Straipsnis DELFI - rinkiminės programos apmatai, kuri yra adresuota eiliniam skaitytojui, gyventojui, bet tik ar kiekvienam suprantama. Ką nori parodyti autorius, vartodamas visą aibę svetimžodžių? Ar savo išsilavinimo lygį, ar kaip tik nepagarbą savo gimtajai kalbai? Visgi tekstas apie Vilnių, reprezentacinį Lietuvos miestą.
Vilniaus vizija pagal M. Adomėną, tai didelio, laisvojo, patogaus, modernaus, išvystytų aukščiausių technologijų, puikios švietimo sistemos, miesto vizija.
Įdomu tai, kad autorius daugeliu atveju pats sau prieštarauja. Svajoja apie nekorumpuotą valdžią sostinėje, bet pamiršta savo įsivėlimą į skandalą, susijusį su 2,5 mln. Lt skyrimu jo vadovaujamam Demokratinės politikos institutui. Kalba apie tiesioginius skrydžius į Niujorką ir Honkongą, bet peikia Air Lituanicos projektą. Nevertina to, kad nors įmonė gyvuoja neilgai, bet į kiek taškų jau skrenda lėktuvai. Kompanija sėkmingai plečiasi ir tikiu, kad jos maršrutų žemėlapyje bus stotelės ne tik Europoje bet ir už vandenyno.
Nepagristai sukritikuota ir taksi reforma. Gal dėl informacijos stokos neįvertino fakto, kad reformavus taksi paslaugų teikimą, įmonė „Vilnius veža“ sumoka daugiau mokesčių nei sumokėdavo prieš tai visos taksi kompanijos.
Aišku, maloniau yra kalbėti apie meną, kultūrą, technologijas negu apie komunalinių reikalų tvarkymą. M. Adomėnu pavadintas „2Š“ projektas (šiukšlės ir šiluma) yra pagrindų pagrindas eiliniam miesto gyventojui. Taip pat didingas ir savimi pasitikintis su įdomia kultūra miestas turi būti dar ir švarus. Verta atkreipti dėmesį, kad vien per „Darom“ akciją buvo surinkta 3 kartus mažiau šiukšlių. Nekalbėsiu jau ir apie sumažintas komunalinio šildymo kainas, apie tai, kad miesto gatvėmis ne tik malonu vaikščioti, bet ir patogiau važinėti suremontuotomis gatvėmis. Tai viskas pagal autorių banalios ir labai jau žemiškos temos. Bet tai yra mūsų kasdienybė. Ir tą kasdienybė svarbi eiliniams gyventojams.
Sutinku, kad miestas pernelyg kentėjo nuo, cituoju, „trumpalaikizmo“. Ir nereikia toli žvalgytis. Užtenka prisiminti paskutinę tarybos kadenciją. Vien per porą metų konservatoriai sostinėje sugebėjo pakeisti du savo merus. O kas yra dar įdomiau, tuo metu LR Vyriausybei ir LR Seimui vadovavo irgi konservatoriai, kurie nesistengė pakelti Vilniaus į aukštumas, pritraukti daugiau investicijų.
Ne paslaptis, kad Laikinoji sostinė Kaunas gavo per tą laikotarpį daugiau finansavimo negu Vilnius. M. Adomėnas jau antra kadencija yra išrenkamas į Seimą. Taigi puikiai turi žinoti, kad specialusis Sostinės įstatymas, kurį inicijavo įkurta Vilniaus bičiulių parlamentinė grupė, taip pat iki šiol guli Seime.
Antrą kadenciją dirbantis gerbiamas Seimo narys, turi žinoti, kad Seime užsibuvo projektas dėl gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo ne pagal gyvenamąją o pagal veiklos vykdymo vietą, kas gerokai padidintų sostinės biudžetą. Pagrindiniai įstatymo oponentai buvo Vilniaus mieste išrinkti konservatoriai su Degutiene ir Kubiliumi priešakyje, tarp jų ir M. Adomėnas. Net 11 sostinėje veikiančių seniūnijų konservatoriai pavertė savo partijos Vilniaus m. struktūros dalimi, tuo diskredituodami seniūnijų veiklą. Aišku, steigiant biurus lūžta jų puikiai išvystyta, bet miestui nenaudinga politinė struktūra. Seniūnijų veikla labiau pasiteisina kaimiškose vietovėse. Ir jeigu jau gerbiamas Adomėnas nori, kad Vilnius pavirstu didžiu miestu, kaip tik reikia siekti, kad miesto valdymas būtų modernus ir prieinamas gyventojams. Gyventojai tiesioginė žodžio prasme dalyvauja miesto valdyme. Daug metų prie tarybos veikia visuomeninės komisijos, įmonių stebėtojų tarybose patvirtinti bendruomenių atstovai.
Nors autorius ir daug kalba apie būtinumą įvesti naujoves politiniame valdyme, apie tikros savivaldos kūrimą, bet kartu pats žudo visas iniciatyvas. 2011 m. sėkmes sulaukusios visuomeniniai judėjimai pagal Adomėną yra dar didesnis blogis, negu politinė partija. Bet kaip siekti pakeitimų be bandymų? Ar nieko nedarant ir neeksperimentuojant turėsime geresnę savivaldą?
Nors ir Vilnius yra sudėtingoje situacijoje, jis stengiasi, kaip gali. Šiuo metu yra sukaupta investicinių projektų už 7 mlrd. Lt iš 2014-2020 m. ES finansuojamų fondų. The Financial Times leidinys FDI Magazine, publikuojantis naujienas apie tiesiogines užsienio investicijas ir pasaulinę apžvalgą apie investicijas, Vilniui skyrė pirmą vietą pagal ekonominį investicijų efektyvumą, infrastruktūrą, draugiškumą verslui.
Tiek, kiek suremontuota ir atnaujinta mokyklų per 3 metus, iš viso 34, konservatoriai nesugebėjo padaryti per 20 m. savo buvimo valdžioje. Pagaliau pajudėjo gyvenamųjų namų renovacijos procesas, kurį reikėjo pradėti nuo nulio, kadangi konservatoriai savo laiku neatliko aibės namų darbų. Šiuo metu renovacijos procese dalyvauja jau 297 daugiabučiai namai. Puikai atnaujintos Karoliniškių, Antakalnio poliklinikos. Pilaitėje veikia Karoliniškių poliklinikos filialas. Šv. Roko slaugos ligoninė neužilgo persikraustys į naują pastatą Antakalnyje.
Šiandien Vilnius garsėja kaip viena žaliausių Europos sostinių. Vilniaus oras yra švariausias tarp Europos miestų, be to, Lietuvos sostinė yra ekologiškiausias Rytų Europos miestas. Tai atskleidė "Economist Intelligence Unit" ir "Siemens" atliktas 30-ies Europos miestų-sostinių tyrimas "Europos žaliųjų miestų indeksas". Vilniečiai geria švariausią vandenį iš čiaupo. Tai didžiulis įvertinimas.
Vilnius keičiasi, ir gyventojai tai vertina ir pastebi, ne taip, kaip gerbiamas Seimo narys. Užsukite į Bernardinų sodą, pamatysite, kiek žmonių ilsisi naujai sutvarkytame parke. O ar buvote jau Liepkalnio slidinėjimo trasose? Net vasarą verta ten nuvykti.
Vilnius gerbia savo istoriją, savo tautą. 1907 metais J. Basanavičius pristatė Tautos namų idėją. Vilniaus miesto taryba pritarė rezoliucijai, kuria įsipareigojama iki 2018 metų sostinėje įkurti Tautos namus. Šiuo metu savivaldybė atlieka visus darbus, kad grąžintų Tautos namus į savo pavaldumą. Bet visas procesas yra stabdomas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, kuris, beje, priklauso konservatorių partijai.
M. Adomėnas ragina atsikratyti tironijos reliktų, bastionų. Vilniaus istorija yra margaspalvė. Kai kuriuos ženklus, objektus gal ir norėtumėme ištrinti iš savo gatvių, skverų. Bet ar galima klastoti istoriją? Ir ar verta į viską žiūrėti taip siaurai, su tokia neapykanta? Manau, kad kaip tik konservatoriai, turintis savo pagrinduose krikščioniškas vertybes, turėtu būti pavyzdžiu kitiems ir mokyti žmones pamiršti visas skaudas.
Remiantis istoriko A. Nikžentaičio žodžiais skulptūros ant Žaliojo tilto nėra sovietinės ideologijos figūros: „Pažiūrėkime į skulptūras ir užduokime sau klausimą, ar jos kažkada buvo sovietinės ideologijos simboliu? (...) Žaliasis tiltas ir tos skulptūros sovietmečiu nefunkcionuoja kaip ideologinės figūros.“ Žaliojo tilto skulptūros oficialiai yra saugomas kultūros paveldo objektas.
Turime didžiuotis savo turtinga daugiataute istorija. Ir jeigu jau pastatėme Lenkų kultūros namus, tai turime pastatyti ir Maskvos namus. Ką reiškia integruoti tautines bendrijas? Ar tarp Jūsų kolegų, kaimynų nėra lenkų, rusų, žydų, totorių? Tokių pat piliečių kaip ir mes, kurie kalba valstybine kalba, moka mokesčius, renka valdžia, mokosi, dirba? Gal čia Jūsų problema, kad nenorite kartais pripažinti, kad gal jie yra pranašesni už mus, pvz. vien dėl to, kad puikiai moka kelias kalbas?
Švietimo ir mokslo ministerija ilgai derina mūsų siūlomą projektą sukurti gimnazijas su pakraipomis, kur mokysis gabūs ir talentingi vaikai. Švietimui reikia reformų, bet sutikite su tuo, kad švietimo sistema nėra vien savivaldybės problema.
Iš Vilniaus nuolat reikalaujama pavyzdinių modelių, pasitempimo, atsakomybės. Bet tam neužtenka vien savivaldybės vadovų galių. Aukščiausia valdžia turi pirmiausia duoti ir sukurti pagrindą tolesniam vystymui, o po to reikalauti.
Paskutinius 20 m. Vilniaus m. savivaldybės taryboje darbavosi vidutiniškai 6-12 tarybos nariai konservatoriai. 1995 m. Vilniaus m. taryboje konservatoriai turėjo net 19 mandatų. 90 - tieji buvo naujos istorijos pradžia. Tada ir reikėjo kloti pamatus didžiojo miesto kūrimui.
Savo samprotavimus baigsiu žymaus dramaturgo G. B. Shaw žodžiais: „Gyvenimas praleistas darant klaidas yra ne tik garbingas, bet ir daug naudingesnis už gyvenimą, praleistą nieko nedarant“.