Fiktyvų Džono Malkovičiaus charakterį, ekscentrišką, egoistišką, manipuliatyvų ir kaprizingą, t.y., tokį, kokį jį galima įsivaizduoti iš daugelio jo vaidmenų kine, vaidina pats Džonas Malkovičius.
Šis filmas, ironiškas, prieštaringas ir išmintingas, atskleidžia ir žmogiškojo gyvenimo tuštybę, ir ypač sėkmingo, arogantiško ir perdėm susireikšminusio žmogaus psichologinę sumaištį bei vidinę dramą, ir apskritai žmogiškąsias kasdienines savirealizacijos ir gyvenimo prasmės paieškas.
Daugeliui netikėtai prieš keletą metų gimusi ir viešoje erdvėje greitai tapusi akivaizdi draugystė bei vieša abipusė simpatija tarp dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Tėvynės Sąjungos-krikščionių demokratų patriarcho profesoriaus Vytauto Landsbergio, viena vertus, gali atrodyti būtent kaip D. Grybauskaitės siekis būti V. Landsbergiu. Tiksliau - perimti jo, kaip politiko, tautos tėvo ir Lietuvos politikos patriarcho, kuris yra tarsi neginčytinas autoritetas ir juo labiau niekada neklystantis patriotas, nuo pat Sąjūdžio laikų kruopščiai puoselėtą įvaizdį ir atitinkamai įtvirtinti analogišką laikyseną.
Kita vertus, šių dviejų politikų atviras flirtas, gal daugiau iš V. Landsbergio pusės, lyg ir atspindi jo paties norą tarsi įsikūnyti prezidentinėje D. Grybauskaitės personoje per savo daugybę metų sukauptą įtaką ir politinį kapitalą bei atvirą ir tvirtą paramą jai visais gyvenimo klausimais, taip turbūt savotiškai įtvirtinant savo politinį palikimą ir atminimą.
Tačiau, žvelgiant giliau, šis prieštaringas, bet abipusiškai patogus tandemas, labai naudingas ir patiems konservatoriams, bandantiems turbūt kažkaip kompensuoti ryškios lyderystės partijoje nebuvimą, - tik žaismas politiniais įvaizdžiais, kuriam trūksta ideologinio politikos turinio ir aiškios ateities vizijos. Ir kuris persotintas didelėmis asmeninės ambicijomis bei įtikėjimu savo teisumu, išskirtinumu ir pranašumu prieš politinius oponentus.
Kas sieja V. Landsbergį ir D. Grybauskaitę?
Nepriklausomybės atkūrimo ir demokratinio perėjimo laikotarpiu kartu su Algirdu M. Brazausku V. Landsbergis atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvos politinėje scenoje. Specialiai jam 1992 m. gegužės 23 d. buvo surengtas prezidentinis referendumas, t.y., referendumas dėl Lietuvos Prezidento institucijos atkūrimo, kuriuo buvo siūloma Prezidento institucijai suteikti dideles galias, - tačiau šiai idėjai tauta nepritarė. 1997 metais V. Landsbergis pats nesėkmingai dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, pirmajame ture surinkęs vos 16 proc. balsų ir į antrąjį praleidęs Valdą Adamkų ir Artūrą Paulauską. 2003 metais, kai po ilgai trukusios vidinės trinties ir nenoro atsisakyti vienvaldžio lyderio pozicijų jaunesnės politikų kartos naudai V. Landsbergis pagaliau užleido konservatorių partijos pirmininko postą Andriui Kubiliui, jo įtaka tiek Tėvynės Sąjungoje, tiek Lietuvos politikoje žymiai sumenko. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, jis išvažiavo į Europos Parlamentą.
D. Grybauskaitė, buvusi daug žadanti komunistė, į aktyvią politiką atėjo socialdemokratų partijos dėka, 2001 metais tapdama 12-osios, A. M. Brazausko vadovaujamos Vyriausybės finansų ministre. 2004 metais, Lietuvai tapus ES nare, D. Grybauskaitė tiesiai iš finansų ministro posto su socialdemokratų palaiminimu tapo pirmąja iš Lietuvos Europos Komisijos nare, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą. Ši pareigybė jai tapo ypač geru tramplinu į Prezidento postą 2009 metais. Lietuvą tuomet dar tebuvo apėmusi visiška euroeuforija, ir daugeliui, išrinkusiems D. Grybauskaitę Prezidente jau pirmajame ture, atrodė, kad iš Briuselio visos Lietuvos blogybės jai matyti geriau.
Remiantis grynai racionalaus pasirinkimo teorija, glaudus bendradarbiavimas tarp Prezidentės D. Grybauskaitės ir profesoriaus V. Landsbergio su konservatoriais, kurį pabrėžia pastarieji, o kurio garsiai ginasi dabartinė Prezidentė, nors jos sprendimai ir politika sako ką kitką, yra gerai suprantamas. Nors už sklandų karjeros didžiojoje politikoje startą ir galbūt ideologiškai, turint galvoje jos priklausymą komunistų partijai, D. Grybauskaitė kaip ir turėtų labiau linkti į socialdemokratų pusę, tačiau galiausiai, nors ir neformaliai, ji pasirinko konservatorius.
Socialdemokratų partijoje D. Grybauskaitės lauktų vidinė politinė konkurencija, o Tėvynės Sąjunga, regis, linkusi žaisti „bandwagoning“ žaidimą, t.y., dėtis prie laimėjusios pusės. Taip atsitiko 2009 metais, kai, D. Grybauskaitei laimėjus Prezidento rinkimus, tuometiniai valdantieji konservatoriai derinosi prie jos reikalavimų. Taip atsitiko ir 2012 m. rudenį, kai rinkimus laimėjo socialdemokratai, ir konservatoriai norėjo nušauti dar vieną zuikį – su socialdemokratais sudaryti koalicinę Vyriausybę. Be to, Tėvynės Sąjunga, regis, jau senokai atsisakė prezidentinių ambicijų. Todėl neformali D. Grybauskaitės-konservatorių koalicija - abipusiai naudinga.
Būtent D. Grybauskaitei tapus Prezidente, V. Landsbergiui, panašu, suartėjimas su ja tapo gera proga atgauti realesnę politinę įtaką Lietuvos viešoje erdvėje ir konservatorių partijoje. Paradoksali Nepriklausomybės politikos patriarcho ir buvusios komunistės draugystė, ypač turint galvoje, kad konservatoriai ir pats profesorius visada buvo linkę siųsti buvusius komunistus į viešas moralines kartuves, turbūt labiau reikalinga V. Landsbergiui. Tačiau D. Grybauskaitė jos neatsisako, turbūt ir iš elementarios pagarbos, ir todėl, kad ji nori būti... kaip V. Landsbergis?
Savo siekiu išlaikyti ypatingai išskirtiniais gebėjimais ir savybėmis apdovanotos politinės asmenybės laikyseną abu politikai panašūs. Tik galbūt V. Landsbergio retorikai visada buvo būdingas įvairių grėsmių Lietuvos nepriklausomybei ir valstybės pamatams, ypač iš Rusijos ir buvusių komunistų pusės, pabrėžimas, o D. Grybauskaitei – savojo „aš“ ir jo tikrų ar tariamų pranašumų akcentavimas. Tokią laikyseną ji pasirinko ir savo politinėje reklamoje, ir ypač po pirmojo prezidento rinkimų turo.
Tačiau abu politikai siekia konstruoti legendą apie save. V. Landsbergiui ją kurti ypač padėjo romantinis Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. D. Grybauskaitė ją kuria savo griežto charakterio demonstravimu ir kovotojos su visokiomis negerovėmis įvaizdžiu, nors netiesiogiai jai teko pripažinti, kad jos paskirti Generalinės prokuratūros ir VSD vadovai net ir jos pačios vilčių nepateisino.
Būti Dalia Grybauskaite ir būti Vytautu Landsbergiu turėtų būti nelengva. Tačiau D. Grybauskaitei tapti V. Landsbergiu (tiksliau, kaip V. Landsbergiu) nevertėtų. Kodėl? Dėl Lietuvos.
Abiejų politikų lyderystės tipas turi gana ryškių autoritarinės asmenybės bruožų. Nors prezidentinėje D. Grybauskaitės rinkiminėje reklamoje ji bando skleisti gražios Lietuvos, kurioje gyventi gera ir kuria ji tiki, žinią, o ypač paskutiniuose interviu ji stengiasi atrodyti ypač atvira, draugiška ir prieinama visiems Lietuvos žmonėms, vis dėlto ylos maiše nepaslėpsi. Epizodas su „Aerosmith“ Styvenu Taileriu (Steven Tyler) tebuvo akivaizdus rinkiminis triukas.
Šiandien Lietuvai, praėjus dešimtmečiui po įstojimo į ES ir NATO, kai demokratija šalyje jau įsitvirtinusi, taip pat ir Rusijos inicijuoto konflikto su Ukraina akivaizdoje Lietuvai šalies viduje reikia labiau atviros ir demokratinės lyderystės, kuri būtų orientuota į ateitį, o ne į praeitį, kuri dirbtinai ne kurtų įtampas visuomenėje, bet ją telktų ir įkvėptų. Lyderystės, kuri būtų nukreipta į socialinį solidarumą, bendruomeniškumą ir žmogaus teises, apie kurias kalbėti niekada neturi būti per anksti. Lyderystės, kuri greičiau skatintų keistis visuomenės pažiūroms ir vertybėms į labiau demokratines, darytų mūsų visuomenę draugiškesnę, atviresnę ir laimingesnę.