Tautininkai, laikydami save „sveikomis imuninėmis ląstelėmis“, galinčiomis išgydyti „supuvusius“ Vakarus ir neslėpdami susižavėjimo antihomoseksualiais Putino įstatymais, atskleidė savo tikrąjį veidą. Jų netrikdo tai, kad lietuviai kojomis balsuoja už gražiai „pūvančius“ Vakarus, o putiniškos Rusijos banditiškai agresyvi užsienio politika yra homofobiškos vidaus politikos tąsa.
Diagnozė: patologiška tautininkų „sveikumo“ manija, lemianti groteskiškai iškreiptą pasaulio ir Lietuvos realijų suvokimą, praktiškai yra neišgydoma. Kita vertus, kai tautos vardu veikiantys ir šokiruojančių simpatijų bei antipatijų neslepiantys pseudopatriotai pretenduoja vesti tautą išskirtiniu- trečiuoju keliu, jie atsiraugėja bolševikų išminties perlais.
Trečio kelio nėra. Tik ne tautininkams
Bolševikus paminėjau neatsitiktinai. Būtent jie ieškodavo ir, svarbiausia, visuomet rasdavo trečiąjį kelią. Pavyzdžiui, deklaruodami socialinį teisingumą ir lygybę sukūrė sau išskirtinių privilegijų tinklą, prižadėję darbininkams gamyklas ir žemę valstiečiams, atėmė iš jų bet kokią nuosavybę, o išlaisvindami žmogų iš vadinamosios amžių vergijos, absoliučiai jį nužmogino.
Ar sekdami bolševikais, ar dėl savo pavojingai primityvaus naivumo, be trečio kelio tautininkai niekaip negali nurimti. Jų nuomone, neišlaiko kritikos tvirtinimas, kad kitaip nei geležinkelyje, kur vienodai sėkmingai galima naudotis skirtingomis vėžėmis, politikoje mes priversti apsispręsti, kokią vėžę renkamės – europietišką ar rusišką.
Išties, jeigu, pasak tautininkų, visų mūsų bėdų šaltinis tas, kad nesirenkame Lietuvos kelio, susijusio su draudimu parduoti žemę užsieniečiams ir lito išsaugojimu, būtų logiška išsiaiškinti, kokie yra šio kelio privalumai. Kadangi Lietuvos nacionalinė valiuta iki šiol buvo ir yra litas, o ir minėtas draudimas galiojo iki šių metų gegužės 1 dienos, tai visiškai subliūkšta J. Pankos versija, atseit šalis nepakyla iš skurdo todėl, kad nepuoselėja tautinių vertybių.
Veikiau priešingai. Daugelį pagoniškos Lietuvos problemų, įskaitant ir kraštą niokojančius kryžiaus žygius, lėmė šimtmečius trukęs krikščionybės atmetimas, o dabar mūsų pažangą stabdo vilkinimas priimti Vakarų civilizacijos vertybes. Mes vėl lipame ant to paties grėblio, skirtumas tik tas, kad pagoniškoji Lietuva puoselėjo vaidilučių ir krivių gadynę, o pankiškoji – idilišką patriarchalinės Lietuvos įvaizdį.
Tautos valia nesaistoma jokiais įsipareigojimais?
Kaip absurdiškus kliedesius, J. Panka atmeta teiginius, kad Lietuva yra saistoma stojimo į ES sutartyje prisiimtų įsipareigojimą per nustatytą laikotarpį panaikinti žemės pardavimo užsieniečiams apribojimus ir įsivesti eurą. Kadangi ES, kaip ji pati deklaruoja, yra „džentelmenų klubas“ ir „laisvų savarankškų valstybių bendrija“, tai ji esą negali riboti tautų suvereniteto ir grasinti sankcijomis.
Kaip stebėtinai neatsakingai užsimota paneigti tai, kad ES grindžiama sutartimi, kuri yra ne įgeidžių bei kaprizų rinkinys, o teisiškai privalomas ES valstybių narių susitarimas. J. Panka lengvabūdiškai ignoruoja faktą, jog sutartys, įskaitant ir ES sutartį, sudaromos tam, kad būtų vykdomos. Tai reiškia, kad sutarties šalių teisės yra organiškai susijusios su jų pareigomis bei atsakomybe, taigi ir sankcijomis, taikomomis už įsipareigojimų nevykdymą ar pažeidimą.
Nepaneigiamas faktas: niekas nesukuria tokios šiltos bendravimo atmosferos tarp valstybių, kaip tos aštrios kritinės pastabos, kurios laiku lieka neišsakytos. Natūralu, kad neprognozuojamoms ir kaprizingoms tautoms paprastai vengiama klijuoti etiketes, kurias užsitarnauja minėti politikieriai. Tačiau būtų nusikalstamai naivu manyti, kad tokios tautos be jokių išlygų vertos civilizuotų tautų bendrijos pagarbos.
Kuo paaiškintinas faktas, kad už trumpo imperino pavadžio laikytos Baltijos šalys jau atšventė narystės ES ir NATO struktūrose dešimtmečio jubiliejų, o daugelis pokomunistinių valstybių dar tik beldžiasi į minėtų struktūrų duris? Galima drąsiai teigti, kad toli gražu ne paskutinį vaidmenį suvaidino pragmatiška ir, nepaisant kai kurių ekscesų, nuosekli bei prognozuojama Baltijos sesių politika. Taip pat jų amžinas siekis pasisukti veidu į Vakarus.
Tad kodėl tautininkai, piktybiškai kenkdami Lietuvos reputacijai, taikosi po jos valstybingumo kryžiumi atlikti labai negražius dalykus, primenančius masinę Garliavos įvykių psichozę? Pastaruoju atveju, ignoruojant teismo sprendimą, buvo garbinamas, neaišku minios ar kriminalinės bandos teismas, o dabar, spekuliuojant tautos suverenitetu, garbinama jos teisė laužyti laisva valia sudarytos sutarties nuostatas.
Laisvoje visuomenėje pankos, ozolai ir Co turi teisę siūlyti tautai gerai išmuilintą virvę, kuri per gryną nesusipratimą yra įvardyta žemės ir lito referendumais. Kita vertus, teisininkai, kurie aiškina stojimo į ES sutarties turinį, nepretenduoja riboti suverenių tautos galių, o tik konstatuoja, kad net tauta negali laužyti sutartinių įsipareigojimų ir nuvilti teisėtų Europos bendrijos lūkesčių. Žinoma, jeigu ji neprarado savigarbos ir brangina savo reputaciją.
