Kaitrią vasaros dieną Vilniaus viduryje sukiojasi elegantiškas tankas, sulamdęs kažkieno mersą (panašus Artūro Zuoko šou Vilniuje buvo pranašiškas) ir nuvertęs kioskelį „PayPost“.
Besišypsantis tankistas išlipa, nusipurto dulkes, ir užsisako alaus bariuke prie Katedros aikštės:
- Dzievuška, alučio. Juk lietuviukai, kiek pamenu, gamina krutoje pivo. Gražos nereikia.
Didžiojo brolio „išgelbėta“ rusakalbė padavėja, mesdama į kasą tūksantuką Maskvos infliacinių rublių:
– Čia kas, ir vėl nauji Lietuvos pinigai? O aš maniau, kad jau bus eurai. Šiaip, mes čia priimame tik litais, bet, ką gi, jūs toks malonus! Cha cha cha! Dziekui.
* * *
Tačiau nesaugiais jaučiasi pirmiausia ne Baltijos šalių gyventojai, ne Vakarų europiečiai, o Maskvos inteligentai.
Rašytojas Vladimiras Sorokinas naujausiame „The New York Review of Books“ rašo, kad po Krymo aneksijos Maskvos inteligentai šnekasi, ar ne laikas nešti kudašių iš motulės Rusijos ir baiminąsi, ar tik neprasidės valymai, kaip ir juodųjų „voronokų“ 1937 m. Visas jo straipsnis persunktas kartėliu, kad Rusija neatsikratė nei stalinizmo nei, apskritai, sovietinės praeities.
Jis apgailestauja, kad Maskvos inteligentai niekad nedrįstų surengti tokio nepriklausomybės Maidano, kokį surengė kijeviečiai, mediniais skydais prisidengdavę nuo snaiperių kulkų. Ir kad Maskvos politika dabar priklausys nuo Kremliaus valdovo ir jo aplinkos nuotaikų ir kaprizų. Taigi Rusija nenuspėjama ir šituo pavojinga tiek Vakarams, tiek ir jos piliečiams.
Tačiau, kai praėjusią žiemą Michailas Chodorkovskis Kijeve pareiškė, kad yra „kita Rusija“ jis, kaip šachmatininkas, negalėjo nesuprasti, kad Maskva šalies viduje turi ir kiekybinę persvarą, ir persvarą figūromis. Grupelė intelektualų, net jeigu tarp jų yra ir tokios pavienės populiarių rašytojų pavardės kaip Liudmila Ulickaja, tai dar ne visuomenė ir ne tauta. Net ir tarp inteligentų – 80 žymių kultūros veikėjų pasirašė atvirą laišką Putinui, pritardami jo veiksmams Kryme. Galimas dalykas, čia ir priklausomybė nuo valdžios dotacijų, ir apskritai poveikis klaustrofobinės ir totalitaristinės retorikos, sklindančios iš vis labiau valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos.
Rusija išvengė desovietizacijos
Kaip tik dabar, kai Vakarai negali patikėti savo akims, kad Rusijoje valdžios lygiu, viešai ir oficialiai, vyksta ir SSRS, ir carinės imperinės pasaulėžvalgos restauravimas, brendęs jau eilę metų, aiškėja, mano manymu, didžiausioji Rusijos istorinė klaida po aksominės revoliucijos. Galbūt ir dėl buvęs sovietų žvalgybos pulkininkas leitenantas (ir vėliau Sankt Peterburgo municipaliteto tarnautojas bei Rusijos FSB viršininkas) galėjo tapti Kremliaus valdovu.
Rusijoje valstybės lygiu, kiek pamenu, niekad nebuvo įsteigta komisija sovietinio režimo nusikaltimams tirti. Tie pažangūs Rusijos veikėjai, kurie sukūrė visuomeninius „Memorialą“ ir Kareivių motinų komitetą, nesugebėjo pasiekti politikos koridoriuose ir Dūmoje, kad atsiskaitymas su praeitimi įvyktų valstybės lygiu.
Tuo pat metu Baltijos šalyse, bandant atsikratyti praeities naštos, buvo padarytas didžiulis darbas. 1998 m. dar tik aštuntus metus einančios atkurtos Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, susitikęs Rygoje su Latvijos ir Estijos vadovais, priėmė nutarimą įsteigti komisijas Baltijos šalyse totalitarinių režimų nusikaltimams įvertinti.
Tik dabar iš laiko perspektyvos aiškėja, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos komisijų veikla, kad ir ne be trūkumų, įvertinant praeities nusikaltimus ir įtvirtinant naująjį istorijos suvokimą, pasitelkus ir vietinius, ir Vakarų pasaulio (o pirmojoje stadijoje – ir Rusijos) ekspertus, buvo svarbi šios Baltijos pakrantės intelektualų, istorikų kelio į ES ir NATO atkarpa. Čia per keliolika veiklos metų buvo priartėta prie demokratinėse valstybėse vyraujančio požiūrio į praeities diktatūras.
Tačiau Rusija toliau praeities paminklų nuvertimo (ir tai daugiau sostinėje), atrodo, nenuėjo. Jos švietėjai, ekspertai ir politinė klasė patrypčioję nesiryžo eiti destalinizacijos ir desovietizacijos keliu. Gal ir dėl to Rusijos politikai ir propagandistai rimtu veidu prabyla nuvalkiotais dvidešimtojo amžiaus vidurio išsireiškimais ir nuolat įslysta į pavojingus stereotipus, kurie atskleidžia, kad šie veikėjai neišmokę visapusiškos XX a. istorijos ir atsiriboję nuo europinio diskurso apie totalitarizmo pavojus. Gal ir dėl to Rusijos užsienio ministerija svaido žaibus, kai Putino protavimą ir veiksmus, dėl jo retorikos etninių akcentų ir dėl Krymo aneksijos, vokiečių ministras Wolfgangas Schouble arba JAV politikė Hillary Clinton palygina su Hitleriu.
Be rusų savigarbos, kurios pamatus (ir tai suprantama) sudaro pergalė prieš nacius II Pasauliniame kare, tai dar ir nesusikalbėjimas, Kremliui kartais nė nesuvokiant, kokio prasto skonio yra jų etnocentristiniai teiginiai, taikomi užsienio politikai. O kartais, ypač paskaičius jų naujaisiais laikais iškilusio į politikos sceną Aleksandro Dugino mintis, akivaizdu, kad jie tai suvokia ir sąmoningai kartoja XX a. diktatorių, pirmiausia Hitlerio, sukompromituotą frazeologiją, laikydami save – kaip ir kadaise III Reicho fiureris – konservatyviaisiais revoliucionieriais t.y. kovotojais su modernybe. Beje, JAV respublikonų elektroninis laikraštis „Washington Free Beacon“ Krymo referendumo metu pasiūlė mįslę: skaitytojui buvo siūloma atspėti, kuri iš pateiktų šešiolikos frazių, galimai susijusių su Anšliusu arba su Krymo prijungimu prie Rusijos, yra paimta iš III Reicho kanclerio pasisakymų, o kuri iš naujausiųjų Rusijos prezidento kalbų. Dievaži, man teko paprakaituoti!
Ne mažiau pavojinga ir tai, kad ne vien etnocentrinė ir sovietinė ideologija atgimė Rusijoje. Komunistinės klišės nūnai grįžta į valdžios retoriką nuspalvintos caro laikų didvalstybingumu.
Šiomis dienomis, Rusijos prezidentui pasirašius naują įstatymą, palengvinantį procedūras rusams ir „rusakalbiams“ užsienyje gauti Rusijos pilietybę, Maskva mums priminė, kad mes visi, „buvę SSRS piliečiai ir jų palikuonys“, esame verti Kremliaus ypatingo dėmesio ir globos. Naujausiųjų įvykių Ukrainos pasienyje šviesoje, ima atrodyti, kad Maskva įsivaizduoja turinti teisę suteikti vadinamąją broliškąją pagalbą visai geopolitinei erdvei nuo Klaipėdos uosto įlankos iki Viduriniosios Azijos stepių.
Putiniškas visuomenių susiskirstymas tautiniais getais
Čia tiek kalbų, tikybų, tautų, kad visuomet rastum faktų, įvykių, nusiteikimų, kuriuos galėtum pasukti taip, kad esant reikalui, Maskva galėtų prabilti apie savo „teisėtus interesus“ – frazeologija, šiuo metu taikoma Rytų Ukrainai. Jeigu jų ir nerastum, tai galėtum sukurti. Milžiniškas Kremliaus aparatas, sudarytas iš žiniasklaidos koncernų, žvalgybos, karinių ir civilinių žinybų, verslo ir finansinių struktūrų įgudęs, nuleidus tinkamą direktyvą, sukonstruoti bet ką.
Čia ir žmonės, išugdyti rusiškojo švietimo tinklo ir dėl to nuolat Maskvos kontroliuojamos žiniasklaidos vartotojai. O ir nemaža dalimi visa toji karta, kuri gyveno SSRS ir moką rusų kalbą kaip gimtą. Ji imli maskvietiškam įvykių aiškinimui ir dėl neišvengiamo totalitarinės ideologijos poveikio jų jaunystės metais.
Broliai rusai! O kaip aš galiu kitaip į jus kreiptis, kai dalindavomės anekdotais apie valdžią, eilėse arba užstalėje. Kai drauge „vykdėme“ socializmo planus. Kai – žodžių iš dainos neišmesi – visi grūdomės prie „maistprekybos“ prekystalių (įamžintų kalėdiniame J. Brodskio eilėraštyje). Ir ne vieną jūsų, kaip ir mane, kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu kvotė optimistiškas KGB kapitonas, geranoriškai patarinėjęs šnipinėti draugus, skaitančius nederamą literatūrą ir priekaištavęs, kad aš esu papratęs protauti netinkama linkme – „ dujiete nie v tu stepj!“
Kiek esu girdėjęs, dabartinėje Maskvoje vėl nuskamba šis teisuoliškas dujete nie v tu stepj. Tas pat žvalus kapitonas man vis priekaištaudavo, kad, skaitydamas draudžiamą literatūrą ir kritikuodamas valdžią, esu nedėkingas šlovingajai Rusijos armijai: „o kas, Markai Michailovičiau, jūsų gimines nuo hitlerininkų išvadavo?“ Sutinku. Dėkingas. Kaip kitaip galiu kreiptis į rusus, kai mano mama, ištvėrusi Štuthofą, dar tik dvidešimt trejų, buvo išgelbėta nuo neišvengiamos žūties Baltijos pakrantėje suodino rusų tankisto, atkėlusio jaujos, kurioje gulėjo penki šimtai merdinčių moterų, buvusių kalinių, duris ir sušukusio: „bobytės, tuoj atvažiuos sanitarinis dalinys!“.
Ir, žinoma, kaip ir jūs, broliai rusai, jaunystėje juokdavausi iš Ostapo Benderio nuotykių kartu su pasakojimo autoriais, maskviečiais I. Ilfu ir J. Petrovu, ir būdavau priblokštas genialios N. Gogolio plunksnos, jos grotesko ir veriančio širdį lyrizmo, ir žavėjausi kijeviečiais V. Katajevu ir M. Bulgakovu, ir odesiečiu I. Babeliu. Šie autoriai buvo ir iš Rusijos, ir Ukrainos.
Tačiau geriausi rusų rašytojai, broliai rusai ir kitokie „rusakalbiai“ mums visuomet primena, kad Rusijos švytėjimas turi taip pat ir rudėtąją pusę. Oficialioji ideologija, sklindanti iš Maskvos ar Peterburgo, dažnai būdavo sumąstoma taip, kad pateisintų cenzūrą, neteisybę, priespaudą ir masių mulkinimas.
Tokia buvo Kremliaus komunistinė propaganda, tokia buvo Ruskaja idėja, valdant Romanovams, tokia, yra Rusijos nacionalnaja idėja šiuo metu!Stichiją ir potencialią tautos energiją, kuri glūdi šiuose žodžiuose, gali pasitelkti savo tikslams bet kas, taip pat ir istorijos juodosios jėgos. O juk didžiarusiškas šovinizmas, tai ir pogromų ugnis, ir juodašimčiai ja švaistėsi. Pagal tai, kaip Kremliaus ideologai nūnai žvelgia į istoriją, traukdami į dienos šviesą senovinius žemėlapius, galėtum pagalvoti, kad norima sugrįžti ir prie tos Rusijos, kuri dalijosi Žečpospolitą, pasirinktinai pasitelkiant senąsias ribas tam, kas yra paranku poreformistinei, dabartinei, ultrakonservatyviąjai Maskvai; netgi kyla įspūdis, kad Maskvoje, kur parduotuvėse aplinkui Raudonąją aikštę galima įsigyti tą patį ferarį arba ipadą kaip ir Niujorke ir Paryžiuje, norima grįžti prie Rusijos, kuriai Petras I dar nebuvo barzdų nuskutęs.
Giesmė apie tautos didybę ir aukos sindromas: dvi vienos monetos pusės
Ir štai Kremlius nūnai sumąstė (be abejo, vadovaujadamasis karštais jausmais, užuojauta, gailesiu ir visu tuo, kas sudaro šventųjų aureolę) siūlyti pilietybę ir tuo pagrindu ginti tautiečius, buvusius bendrapiliečius ir rusakalbius užsienyje. Kad priimtum tokį sprendimą reikia būti įsitikinusiam, kad visus šiuos žmones, gyvenančių visame pasaulyje, kažkas atsidėjęs nuolat skriaudžia. Antra, ir tai svarbiausia, manau, kad priimdami tokius įstatymus rusų tautos išrinktieji demonstruoja tautos istorijos kaip kankinystės suvokimą ir vadinamąjį aukos sindromą. Tai pavojingas negalavimas didelei tautai, nes kiekviena tauta, didelė ar maža, dvidešimtajame amžiuje, nukentėjusi nuo nacistinio ir komunistinio režimo, nuo vienokių ar kitokių kaimynų, gali išsitraukti ir savų kančių sąrašą.
Gyventi Europos Rytuose ir sugebėti augti reiškia neleisti savo praeičiai tapti ateitimi. Vakaruose per kelis šimtmečius nuo prancūzų revoliucijos išsirutuliojo nuostatos, pagal kurias žmogus vertinamas pirmiausia. Tai jo, kaip asmens, gyvenančio demokratinėse visuomenėse, sugebėjimas būti atsakingu už save ir savo likimą, jo sugebėjimai apskritai ir tai, kaip jis sugeba suprasti kitus. Tai istorinis pasiekimas, kuris, atrodo, neliečia Kremliaus ideologų ir agitatorių, skirstančių dabarties visuomenes tautiniais getais.
Nelengva suvokti, broliai rusai ir visi kiti „rusakalbiai“, kodėl nekritiškai priimdami valdišką pasakojimą (sovietmečiu jūs bent jau sugebėdavot šauniai pasišaipyti iš to, kas jums brukama iš viršaus) patys save įsivarote į kažinokį putinizmą, iš kurio ir vėl, be katastrofų, užgaunančių ir kaimynus, negalėsite išsiveržti. Sunku patikėti, kad dauguma šios visuomenės, turinčios tokias subtilias humoro formas ir šaunią literatūros ir meno tradiciją demaskuojant valdišką falšą, kad nuostabi tauta, sukūrusi pasaulinę literatūrą, kurios ryškiausia linija buvo Poeto iššūkis Tironui, nūnai ploja katučių varinių urapatriotizmo dūdų euforijai, skardinių nacionalizmo būgnelių tratėjimui.
Blaivus skaičiavimas ir „nacionalinė idėja“
Vaikystėje man teko pamatyti, kaip raudonarmietis beldžiasi į perpildyto restorano duris mano gimtojo miesto pagrindinėje gatvėje, šaukdamas, Vpustite menia, ja ruskiji! (Įleiskite, esu rusas!) Atrodė keistoka, kad už tautybę į restoraną prašoma įleisti be eilės (galgi verčiau červoncą būtų įspaudęs durininkui į delną). Vėliau supratau, ką jis jautė. Tuomet buvo pokaris ir, spėju, čia būta pasididžiavimas pergale prieš supergalingą Reichą, sumišusio su to vaikino sielos bedugniu liūdesiu, suvokiant, kiek kraujo išlieta. Beje, kareivis buvo neblaivus.
Bet juk nereikia kartoti ideologijose to, kas girtam ant liežuvio. Kaimynams, ponai Kremliuje, nejauku, kai didžiules tautas jų „nacionalinė idėja“ svaigina kaip alkoholis arba poezija. Drauge su tuo eina ir fanatizmas, ir nepakanta, ir žvanginimas ginklais. Taip pat ir asmens visiško pajungimo valstybės aparatui, sunkiam kaip antikvarinis bronzinis prespapjė, pateisinimas. Prieita iki farso, kai, pasak žiniasklaidos, prezidento kultūros patarėjas Vladimiras Tolstojus (ar ne įpareigojanti pavardė?), rekomenduoja pašalinti iš pradinių klasių artimetikos vadovėlių Snieguolę ir septynis nykštukus ir, apskritai, vokiečių ir prancūzų pasakas, kurių pasisemta iš pasaulinės kultūros lobyno, pakeisti rusų pasakomis. Priežastis? Elementoriams trūksta patriotizmo.
Kone visas Vakarų pasaulis tą visą svaiginančią nacionalizmo, didžiavyrių romantikos ir istorinių sentimentų samplaiką mato kaip Kremliaus motyvą Rusijos ekspansijai. Priežastys, žinoma, labai blaivios. O ir pats Vladimiras Putinas šito neslėpė, kalbėdamas apie Rusijos interesus Kryme tiesioginėje šių dienų TV laidoje su savo šalies piliečiais. Čia bus ir igrovaja zona, lyg ir rusų Las Vegas ir papildomi uostai Juodosios jūros karo laivynui. Po visomis „patriotinėmis“ rusaminčių bei rusakalbių manifestacijomis, pasirodo, glūdėjo štai kas: Krymas reikalingas ir – strategiškai – Rusijos kariniam pramoniniam kompleksui, ir oligarchiniam kapitalui, norinčiam pasidaryt greitą pinigą. Bet kol kas Kryme, pasak žiniasklaidos, chaosas ir nežinia, ką mąsto rusai eilėse prie pasų ir kitų patarnavimų, susidūrę su naująja tikrove. Kaip mums tai pažįstama iš senutės SSRS laikų!
Rusija neįvertina pasekmių užsienyje ir šalies viduje
Tuo pat metu Maskvos kino teatrai surenka pilnutinę kasą, rodydami JAV filmą „Captain America: winter soldier“, kuriame herojus kovoja su sovietiniu šnipu. Ir būtų sunku patikėti, kad Rusijos visuomenės vidurinioji ir aukštesnių pajamų sluoksniai, kurių vaikai mokosi Vakaruose, vienose klasėse su amerikiečiais, anglais, prancūzais, vokiečiais, ir pažįsta Vakarų gyvenimą iš savos patirties, ir nėra prifarširuoti kasdienių propagandinių „patriotizmo“ porcijų, aklai kartotų šovinistinius stereotipus. O kalbant apie visus kitus – kas juos žino: negi tie, kas partrenkia ir spardo gatvėje kitaip manančius yra rusų tauta, kurią būtina ginti tankais?
Nejaugi pensininkai, kuriuos, besigūžiančius Lenino paminklo papėdėje kur nors Rytų Ukrainoje, man demonstruoja Maskvos ir pasaulinė televizija, skanduojantys Rytų Ukrainoje „Putin Putin“, kaip kadaise tikriausia jų tėvai skandavo „Stalin Stalin“, išreiškia rusų tautos vystymosi perspektyvas ir ilgalaikius interesus?
Atleiskite, aš čia matau ne tautą, o minią. Apakintą, sukiršintą, pagiežingą minią. Kuria lengva manipuliuoti. Kuri linksta ten, kur vėjas pučia.
Taip, žinau, kad jų ir pensijos, ir atlyginimai Ukrainoje keliskart mažesni negu Lietuvoje. Žinau, kad Ukrainos valdžia neprofesionali, neryžtinga, nepatyrusi ir atsidūrė itin sunkių aplinkybių replėse. Žinau taip pat, kad likimo ir istorijos nuskriaustiems žmonėms nesunku sukurstyti neapykantą ir jiems pakišti atpirkimo ožį. Tai, neabejotinai, žinoma ir Kremliuje. Visa ši Rusijos galybės plėtotė, nepaisant užsienio reikalų ministro Lavrovo veido, išvagoto rūpesčių ir atsakomybės raukšlėmis (kiek darbų užgriuvo!), nepaisant istoriškai rezonuojančių frazių, kurių Vladimirui Vladimirovičiui parūpina jo patarėjai, yra sukalkuliuota, ciniškai ir blaiviai. Ir kone visas Vakarų pasaulis tą visą svaiginančią nacionalizmo, didžiavyrių romantikos ir istorinių sentimentų samplaiką mato kaip Kremliaus motyvą Rusijos ekspansijai.
Kaip mini ir aukščiau perpasakotas Vladimiras Sorokinas, dar vienas kvapą gniaužiantis Rusijos istorijos bruožas yra tai, kad ji dažnai nenuspėjama. Apie tai klasikas Tiutčevas prieš pusantro šimto metų parašė netgi vieną plačiai žinomą ir įsimintiną eilėraštį. Būkite nenuspėjami, broliai rusai! Bet – gerąja prasme. Kaip eilėraštis. Ir duok dieve, kad Maskva jums turėtų ką pasiūlyti be cenzūros ir suvaržymų, be kančių ir aukojimosi, ir kankinystės, ir „broliškos pagalbos“ kitoms tautoms, kuri baigiasi riaušėmis (strašen Ruskiji bunt „baisus yra rusų maištas“, rašė jūsų, ir mūsų, ir viso kultūringo pasaulio poetas Puškinas) šalies viduje ir minios siautėjimu jos paribiuose, ir kareivų plūdimųsi vis ta pačia nuostabiąja, išraiškingąja rusų kalba, kuriai – mes visi tai puikiai žinome -- teko pakęsti tiek smurto ir kraujo.
Rytų Europa pavargo nuo istorijos, bratcy. Mums nereikia praeities, tampančios ateitimi.
Tikiu, kad Rytų Europa (Ukraina ir, aš norėčiau tikėti, Rusija) ilgisi kitokio rytojaus.
Autorius yra lietuvių PEN Centro narys, rašytojas, Vilniaus Gaono Žydų valstybinio muziejaus direktorius.
