Už abiejų kandidatų nugarų vėlei tarytum ginklus žvangina tos pačios stipriausios krašto politinės jėgos, išsirikiavusios ties fronto linija, kurią dar 1990 m. nubrėžė „Respublikoje“ nepamirštamas Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“, kuri iki šiol Lietuvą buvo padalinusi į dvi nesutaikomas stovyklas.

Anuomet Vytautą Landsbergį ir jo gausius šalinininkus kairieji įtarinėjo valdžios uzurpavimu, diktatūros polinkiais, „stiprios rankos“ ilgesiu, fanatizmu, raganų medžiokle ir net terorizmu („megztosios beretės“, savanorių maištai ir neišaiškinti sprogdinimai). 

Savo ruožtu Algirdas Brazauskas ir jo stovykla dešiniesiems kėlė abejonių ištikimybe Lietuvai, per didele simpatija ir nuolaidžiavimu Maskvai ar net suokalbiais su jos žvalgybos agentūromis.

D. Grybauskaitei išsprūdusi frazė, kad jos varžovas galėtų parduoti Lietuvą už sviestą, – tartum iš tų laikų senojo landsbergininkų repertuaro. Tačiau įgavusi komišką prieskonį, nes ir pati rinkimų kova virtusi „sviesto opera“. Arba simuliakru, tik išoriškai primenančiu tuos žūtbūtinius „komunistų“ ir antikomunistų mūšius, kuriuos lydėdavo nepakantumas, bet kokio kompromiso atmetimas, sugniaužti kumščiai ir oponentų sudaužytų akinių stiklai. Tai buvo tikrų tikriausi mažo intensyvumo pilietiniai karai.

Simuliakro terminą į postmodernistinį diskursą įdiegė prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas, atradęs, kad senosios kategorijos, ženklai neperteikia naujosios tikrovės šalia vykstančio gyvenimo. Simuliakras atspindi tai, ko nėra, jis simuliuoja pačią tikrovę, generuodamas hipertikrovę, neturinčią nei kilmės, nei tradicinio turinio, išdildydamas ribą tarp tikro ir netikro, realaus ir sufantazuoto.

Politologai nurodo net ištisas valstybes, virtusias simuliakrais, turinčiais visus demokratijos institutus ir atributus: parlamentą, viena su kita konkuruojančias partijas, neva nepriklausomus teismus, laisvą žiniasklaidą, nuolat rengiamus rinkimus. Tokia meksikietiškoji arba rytietiška putiniškoji valdoma demokratija. O Lietuva?

Ir dabar, suprantama, Lietuvos dešinieji savo formaliai nepriklausomą kandidatę – „nepartinę konservatorę” sergi kaip akies vyzdį. Nėmaž nesislapstydama Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) atlieka ir D. Grybauskaitės rinkimų štabo, ir viešųjų ryšių bendrovės vaidmenį, atremdama kone kiekvieną socialdemokratų išpuolį.

Tačiau kodėl šie žodžių mūšiai, kuriems tarytum nestinga kandumo ir net stiliaus šiurkštybių, atrodo, tęsiami tik iš įpročio ir inercijos, panašėjantys veikiau į atsainų paplekšnojimą socialdemokratų kandidatui per petį? Ar ne todėl, kad rinkimų rezultatas abiems pusėms nekelia abejonių, nes ir patys rinkimai kartais primena senąjį sovietinį balsavimą už vieną kandidatą?

Per pirmąjį turą vargais negalais pakelta rinkimų temperatūra vėl atslūgo. Spėju, per antrąjį turą bus smukęs ir rinkėjų aktyvumas. 

Dažniausiai per šiuos rikimus skambėjęs ir tebeskambantis skundas: „Nėra už ką balsuoti”. Ką gali dominti rinkimų simuliacija, kai iš kovos apdairiai buvo pašalinti stipriausi žaidėjai Algirdas Butkevičius, Rolandas Paksas, Irena Degutienė? Arba, dar ankstesniąją kadenciją, Jonas Kronkaitis, galėjęs būti visų patriotinių antikomunistinių jėgų širdžių kandidatas?

Prisimenu, šis gražus išore ir vidumi žmogus atvažiavo atsisveikinti į „Lietuvos žinias” , kurias tuo metu redagavau, senučiuku raudonu „Peugeot”. Generolas niekuo nesiskundė ir nieko nekaltino, kad priverstas palikti Lietuvą. Net neužsiminė apie savo ūmaus atstatydinimo iš krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėjų priežastį (paskutinis lašas buvo Lino Linkevičiaus pakvietimas į konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus komandą). Nė vieno blogo žodžio nepasakė ir apie savo TS-LKD partiją, į kurią įstojo po išėjimo į atsargą ir net buvo renkamas politinės tarybos nariu.

Šis Lietuvos patriotas, būdamas krašto apsaugos viceministru ir kariuomenės vadu, nepaprastai daug nuveikė, modernizuodamas karines pajėgas, įtraukdamas jas į tarptautinę kolektyvinės gynybos sistemą. Todėl iki grįždamas į JAV, vyriškai neparodęs nė menkiausios asmeninės nuoskaudos, atvirai krimtosi dėl kariuomenės, kurią palieka tokios varganos būklės, apkarpytu elgetišku finansavimu.

Nūnai, vėjais paleidus pasiektą kuklią karinę pažangą, grėsmės iš Rytų akivaizdoje pats skaudžiausias klausimas: kur Lietuvos kariuomenė? Turime tik daugybę gražių prezidentės nuotraukų karine uniforma. Tobulas simuliakras.

Atsigręžus į tuos XX.a. paskutinio dešimtmečio po nepriklausomybės atkūrimo virusius mažo intensyvumo pilietinius karus, akivaizdu , kad tas tikrovės skirstymas į juoda ir balta taip pat buvo netikslus, net klaidinantis, vienus nepelnytai išaukštindamas, kitus nepagrįstai pažemindamas, kitaip tariant, simuliakras, kuris apsimeta tuo, kuo nesąs, simuliuojantis tai, ko neturi.

Neketindamas grįžti prie daugelio aprašyto ir demaskuoto komunizmo, priminsiu, kad Sovietų Sąjungoje buvo sunaikinta opozicija, sistemai didesnės grėsmės nekėlė nei didvyriškas disidentų judėjimas, nei masiniai protestai Prahoje ar Gdanske. Kaip rašo britų istorikas Tony Judt „komunistinė sistema galėjo kiek tinkama rūdyti periferijoje, tačiau jos galutinio žlugimo iniciatyva turėjo ateiti iš niekur kitur, tik iš centro… Tikroji baigtis prasidėjo tik iškilus visiškai naujo tipo vadovybei pačioje Maskvoje”.

Ironiška, kad Sovietų Sąjungos ir savo pačios pakasynoms galėjo vadovauti tik komunistų partija. Nuostabu, kad tai dar 1944 m. genialiai numatė rankraštyje likusioje knygoje „Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai” lietuviškosios konstitucinės teisės korifėjus Mykolas Romeris, rašęs „jeigu respublikos „gali laisvai išeiti iš Sąjungos ir t.t., tai iš tikrųjų visa tai yra ne respublikų, bet kompartijos faktinėje ir teisinėje galioje; panorėjusi kompartija galėtų tai padaryti arba nepadaryti arba padaryti taip, kaip tatai jai vienai tinka”.

Ir tai 1989 m. gruodį buvo padaryta. Atsiskyrimu nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Lietuvos komunistai sulaužė svarbiausią totalitarizmo struktūrą, pradėjo „respublikos” išėjimą iš sovietijos ir realią „blogio imperijos” griūtį. Mat Michailo Gorbačiovo „perestrojkos” metais iš pat pradžių kompartija buvo tapusi saugiausiu Sąjūdžio ir visų sistemos kritikų legaliu forumu ir oficioziniu skydu, gynusiu juos nuo KGB represijų ir komunizmo dogmatikų įtūžio.

Atgimimo laikais visiškai kitą prasmę įgijo ironiški išeivijos veikėjo Jurgio Jankaus žodžiai apie okupuotos Lietuvos komunistus: „Jie, negalėdami išsislapstyti miške, pasislėpė partijoje”. Pridurkime – dažniausiai širdies gilumoje pačių niekinamoje ar net nekenčiamoje partijoje. Todėl vėliau ji taip lengvai iš vidaus pati savaime subyrėjo.

Šiame Atgimimo orkestre pirmaisiais smuikais griežė „partijoje pasislėpę” pažangiausi ir drąsiausi Lietuvos ekonomistai, iš peties vanoję neefektyvią sovietinę planinę ekonomiką ir nekompetentingą jos valdymą, būtent Sąjūdžio ekonomistai pradėjo kelią į nepriklausomybę nuo „ekonominio suvereniteto” idėjos. Paradoksalu, kad nepriklausomybės laikais visa ši reformatorių plejada, pirmoji pralaužiusi socialistinės ekonomikos dogmatikos ledus (Kazimieras Antanavičius, Kazimiera Prunskienė, Eduardas Vilkas, Povilas Gylys, Julius Veselka), buvo apdovanota raudonųjų etiketėmis.

Tarp tų reformatorių „pasislėpusios partijoje” ekonomistės D. Grybauskaitės nebuvo. Todėl landsbergininkai jos raudonąja niekad nėra apšaukę.

D. Grybauskaitės politinė odisėja tikrai kosminė – nuo profesoriaus Mykolo Burokevičiaus iki profesoriaus V. Landsbergio. Tokios kosminės odisėjos į priešingą politinės visatos kraštą kaina – titaniškos pastangos bandant visiškai nutraukti saitus su praeitimi iki 1990-ųjų: jokių vaikystės, mokyklos, studijų ir darbo draugų, jokių buvusios partijos bendražygių, jokių giminaičių. Jinai persidažė totaliai (ir tiesiogine prasme). Tokia dievaitė iš niekur konservatorių panteone gali užimti senosios dievybės- visi žino, kas ji - vietą.

Ikonų perkabinimu TS-LKD demonstruoja sėkmingą prisitaikymą prie postideologinės tikrovės, kurioje išnyksta esminiai skirtumai tarp dešinės ir kairės, valdančiosios daugumos ir opozicijos, konservatizmo ir neokomunizmo. Prarandame ne tik generolą J. Kronkaitį, bet ir žodžius „patriotizmas”, „idealizmas”, „vertybės”, „pasiaukojimas”, pagaliau „Sąjūdis”, „Baltijos kelias”.

Žinoma, bus dedamos gėlės ant partizanų, Medininkų ir Sausio 13-osios aukų kapų, vienas kitas politinis kalinys ir tremtinys ar atsitiktinai užsilikęs Sąjūdžio veteranas vis dar pakenčiamas rinkimų sąrašuose, po kaklu pasirišamos tautinės juostelės, uoliai cituojamas Edmundas Burke ir kitos konservatorių įžymybės. Tačiau TS-LKD perėmė guvūs „savi vaikinai”, kuriems nuobodulį kelia visi neekonominiai, nefinansiniai klausimai. Šiuos „savus vaikinus” ir jų naująją ikoną vienija, pertariant vieną autorių, jokio idėjos blyksnio nenuskaidrinta žemiško dalykiškumo grimasa. Ir graži išpuoselėta šukuosena.