Iš tiesų gyvename valstybėje, kur visuomenė ne padeda valdžiai kovoti su korupcija, o yra priversta veikti nepaisydama valdančių partijų korupcijos ir jai palankių įstatymų.
Nors korupcijai vartus plačiai atvėrusias viešųjų pirkimų įstatymo pataisas parengė verslo nupirktais skrydžiais į Kazachstaną pagarsėjusi socialdemokratė Ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, visuomenei įtaigesni ne įstatymų projektai, o asmeninis politikų ir partijų veiklos pavyzdys. Šiame fronte itin verta dėmesio buvo ir išlieka valdančioji Darbo partija, pastaruoju metu nuolatos stebinanti partiečių įdarbinimo skandalais.
Yra partietis, bus ir darbas
Praėjusį mėnesį kreipiausi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), prašydama išaiškinti, ar viešojo konkurso keliu į valstybės įstaigas įdarbinant Darbo partijos atstovus nebuvo teisės aktų reikalavimai, o konkursų sąlygos nebuvo pritaikytos specialiai konkretiems kandidatams. Žinoma, susijusiems su Darbo partija.
Tokių tyrimo besišaukiančių atvejų vien šiemet viešumoje nuvilnijo ištisa virtinė. Vasarį „darbiečių“ vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija iš ES lėšų finansuojamame moksleivių konsultavimo karjeros klausimais projekte įdarbino 18 asmenų, tarp kurių – 6 Darbo partijos nariai.
Be to, du iš jų – Andžela Šakinienė ir Paulius Perminas – yra teisti už melagingų parodymų davimą teismui. Partiečiai konsultantais įdarbinti be atrankos ir likus vos 3 mėnesiams iki projekto pabaigos, jų atlyginimai siekia 4000 litų. Projekto senbuviai nė neslėpė – žmonės likus tiek nedaug laiko įdarbinti nebent norint įsisavinti likusius pinigus.
Ne prasčiau ėjosi ir prasidėjus pavasariui. Kovą Darbo partijos kandidatas 2012 m. Seimo rinkimuose Žilvinas Putramentas įdarbintas Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje, kuri priklauso taip pat Darbo partijos valdomai Žemės ūkio ministerijai. Kas prisimena rūškanus „darbiečių“ veidus, kai formuojant vyriausybę jiems buvo patikėtos tiesioginių išmokų neskirstančios švietimo ir kultūros ministerijos, žino, kaip ši partija supranta „gerą ministeriją“. Tai ministerija, leidžiantis jos vadovybei laisvai skirstyti pinigus ir etatus. Ž. Putramento darboviete tapusi agentūra daro tai, ką Darbo partija labiausiai mėgsta – skirsto ES paramos lėšas. Iš viso – 70 milijonų litų, skaičiuojant kartu su biudžeto parama.
Poros žodžių verta ir Ž. Putramento biografija. 2012 metais jis buvo sulaikytas už 24 mln. litų turto iššvaistymą, kai vadovavo Nacionalinei kreditų unijai, įkeitusiai turtą nepalyginamai mažesnį už suteikiamas paskolas. Nors dar nei nuteistas, nei išteisintas dėl turto iššvaistymo, valstybės ir ES milijonams skirstyti tokios reputacijos pareigūnas „darbiečiams“ atrodo tinkamas, o jo patikimumas abejonių nesukelia.
Nepakankamai abejonių Ž. Putramentas sukėlė ir VRK po 2012 metų Seimo rinkimų, kai stebėtojų buvo kaltinamas balsų pirkimu Lentvaryje. Keturiose šio miesto rinkimų apylinkėse stebėtojai tuomet fiksavo įnešamus ir išnešamus iš balsavimo kabinų pažymėtus biuletenius, o galiausiai pasirodę rinkimų rezultatai nustebino ir visko mačiusius: daugelis už Darbo partiją balsavusių rinkėjų vieningai palaikė tuos pačius 5 kandidatus – V. Skarbalių, V. Vonžutaitę, G. Tamošiūną, A. Sabockį ir, nebenustebsime, Ž. Putramentą.
Visi toli gražu nebūdami partijos sąrašo lyderiai ir nesireklamavę šioje apygardoje kaip vienmandatininkai vis dėlto surinko kelis kartus daugiau pirmumo balsų už Viktorą Uspaskichą, o svarbiausia – buvo reitinguojami praktiškai vienodai (kas trečiame-ketvirtame biuletenyje). VRK šiuos ir kitus keistus Vilniaus-Trakų rajono apygardos rinkimų rezultatus pripažino įtartinais, tačiau panaikinti rezultatų apygardoje nesiryžo. Ž. Putramentą tad galima tik pasveikinti – iš 130 partijos sąrašo vietos jis pakilo į 27-ąją ir liko netoli Seimo nario mandato, taip ir neįkliuvęs, kaip neatsargesni jo partijos kolegos, masiškai balsus pirkę Vilniaus įkalinimo įstaigose.
Galiausiai balandžio 9 dieną kitos „darbietės“ Vitalijos Vonžutaitės (minėtojo Lentvario rinkėjų numylėtinių penketuko narės) vyras Sergėjus Fedatovas buvo priimtas dirbti Valstybinės augalininkystės tarnybos vadovu. Konkursą į šį postą rengė ta pati Žemės ūkio ministerija, komisijos vadovė buvo V. Vonžutaitės partietė ir draugė Živilė Pinskuvienė, kurios pačios vyras buvo kaltinamas balsų pirkimu iš įkalinimo įstaigose esančių rinkėjų.
Konkurso sąlygose esantis pareigybės aprašas buvo pakeistas: iš pradžių reikalauta turėti 5 metų vadovaujamo darbo ir 5 metų darbo žemės ūkio srityje patirtį, tačiau vėliau liko vienintelis reikalavimas turėti 3 metų vadovaujamo darbo patirtį. Jei pradiniai reikalavimai S. Fedatovui netiko, tai palengvintą kartelę jis atitiko ir laimėjo konkursą, surinkdamas 9,6 iš 10 galimų balų. Komisijai vadovavusi Ž. Pinskuvienė iki šiol dievagojasi nepažinojusi savo geros draugės vyro.
Nors ir gausūs, šie atvejai tėra pavyzdžiai akivaizdžios saviškių įdarbinimo tendencijos, lydinčios visą Darbo partijos politinę veiklą. Dar 2005 metais Darbo partijos prezidiumas sukūrė specialią grupę, atsakingą už partiečių įdarbinimą valstybės tarnyboje. Visi vadovaujančius postus valstybės institucijose užimantys partijos nariai šiai grupei turi teikti informaciją apie laisvas darbo vietas, o partija siekia, kad jos atitektų saviškiams. Akivaizdu, kad sistema iki šiol veikia, o valdžia tėra suvokiama kaip resursas, leidžiantis įdarbinti neretai teistus ar bent sulaukusius jiems pareikštų kaltinimų sukčiavimu, melagingais parodymais, turto švaistymu ir kitais nusikaltimais partiečius.
STT yra saistoma apčiuopiamų įrodymų būtinybės, todėl didelė tikimybė, jog visi minimi įdarbinimai, kaip ir kiti atvejai bus atlikti nepriekaištingai suslapsčius galus. Tačiau visuomenė nėra kvaila, o nepatogius faktus vis iškeliančios žiniasklaidos valdantiesiems nepavyksta užčiaupti kaip tą seniai pavyko padaryti Rusijoje. Nepriklausomai nuo išsilavinimo ar finansinės padėties, net ir labai melagingais pažadais tikėti norintys žmonės puikiai supranta, kad apie skaidrumą, teisingumą ir rūpestį paprastu žmogumi nuolat kalbantys politikai savo darbais rodo rūpestį tik saujele prie lovio prieinančių partinių bendražygių.
Juoda ir balta
Padėtis kelia dvejopus jausmus. Gėda, kad valstybė nesugeba skatinti visuomenės pasitikėjimo savimi, bet priešingai, duoda užtikrintą pagrindą nepasitikėjimui. Taip ir visuomenėje natūraliai skatinamas rūpinimasis tik savimi, mokesčių vengimas, kyšiai, nelegalių prekių rinka, artimųjų įdarbinimas ir kitos posovietinės šalies ydos.
Tačiau daug labiau stebina kita medalio pusė: net ir tokiame niūriame kontekste, kai, regis, pati valstybės valdžia veikia prieš skaidrumą, atsiranda iniciatyvių žmonių ir organizacijų, kurios stengiasi situaciją pakeisti. Šių žmonių nėra mažai, o jų pastangos duoda vaisių pačioje svarbiausioje srityje – jos keičia piliečių požiūrį ir formuoja atsakomybę prieš save, kitus ir savo valstybę. Galų gale, šie žmonės nenuleidžia rankų, matydami ką daro kriminalinė valdančioji koalicija. Tai juos motyvuoja ir jie laimės – ateis diena, kai Bradausko ir Uspaskicho tipo „reikalų tvarkytojai“ teliks baltomis varnomis be visuomenės palaikymo. Įdarbinimo agentūros Lietuvos politikoje bus uždarytos.