V. Platačiūtė. Lietuva myli tik aukštesniąją emigrantų kastą

Ar Lietuva myli savo emigrantus? Myli. Brangina. Mylimus ir brangius gerbia ir pagerbia. Tik susidaro įspūdis, jog tam, kad galėtum gauti meilę ir pagarbą, turi atitikti keletą kriterijų arba priklausyti tam tikrai kategorijai, aukštesniajai emigrantų kastai.

Valstybės pozicija aiškiai dichotomiška emigrantų atžvilgiu ir šis skirtumas matomas įvairiuose plotmėse: teisinėje, kultūrinėje, politinėje, ekonominėje ir net emocinėje. Taigi tam, jog priklausytum privilegijuotų emigrantų grupei turi atitikti vieną iš dviejų (arba abu iškart) kriterijų: 1) turi būti emigravęs iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (arba būti šių asmenų palikuonis iki ketvirtos kartos); 2) užimti aukštą visuomeninę poziciją (ekonomikoje, sporte, kultūroje ir t.t).

Pirmuoju atveju – ne savo noru emigravę. Antruoju – garsinantys Lietuvos vardą. Šiuo atveju valstybė kuria pakankamai remiamų iniciatyvų: LR Ūkio ministerijos pradėtos programos „Kurk Lietuvai“, „Investuok Lietuvoje“, VšĮ „Versli Lietuva“, o taip pat ir NVO iniciatyvos „Globalūs Lietuvos Lyderiai“, „Pasaulio Lietuvių jaunimo susitikimas“ ir daugybė kitų orientuojasi į jaunus, aukštos kvalifikacijos specialistus, įgijusius aukštąjį išsilavinimą užsienyje bei sparčiai kylančius karjeros laiptais. Taip pat jiems teikiami „Globalios Lietuvos apdovanojimai“.

Valstybės pozicija šioje dichotomijoje labai aiškiai atsiskleidžia per kalbą ir vartojamus apibūdinimus: dažniausiai šie žmonės emigrantais nepavadinami. Dažniausiai sutinkama sąvoka – pasaulio lietuviai. Dar išeiviai (net departamentas, dabar, tiesa jau tik URM skyrius, jiems dedikuotas – “Tautinių mažumų ir išeivijos …”). Teisiniame leksikone – lietuvių kilmės asmenys. Sentimentaliai tiesiog tautiečiai. Tačiau ne emigrantai.

Likusiems 600 000 emigrantų lipdomos visai kitokios etiketės: tie, kurie per sunkumus geresnio gyvenimo ieško svetur tėvynę palikę, Lietuvos ateitį su vaikais išveždami. Trumpai tariant – silpnavaliai geresnio gyvenimo ieškotojai palikę savo tėvynės ateitį jos pačios reikalu. Tiesa, dar ypatingai neigiamas reiškinys yra protingųjų emigracija – protų nutekėjimas. Pastarieji irgi patenka į emigranto, ne pasaulio lietuvio kategoriją. Ir tėvynės meilės nenusipelno, tačiau turi realias galimybes patekti į antrąjį kriterijų (kai sukurs respektabilų verslą ar taps kokios tarptautinės korporacijos vadovu, mokslininku ir pan.).

Minėtos iniciatyvos yra reikalingos ir sveikintinos, tačiau žvelgiant giliau į emigracijos struktūrą (emigrantų socialines ir demografines charakteristikas, socialinio mobilumo galimybes ir užimamas ekonomines/socialines pozicijas priimančiose visuomenėse) matyti, kad didžioji dalis emigrantų nėra „sėkmingi integracijos pavyzdžiai“ ir reikiamo dėmesio iš valstybinių institucijų bei NVO nesulaukia. Kaip rodo tyrimai, didžioji emigrantų dalis yra (1) vidutinės ir žemos kvalifikacijos darbus dirbantys, (2) šeimos susijungimo pagrindais emigruojantys ir (3) šešėlinėje ekonomikoje dirbantys.

Ką mes apie paprastuosius emigrantus žinome? Pasitaiko „gyvenimo būdo“ tipo laimės ir sėkmės istorijų. Bet dažniausiai skaitome plačiojoje interneto erdvėje kaip besilinksminantis lietuvis su kaimynu lenku susimušė, dažnai skaičiuojame jų pavogtus batus, o ypatingai mėgtame skaičiuoti kiek pinigų iš pašalpų per mėnesį gauna. Dažnai paskaitome apie apgautus, darbą ir santaupas praradusius lietuvius, gyvenančius „skvotuose“ ir „skipinančius“ išmestą maistą (garantuoju, jog dauguma skaitytojų nuo šių savo tautiečių nejučiomis atsiriboja). Tačiau ar buvo bent deklaratyvus žingsnis (jau nekalbant apie finansinių resursų skyrimą) iš valstybinių institucijų ir politikų, siekiant stebėti situaciją, užtikrinti šių piliečių teises? Skaudžiai pajuokaujant, pirmasis toks žingsnis galėtų būti „Labiausiai užsienio darbo rinkoje išnaudoto lietuvio apdovanojimai“.

Vija Platačiūtė

Ar tas, kuris emigravo prieš 7 metus ir įgijo kitos šalies pilietybę, yra mažiau lietuvis nei tas, kuris emigravo prieš 7 dešimtmečius? O gal atvirkščiai?

Taigi, šiuo metu Lietuvoje apie emigraciją diskutuojama ne žmogaus teisių, bet identiteto praradimo ir etninės visuomenės sampratos kontekste. Lietuvoje iki šiol nėra atlikta konceptualaus tyrimo apie emigracijos veiksnius, priežastis ir pasekmes, mažai dėmesio skiriama iš Lietuvos išvykusių migrantų gyvenimo ir darbo sąlygų stebėsenai, pažeidžiamumo ir išnaudojimo, teisių ir atstovavimo klausimams. Tokių tyrimų stoka lemia adekvataus žinojimo (paremto empiriniais duomenimis, o ne emociniais argumentais) spragas. Ir nors deklaruojamas valstybės siekis yra reemigracijos skatinimas, tačiau priemonės fragmentiškos, netęstinės ir kaip taisyklė išsiplečiančios iki „ryšiu su lietuviai“ išlaikymu, o šių priemonių veiksmingumas stipriai abejotinas.

Kaip meilės išraiška, nors ir po ilgų svarstymų pasaulio lietuviams buvo leista turėti dvigubą pilietybę. Pagal naujausią Pilietybės įstatymą (2010 m.) ji leidžiama asmenims, kurie emigravo iš šalies iki nepriklausomybės ir ją atstato, taip pat jų palikuonims (iki ketvirtos kartos). Ko nevalia s emigrantams, išvykusiems po nepriklausomybės atkūrimo, tiesa su nedidele išlyga jų vaikams, kurie turės sulaukę dvidešimt vienerių pasirinkti vieną iš turimų pilietybių (suprask: kaip meilės Lietuvai įrodymo aktą). Dar įdomu tai, jog pagal Lietuvos įstatymus – užsienietis yra asmuo, kuris neturi LR pilietybės. Visais atvejais Jūs, nepaisant to, kad būsite gimęs, užaugęs ir išsimokslinęs Lietuvoje, netekęs pilietybės teisiškai būsite traktuojamas kaip užsienietis savo tėvynėje.

Žinoma, ryšys su lietuviais, nepriklausomai ar jie yra ar nėra LR piliečiai, yra svarbus pirmiausiai dėl „tautos dvasios“ (ar kaip kitaip bepavadinsi) – pasakysite. Taip, (nors nenuoširdžiai) sutiksiu, net visa „Globalios Lietuvos“ programa tam skirta. Tačiau sakykite, ar tas, kuris emigravo prieš 7 metus ir įgijo kitos šalies pilietybę, yra mažiau lietuvis nei tas, kuris emigravo prieš 7 dešimtmečius? O gal atvirkščiai? Iš valstybės pozicijos žiūrint – pirmuoju yra mažiau pasitikima, nes dviguba pilietybė jam negalima. Tuo tarpu iki nepriklausomybės emigravusio lietuvio, turėjusio pilietybę, provaikaitis, kuris nėra gimęs šalyje ir galbūt net nėra joje buvęs, gali įgyti LR pasą, šalia jau turimo kitos valstybės, praėjęs administracines procedūras. Supraskite mane teisingai – visiškai to nesmerkiu, tačiau noriu pabrėžti valstybės poziciją, kuri yra daugiau nei dviprasmiška „savo vaikų“ atžvilgiu.

Tad, jei esate priskiriami privilegijuotų emigrantų kategorijai, galite jausti valstybės globą ir meilę, turėti dvigubą pilietybę ir plačiąja prasme gerąsias patirtis Lietuvoje sėti, investuoti, garsinti tėvynę pasaulyje. Jei išvykote iš nepriklausomos Lietuvos padirbėti ar meilės vedinini svetur – liksite be valstybės malonės. Pasaulio lietuviai pirmuoju, ir emigrantai antruoju atveju būsite pavadinti. Pragmatiška tokia Lietuvos meilės pozicija, mano požiūriu, vienareikšmiškai. Prestižine meile Lietuva myli savo „išvykusius vaikus“. Palieku Jums spręsti, kur yra tokios meilės priežastys, o kokios pasekmės – net pati pagalvoti bijau.