „kariuomenė turi gintis ir išsilaikyti iki kelių savaičių (ar dar ilgiau), kad pademonstruotų valią gintis, bandydama išlaikyti svarbius infrastruktūros objektus; laimėtų laiko NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimui; būtų išlaikyta politinė šalies vadovybė“.(20)

Vidurio ir Rytų Europos ekonomikos ir politikos eksperto Edwardo Lucaso teigimu, reikalavimas „šalies gynybai skirti 2 proc. BVP yra pagrįstas ne siekiu pajėgti apsiginti savarankiškai. Tam neužtektų nei 100 proc. BVP. Šių išlaidų tikslas – parodyti sąjungininkėms, kad Lietuva savo saugumą vertina rimtai, tiek prisidėdama prie tarptautinių misijų užsienyje, tiek būdama rimta ir apginama sąjungininkė. […] Kartą vienas JAV pareigūnas man [E. Lucasui – V. J.] pasakė: „Mūsų prašoma dėl šių žmonių rizikuoti trečiuoju pasauliniu karu. Verčiau jie pasistengtų parodyti, kad yra verti būti ginami“. Galbūt skamba radikaliai, tačiau tai tiesa. […] Būtų sunku suprasti, kodėl NATO narės, dėl saugumo neišleidžiančios net ir to minimumo, kurį pažadėjo Aljansui, turėtų neribotai piktnaudžiauti kitų šalių pasiryžimu jas ginti, kilus karui.“ (21)

Bus tęsinys.

1. Karas Europoje: realybė ar skambus lozungas? [2011-10-29]. http://www.balsas.lt/m/naujiena/562861.
2. R. Bagdonas, J. Latynina. Jei nebūtumėt skubėję į ES, Lietuvą būtų ištikęs Gruzijos likimas [2012-06-28]. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jlatynina-jei-nebutumet-skubeje-i-es-lietuva-butu-istikes-gruzijos-likimas.d?id=59013137.
3. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Vilnius, 2013, p. 4–5.
4. Ekspertai pateikė tris scenarijus, kaip Rusija gali pulti Baltijos šalis [2011-12-06]. https://www.delfi.lt/news/daily/world/ekspertai-pateike-tris-scenarijus-kaip-rusija-gali-pulti-baltijos-salis.d?id=52582405.
5. Baltijos šalyse gali atsirasti nuolatinė NATO bazė? [2014-03-24]. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/baltijos-salyse-gali-atsirasti-nuolatine-nato-baze.d?id=64356662.
6. Dim. gen. mjr. Jonas Kronkaitis: pavyko pakeisti Lietuvos kariuomenės strateginę kryptį. Krašto apsauga, 2011, Nr. 22 (221), p. 16.
7. Lietuvos kariuomenė: 2011-aisiais didžiausias dėmesys – pasirengti ginti savo kraštą. Krašto apsauga, 2011, Nr. 22 (221), p. 17.
8. NATO kuria gynybos nuo Rusijos planą: sustiprinta aviacija, daugiau laivų, tūkstančiai JAV karių Rytų Europoje [2014-04-03]. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/nato-kuria-gynybos-nuo-rusijos-plana-sustiprinta-aviacija-daugiau-laivu-tukstanciai-jav-kariu-rytu-europoje-57-417080?cf=df.
9. J. Kronkaitis: pavyko pakeisti Lietuvos kariuomenės strateginę kryptį [2011-11-22]. https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/jkronkaitis-pavyko-pakeisti-lietuvos-kariuomenes-strategine-krypti.d?id=52031437.
10. V. Žirinovskis žada – Baltijos šalys bus okupuotos arba sunaikintos [2013-09-04]. http://www.lrytas.lt/pasaulis/rytai-vakarai/v-zirinovskis-zada-baltijos-salys-bus-okupuotos-arba-sunaikintos.htm.
11. 2012. gada 18. februāra tautas nobalsošana par likumprojekta „Grozījumi Latvijas Republikas Satversmē“ pieņemšanu Rezultāti. http://www.tn2012.cvk.lv/.
12. Rusijos Dūmos deputatas pareiškė, kad Rusija į Baltijos šalis veršis nebent tada, jei čia bus surengti referendumai [2014-04-05]. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/rusijos-dumos-deputatas-pareiske-kad-rusija-i-baltijos-salis-versis-nebent-tada-jei-cia-bus-surengti-referendumai-57-417578?cf=df.
13. Kariuomenės vadas sako, kad Lietuvos ir Kaliningrado kariuomenių proporcijos – „nekokios“ [2012-04-01]. http://www.lrytas.lt/-13332833861331542380-kariuomen%C4%97s-vadas-sako-kad-lietuvos-ir-kaliningrado-kariuomeni%C5%B3-proporcijos-nekokios.htm.
14. A. Kazlauskas, Zapad 2013 – Lietuvos okupacijos repeticija? [2013-10-15]. http://www.politologas.lt/2013/10/15/zapad-2013-lietuvos-okupacijos-repeticija.
15. Baltarusijoje nusileido šeši Rusijos naikintuvai [2014-03-13]. https://www.delfi.lt/news/daily/world/baltarusijoje-nusileido-sesi-rusijos-naikintuvai.d?id=64265334.
16. K. Zielke, Rusijos karinių pratybų scenarijų analizė [2013-04-13]. http://www.geopolitika.lt/?artc=5950.
17. „WikiLeaks“ atskleidė slaptą Baltijos šalių gynybos planą [2010-12-08]. http://www.technologijos.lt/n/technologijos/karyba/S-16306/straipsnis/WikiLeaks-atskleide-slapta-Baltijos-saliu-gynybos-plana?l=2&p=1.
18. D. Pancerovas, Įkyrus zyzimas iš Vilniaus laiku pasiekė gynybos strategų ausis [2014-03-31]. http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/ikyrus-zyzimas-is-vilniaus-laiku-pasieke-gynybos-strategu-ausis.htm.
19. Sąjungininkų pajėgos pirmą kartą išsilaipino Lietuvos teritorijos Baltijos jūros pakrantėje. Krašto apsauga, 2012, Nr. 10 (233), p. 1, 3.
20. G. Štrimas, Ar maža valstybė gali pati apsiginti? Kardas, 2011, Nr. 3, p. 6.
21. Prasmingas žodis nuoboduliui. Krašto apsauga, 2010, Nr. 8 (183), p. 7
.