Pasak Karlo Markso, tiesa visada konkreti. Panašiai kaip krikščionys skirtingai suvokia šią ašarų pakalnę iki Kristaus atėjimo ir po jo, taip ir rusai skirtingai vertina rusiškąjį pasaulį iki Krymo okupendumo ir po jo. Kadangi šis okupendumas sukėlė karingo patriotizmo bangą, peršasi atsakymas – Georgijaus juostelės simbolizuoja ir pirma, ir antra, ir trečia.
Šalta reakcija taip pat reakcija
Kitaip tariant, koloradų epidemija rodo, kad Rusų pavasario džinas jau išleistas iš butelio ir neturi jokių ketinimų ten grįžti. Šia prasme naiviai atrodo mūsų šviesių galvų samprotavimai kaip reikėtų reaguoti į šalyje plintančią Georgijaus juostelių maniją. Atseit, Lietuvos piliečiai neturėtų jų nešioti, o su „nešiotojais“ reikėtų alikti kažką panašaus į auklėjamąjį darbą.
Ar tik nereikėtų patikėti perauklėjimo funkciją specialiai sukurtai Propagandos ministerijai? Kito, bent jau teisinio pagrindo reaguoti nėra, nes 1806 metais įsteigtos Georgijaus juostelės negali būti laikomos bolševizmo simboliu. Žinoma, viskas priklauso nuo interpretacijos, tačiau „guminis“ įstatymo aiškinimas ir taikymas nepriimtinas laisvoje ir demokratinėje valstybėje.
Be to, tai tik piltų vandenį ant putiniškos propagandos malūno. Agresyvi ir neprognozuojama Rusija laiko save paskutiniu Europos kultūros krikščioniškų vertybių ir tikrosios civilizacijos bastionu. Dėsninga, kad tokia pretenzingai susireikšminusi valstybė savo agresijos pateisinimo pretekstu be didesnės fantazijos laiko „diskriminuojamų“ rusakalbių teisių gynimą Baltijos šalyse.
Ukrainos pamokos
Rusijos Dūmos Federacijos Taryba suteikė Putinui mandatą ginti rusakalbių teises Ukrainoje. Tai precedentas, rodantis ne tik galimą Rusijos agresijos plėtrą, bet ir šios agresijos moralinį bei teisinį pagrindimą. Reiškia, jeigu tokio pagrindo nėra, jį reikia sukurti, naudojant bet kokį pretekstą, netgi menkiausią, tarkim, neadekvačią reakciją į Georgijaus juosteles. Tokiu būdu iš kibirkšties galima įžiebti liepsną, o šią paversti visa niokojančiu gaisru.
Nepaisant to, kad Ukrainos separatistai tėra tik Rusijos marionetės, veikiančios pagal Kremliaus instrukcijas, vis dėlto kuo paaiškintinas jų gebėjimas destabilizuoti padėtį Rytų Ukrainoje? Kodėl teroristai gali organizuoti žmogaus protą įžeidžiantį kriminalinį farsą – automatų vamzdžiais paremtą referendumą, kurio rezultatus lemia ne tai, kas ir kaip balsuoja, o tai, kas ir kaip skaičiuoja balsus?
Sąlyginę separatistų sėkmę lemia tai, kad jiems nebuvo duotas griežtas ir veiksmingas atkirtis. Blogai organizuoti ir neprofesionalūs Kijevo veiksmai rodo, kad jis nekontroliuoja situacijos, o jo retorika turi mažai sąlyčio taškų su realiai vykdoma antireroristine operacija. Taigi, Ukrainos tragediją lemia ne tik prailginta Maskvos ranka – separatistai, bet ir Kijevo bejėgiškumas.
Tačiau pirmiausia buvo ne Krymo okupendumas ir ne teroristinės separatistų akcijos, pirmiausia buvo žodis ir informacinis karas. Panašiai kaip bolševikai savo naikinamus priešus įvardydavo „žmogaus pavidalo žvėrimis“, taip ir šiuolaikiniai bolševikų reikalo tęsėjai separatistų rankomis vykdomą šliaužiančią Rusijos agresiją įvardyjo kaip rusakalbių gynimą nuo fašistų ir banderovcų.
Atrodytų, kad tarp Ukrainos įvykių ir mūsų reakcijos į koloradus nėra nieko bendra. Įspūdis apgaulingas, netgi labai. Išorinių jėgų sukurstytas pilietinis karas Ukrainoje teikia informacijos apmąstymams, kokios yra žodžio laisvės ribos, kurių negalima peržengti ir kokie veiksmai gali būti laikomi keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui su visais iš to atsirandančiais padariniais.
Kokios „laisvės“ ir kokio pavasario negalima toleruoti?
Rimtesnių veikos interpretavimo problemų nekelia ir kai kurie realūs ar tikėtini Lietuvos įvykiai. Antai, jeigu internete siūloma savo parašais paremti akciją dėl Klaipėdos ar Vilniaus gyventojų apsisprendimo prisijungti prie Rusijos (atseit, kas grąžino, tas gali ir atsiimti), tai šios akcijos iniciatorių veika kvalifikuotina kaip kėsinimasis į Lietuvos suverenitetą ir teritorinį vientisumą.
Sunkesnis atvejis, kaip kvalifikuotina veikla minios, kuri aptardama tokias „vaisingas“ idėjas mitinge, iš esmės tėra įrankis vykdyti gerai apgalvotą provokaciją, kurios tikslas kelti riaušes, neramumus ir destabilizuoti padėtį. Akivaizdu, kad toks mitingas turėtų būti nedelsiant išvaikytas, panaudojant organizuotą valstybės jėgą, o jo organizatoriai ir oratoriai kurstytojai – areštuoti.
Apkritai koloradų epidemija ateis ir praeis, o klausimas, kokie žodžiai yra pavojingi tarsi nutaikytas ginklas ir atlieka nesantaikos bei konfliktų kibirkšties vaidmenį, visuomet išlieka aktualus. Taigi, kokiu kriteriju remiantis galima skirti konstituciškai ginamą žodžio laisvę nuo netoleruojamos ir pagal įstatymą persekiojamos ardomosios propagandos?
Toks kriterijus yra galimi ir numatomi padariniai. Netoleruotina ardomoji propagana, kuri sąmoningai ir tiesiogiai kursto atlikti neteisėtus veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybingumo pamatams ir piliečių santarvei. Ypač, kai tokie veiksmai, kurių sukurstymo tikimybė yra reali, gali pažadinti po ramiu politinio gyvenimo paviršiumi tūnančias gaivališkas griaunamąsis jėgas.
Ar Georgijaus juostelės pranašauja Rusų pavasarį ir Lietuvoje? Panašu, kad taip, nors mūsų šalyje jis kelia mažesnę alergiją nei Ukrainoje. Tačiau akivaizdu viena – šis pavasaris neturi atverti Pandoros skrynios ir kelti grėsmių, suteikiančių dingstį įsikišti „taikdariams“. Vadinasi, reikia budėti ir ryžtingai veikti, kad Rusų pavasaris nevirstų Lietuvos žiema. Sibiro speigo sukaustyta žiema.
