1. Rusijos neprieštaravimas
1993 metų rugpjūčio pabaigoje Rusijos Prezidentas Borisas Jelcinas, gan staiga apsilankęs Varšuvoje, „neprieštaravo“, kad Lenkija stotų į NATO. Tai vyko lygiai tuo metu, kai Lenkijos vadovybė ir diplomatai pradėjo dėti vis daugiau pastangų Vakarų valstybėse, kad įtikintų Šiaurės Atlanto pakto šalis Lenkijos Respublikos istoriniu išskirtinumu ir būtinybe būti priimtai į tą organizaciją. B.Jelcino „neprieštaravimas“ Rusijos Federacijos vardu, paskelbtas Belvederio sodelyje susirinkusiems politikams ir žurnalistams, pribloškė (turbūt – maloniai) ir politikos apžvalgininkus, ir partijas, besirungiančias pakeliui į Seimą. Be to, B.Jelcinas pažadėjo paskutinį savosios kariuomenės dalinį išvesti iš Lenkijos trimis mėnesiais anksčiau ne buvo anksčiau sutarta – ligi 1993 m. spalio pirmosios. Pastaroji žinia tam tikra prasme atrodė netikėta ir pačiai Rusijos delegacijai – buvo galima numanyti stebint jos narių veidus (kaip antai kad ir gynybos ministro Pavelo Gračiovo).
Tačiau, B.Jelcinui išvykus, solidūs dienraščiai ėmė komentuoti, esą mainais už Rusijos neprieštaravimą Lenkijos norui stoti į Šiaurės Atlanto karinį bloką, Varšuva neva pažadėjusi Maskvai „neplėtoti ryšių su savo Rytų kaimynėmis“. Lenkijos gynybos ministras Januszas Onyszkiewiczius paneigė tokias „spekuliacijas“, grįsdamas atsakymą argumentu, kad Lenkija turi pasirašytąsias tarpvalstybines sutartis su Baltarusija ir Ukraina, ir šių laikysis.
Paviršutiniškai žvelgiant, buvo galima stebėtis: argi suvereniai valstybei reikalinga paisyti Rusijos nuomonės?
Pirma, Lenkija iš tikrųjų, demonstruodama partneriškumą, priėmė Rusijos vadovą kaip draugiškos kaimyninės valstybės Prezidentą. Antra, jam Varšuvoje viešint, toji nuomonė turėjo būti adresuota NATO šalių politikams. Tai buvo ganėtinai diplomatiškas vadavimasis iš imperinių gniaužtų, kai... jau nebuvo imperijos, nors ir sudarė prielaidą manyti, kad toks spartus Rusijos politikos pokytis buvo pamatuotas jos vidaus negalia. Kita vertus, kad ir nujaučiant susilpnėjusį Rusijos tarptautinį autoritetą, Lenkijos diplomatai elgėsi taip, tarsi RF tarptautinis prestižas, įtaka ir galios buvo adekvatūs buvusios SSRS įtakai.
Rusija jau purtėsi „gorbačioviškosios revoliucijos“ dulkes ir toliau tradiciškai išlaikydama užsienyje atstovybes, agentus, atsižvelgdama į besikeitusius draugus ir nedraugus. Buvusiojo socialistinio lagerio šalims – tarp jų Lenkijai ‒ neištrintoms iš žemėlapio, diplomatinio paveldo požiūriu buvę lengviau negu Lietuvai. Ir vis dėlto tos šalys atsižvelgė į Maskvos vaidmenį.
Lechas Walęsa tais pačiais 1993-aisiais pareiškė, kad politinei integracijai su Vakarais laiko tėra penkeri metai, nes vėliau „rusai pasigrobs mus atgal“… Jau anuomet istoriškai vertinant informacijos adekvatumą įvykių pagreičiui, toks laikotarpis atrodė tikrai optimalus. Anot prancūzų "Le Point" žurnalisto Michaelio Colomes’o, Vengrijos vadovybė liepos mėnesį prognozavusi, kad Rusija įtakos sferą plėsianti pasitelkdama „panslavizmo ir pravoslavybės šūkius“. Apie pretekstus tuo metu niekas nesvarstydavo – juk aišku, kad lemiamos reikšmės turės šio regiono šalių politiniai santykiai ir įsipareigojimai – ir ne tik kaimynams.
Per minėtą Prezidento B.Jelcino vizitą Belvederio rūmuose Varšuvoje buvo pasirašyti 8 dokumentai: dėl prekybinio, mokslinio, ekologinio, edukacinio bendradarbiavimo, protokolas dėl konsultacijų tarp užsienio reikalų ministerijų. Rusija iš Sibiro į Vakarų Europą numatė tiesti dujotiekį. Varšuvoje buvo susitarta, kad 670 km ilgio lenkiškosios dujotiekio atkarpos 50 proc. akcijų priklausys Rusijos bendrovei „Gazprom“, nors Lenkija padengsianti tik 15 proc. statybos išlaidų.
Opozicija kritikavo dešiniųjų (Laisvės unijos dominuojamą) Hannos Suchockos vyriausybę už tai, kad ji sudarė tokią sutartį, neieškodama alternatyvių šaltinių Skandinavijos šalyse. Ministrė pirmininkė, iš pradžių skambiai pavadinusi statybą „amžiaus investicija“, netrukus ėmė aiškinti, kad Lenkija neva apsaugota nuo Rusijos įtakos, kadangi būsimojo dujotiekio pabaiga – Vokietijoje… Atsirado versija, kad Rusija galėtų vieną dujotiekio atšaką nutiesti nuo Balstogės į Karaliaučiaus sritį: esą šitaip rusai „neutralizuotų“ Lietuvos ekonominį pasipelnymą, galėjusios naudotis „vieškelio“ į Karaliaučių vaidmeniu.
Tomis rugpjūčio dienomis, kai rusai pareiškė sustabdą kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos generalinių štabų vadovai vėl susitiko ir aptarė karinio bendradarbiavimo klausimus šiame regione. Buvo pasirašyti protokolai, apie kurių turinį karinės žinybos atstovai pareiškė neinformuosią žurnalistų. Lietuva dar nebuvo atidariusi Karaliaučiaus žemėje konsulato, o Lenkijos verslininkai ir ypač diplomatai jau aktyviai domėjosi verslo ir politikos įtaka šioje žemėje. Rusijos vokiečių bendruomenė pakeitė požiūrį dėl vokiečių srities kūrimo vietos – esą jau ne Pavolgyje, kuriame vokiečiai kadaise buvo apsigyvenę, bet prie Nemuno žiočių – anoje pusėje; šiai idėjai suskubo pritarti kelios Vokietijos žemės.
Tokių įvykių kontekste bet kokie (taip pat – kariškių) susitikimai kėlė įtarimų, kad Lenkijos politikai gudrauja: juk B.Jelcino vizito išvakarėse kai kurie Lenkijos dienraščiai, informuodami apie naują politinę trintį tarp Vilniaus ir Maskvos, retoriškai klausė – kur driekiasi Rusijos interesų riba?
1993 m. gruodžio mėnesį NATO viršūnių susitikime turėjo paaiškėti Šiaurės Atlanto sąjungos pozicija dėl Lenkijos, taip pat dėl Čekijos ir Vengrijos priėmimo į šią organizaciją. Tad savaitę po savaitės, ypač klausantis tuometinio užsienio reikalų ministro Andrzejaus Olechowskio, nuotaikos „kaito“ įtikinėjant visuomenę, taip pat ir užsienio korespondentus, kad bus ištartas ne tik lemiamas „taip“, bet ir įvardyta artimiausia priėmimo data.
Ministras A.Olechowskis nebuvo linkęs duoti jokio interviu Lietuvos spaudai; kaip įprasta visur kitur, tuomet atitinkamą „poziciją“ parodo ir pavaldiniai – ypač nemandagus, mėgęs pamokyti, kokius klausimus ministrui galima pateikti, o kokių – ne, buvo Lenkijos URM atstovas spaudai (vėliau kurį laiką ambasadoriavęs Egipte), nors Lenkijos valstybėje valdininko nemandagumas veikiau yra išimtis. Susidarė įspūdis, kad Lenkija telaukia minėtojo „taip“ ir datos, o tuomet nuleistų „Rytų sienos uždangą“ (nes, ano laikotarpio kai kurių politikų požiūriu, ir Lietuva buvusi už rytinės sienos – kaip ir Baltarusija bei Ukraina). Gal ji nebūtų buvus „geležinė“, bet su vizomis ir kitais įmanomais apribojimais – tikrai. Gerokai vėliau deklaruotos „strateginės partnerystės“ nuotaikų tikrai nebuvo nė kvapo. Tai, kas vyko iki gruodžio, galėčiau apibūdinti kaip savarankišką „realpolitik“, kurioje vietos buvo Vyšegrado grupei, bet dar ne Lietuvai.
Tačiau ligi priėmimo į NATO vieną užsilikusią „smulkmeną“ Lenkija turėjusi sutvarkyti: sudaryti tarpvalstybinę sutartį su Lietuva geros kaimynystės ir draugiškų santykių labui. Deklaracija dėl šios sutarties rengimo buvo pasirašyta 1992-ųjų sausį Vilniuje, lankantis užsienio reikalų ministrui Krzysztofui Skubiszewskiui.
2. Istorijos skaitymai
Lietuva, pradėjusi derybas dėl sutarties, santykiuose su Lenkija buvo primygtinai iškėlusi Vilniaus krašto „klausimą“, reikalaudama, kad Varšuvoje būtų pasmerktas Vilniaus krašto okupavimas 1920-1939 metais. Neabejotinai šiandieniniam skaitytojui tai gali atrodyti keistas reikalavimas: jei Lenkija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, ar dar bereikia kokių požiūrių į istorines klaidas, nesusipratimus, konfliktus? Juolab būtų buvę naivu tikėtis, kad Lenkijos Respublika tokį reikalavimą įvykdytų, nors kurį laiką imta svarstyti papildomo dokumento prie rengtos sutarties (deklaracijos) variantas, kuriame gal esą būtų buvęs galimas išdėstyti skirtingas požiūris dėl senosios Lietuvos sostinės priklausomybės tarp dviejų pasaulinių XX amžiaus karų.
Tuo metu tas „naivus“ Lietuvos žingsnis jos naujai kuriamoje diplomatijoje man atrodė suprantamas pirmiausia dėl Lenkijos ryžto kuo greičiau tapti NATO nare nepaisant demokratijos kūrimo aplinkybių kaimyninėse šalyse ir nesiūlant jokių bendrų politinių vizijų.
Oficialioji Lenkija ilgokai buvo palyginti santūri dėl Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomininkų, Lenkijos prezidentas vengė susitikimų su Aukščiausios Tarybos pirmininku, o profesoriaus Andrzejaus Stelmachowskio – išeivijos organizacijos „Wspolnota Polska“ vadovo lūpomis imta kalbėti apie išskirtines Lietuvos lenkų teises „na Wilenszczyznie“. Taigi Lietuvos pareigūnai, turas po turo dalyvavusieji derybose, siūlymą įvardyti Vilniaus okupaciją dabar tikriausiai paaiškintų taip, kaip ir tuo metu bandė aiškinti: Lenkija turėtų pripažinti istorines žemes, klaidas, sudaryti Lietuvai iš tikrųjų patikimos, saugios kaimynės ir partnerės įvaizdį.
Dar vertėtų pastebėti, jog Varšuvos archyvuose yra dokumentų, kurie liudija, jog praėjusio šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį (1931–1935) Lietuva ieškojo būdų suderinti su Lenkija ne tik politinius, bet ir kitus būtinus kaimyninių šalių ryšius. Dokumentai sukelia įtarimų, kad tarp kai kurių Lietuvos politikų simpatijos „istorinei Lietuvos sostinei“ blėso, kad atsirado noro ištirti, negi Lenkija visiškai nenusileisianti „Vilniaus krašto klausimu“. Būtent krašto klausimu, nes „diplomatiškai“ svarstyta, kad gal tarp valstybių diplomatinius santykius būtų galima užmegzti bent mainais už Lietuvai perduotiną nedidelę dalį užimtos teritorijos – kad ir be Vilniaus miesto…
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje slaptos derybos (įskaitant nuo lietuvių visuomenės slepiamus Lietuvos atstovų susitikimus su Juzefu Pilsudskiu) nutrūko, tačiau, paskaičius senuosius dokumentus, raportus apie konfidencialius susitikimus išliko nemalonus įspūdis, kad prieškario Lietuvos diplomatams galėjo trūkti vieningos pozicijos. Ir, atrodo, gal tik Lenkijos politikų „unaras“, nekantravimas, kartas nuo karto organizuojamos persekiojimų akcijos prieš lietuvius Vilniuje išgelbėjo Lietuvos diplomatijos istorinius puslapius nuo galimos pasekmės susitarti (nurimti) „be Vilniaus“.
Tačiau tai išsamesnio aptarimo reikalaujanti tema, nors nieko kvailesnio istorijoje abejoms tautoms nebuvo galima iškrėsti, ypač vadovaujantis sentimentais politikoje, kaip tai padarė J.Pilsudskis su savo šalininkais XX amžiaus pradžioje: tautos beveik dvi dešimtis metų buvo izoliuotos viena nuo kitos, oficialiai nesidomėjo nei politine, nei kultūros raida. Tad 1992-1993 metais pabrėžtinas reikalavimas Lenkijai pasmerkti Vilniaus užėmimą galbūt turėjo sustiprinti oficialios, „tradicinės“ (iki 1938-ųjų) Lietuvos pozicijos nuoseklumą – kad ir kaip nemalonus tas klausimas buvo abiems šalims. Manytina, kad tinkamam kontekste archyvų dokumentai gana lengvai leistų suabejoti tarpukario diplomatijos „nuoseklumu“.
Kita vertus, 1993 m. vis dažniau būdavo svarstoma, ar Lietuva teisi, minėtu reikalavimu pristabdydama derybų raidą? Šis klausimas irgi atrodė pagrįstas, pirmiausia prisimenant kiek anksčiau pacituotą L. Walęsos mintį dėl penkerių metų termino baiminantis naujos senosios Rusijos galių. Tad šiuo požiūriu galėjo atrodyti, kad lietuvių politikai įrėmino problemą tarsi abejodami, ar „Vilnius mūsų“, o tuo pačiu ir neleisdami derybų vežimui pajudėti iš vietos.
Tuo metu Lietuvoje garsiausiai reikalavo nenusileisti lenkams žmonės, jutę sentimentų „anai“ Lietuvai su laikinąja sostine, nors tie radikalai racionalių pasiūlymų dvišaliams santykiams sureguliuoti ir neturėjo. Bet buvo prikeltas gen. Lucjano Želigowskio vardas ir jo šmėkla paleista klaidžioti ne vien tarp politikų: apie lietuvių „įžūlumą“ prabilo Lenkijos žiniasklaida, visuomeninės organizacijos, iš dalies ir tos, kurios buvo susijusios su Katalikų Bažnyčia. Tais pačiais metais Lenkija pasirašė sutartis su Estija ir Latvija (juk su jomis ir 1919-1939 m. gerai sutarė).
Trečiojo derybų turo atmosfera iš tikrųjų buvo slogi, be aiškesnės perspektyvos: Lenkija 1993-ųjų rugsėjo mėnesį ypač aktyviai rengėsi naujo parlamento rinkimams. Iš esmės pokalbiai galėjo būti atnaujinti tik po Seimo rinkimų.
3. Lenkijos „reali politika“ ir kairiųjų vaidmenys
Suprantama, Vidurio Europos šalių (ypač Lenkijos) destabilizacinis veiksnys, ardant komunizmo sistemą (ir vieną jos dalį – vadinamąjį Varšuvos paktą), buvo naudingas stipriosioms Vakarų Europos valstybėms, taip pat JAV. Tad ir Lenkijos prezidento, jos diplomatų vienas iš nešalutinių argumentų, kad Lenkija „nusipelnė būti priimta į NATO“ bei į kitas saugumo ir ekonomikos organizacijas, buvo svarbus: Vakarų šalių ir organizacijų lyderiams, vizitavusiems Lenkijos Respubliką, nuo 1993 metų būdavo vis primenama, kad Lenkija tapo II pasaulinio karo auka, pasipriešinusi nacistinei Vokietijai ir Sovietų Sąjungai, kai Vakarų valstybės joms iš esmės nuolaidžiaudavo, leisdamos ir po karo padalinti Vidurio Europą pagal SSKP(b) CK generalinio sekretoriaus Josifo Stalino įgeidžius, kad su komunistine sistema kovojusieji lenkai iki pat devintojo dešimtmečio padėjo Vakarams susigaudyti, kokia yra toji sistema, ir pagaliau – ją įveikti. Juk NATO generalinis sekretorius Manfredas Werneris 1992-aisiais Varšuvoje buvo pareiškęs, esą Lenkijai durys atviros…
Tačiau ar toms šalims buvo reikalinga dar papildomų konkurentų rinkoje? Jau nuo 1993-ųjų pradžios lyg tyčia žiniasklaidoje „išlįsdavo“ tai viena, tai kita tariama Lenkijos tarptautinė „afera” arba „nusižengimas“.
Ekonominė Bendrija buvo paskelbusi mėsos eksporto pavojų iš Lenkijos į Vakarų valstybes dėl užkrėstų gyvulių. Problemą tik per kelis mėnesius pavyko išsiaiškinti, išnarplioti tiesiog kaip konkurencijos intrigą. O vasarą netikėtai buvo kilstelėti vaisių (uogų) įvežimo mokesčiai. Bet įdomiausia buvus ginklų prekybos afera, kai suregzta CŽV agentai Vokietijoje suėmė ir pervežė į JAV penketą Lenkijos ginklų fabriko darbuotojų, kurie buvo apkaltinti nelegalia ginklų prekyba. Po pusmetį trukusio triukšmo, „naudingo“ kompromituoti Lenkijos ginklų pramonę, rugpjūčio 31 d. darbuotojai buvo paleisti laisvėn, nes prokurorui nepavyko įrodyti paskelbtų įtarimų.
Politikoje nebūna vieno lemtingo veiksnio. Kad ir kiek jų vardinčiau, dabar pakanka pasakyti, jog 1993-aisiais gruodžio mėnesį nei Lenkija, nei Čekija ir Vengrija tikslaus atsakymo į klausimą – kada? – iš NATO dar negavo. Ar tai sutapo su Lenkijos Seimo nauja politine sudėtimi, kai jame po naujų rinkimų daugumą sudarė pokomunistinė Kairiųjų demokratų sąjunga, pasirašiusi koalicinę sutartį su Valstiečiais liaudininkais? Lenkija tapo NATO nare – kaip pamena politikos istorikai ir dalyviai – 1999 m. kovo 12 d.; taigi L. Walęsos pastabos paklaida dėl laiko perspektyvos nebuvus didelė: Putinas tapo Rusijos vadovu 2000-aisiais.
Dar vienas reikšmingas kontekstinis įvykis – Jono Pauliaus II, komunizmo sistemos griovėjo, vizitas į Lietuvą bei kitas Baltijos šalis 93-ųjų rudens politinio sezono pradžioje. Popiežiaus elgsena, kalbėsena Lietuvoje lenkų diplomatijai padarė įspūdžio – juk visus renginius iš Lietuvos Lenkijos visuomeninė televizija transliuodavo su vertimu tiesiogiai. Nors vizito išvakarėse žiniasklaidoje netrūko skeptiško požiūrio – ar Lietuva tinkamai pasitiks „mūsų popiežių“.
Tačiau būtent 93-ųjų gruodžio mėnesį suintensyvėjo Lenkijos ir Lietuvos politikų ryšiai.
1993 m. gruodžio 17 d. Lenkijos užsienio reikalų viceministras Iwo Byczewskis, vadovavęs derybų grupei su Lietuva, po susitikimo su Lietuvos Seimo Pirmininku Česlovu Juršėnu Varšuvoje pasakė:
– Neatsižvelgiant į tai, kas sakoma – kaip Lietuvos, taip ir Lenkijos pusėje yra geros valios potencialo. Svarbu, kad jis būtų išnaudotas taip, kad lietuvių ir lenkų santykiai virstų modeliu šitoje Europos dalyje ir būtų pavyzdys Europos vienijimosi procese.
Pastarieji žodžiai dabar atrodo kone pranašiškai ištarti, kadangi jie liudijo kryptį partneriškų santykių link. Ir svarbu objektyviai pabrėžti, kad anksčiausiai juos ištarė lenkų derybininkas – ne kurios nors iš dviejų šalių politinės institucijos vadovas.
I.Byczewskis tądien prisipažino, kad „kaip ir Pirmininkas Juršėnas“, jis taip pat manąs, jog derybas būtina paspartinti:
– Nuo ketvirtojo derybų turo lenkai užėmė aiškią poziciją: darbą ties sutartimi turime tęsti ir jis turi būti baigtas kuo greičiau; juolab liko ne daug ginčytinų klausimų.
Lietuvos Seimo pirmininkas tuo metu keletą kartų kai kuriems politikams ir žurnalistams kartojo savo nuomonę, kad „ginčytini straipsniai gali būti išbraukti, bet sutartis pasirašyta“…
Teko pasidomėti jau minėtojo I. Byczewskio nuomone ir dėl pastarosios pastabos. Užsienio reikalų viceministras tada pasakęs:
– Ginčytini [sutarties] straipsniai nėra teoriškai ginčytini, jie turi reikšmės vienai arba kitai šaliai. Priešiškas būčiau pasirašyti sutartį, kurioje liktų neįveikti esminiai klausimai. Nebūtinai gera turi būti blogio priešu.
Be to, vizito metu Č.Juršėnas akcentavęs, jog Lietuvai su Lenkija tartis būsią lengviau, nes esą abiejų valstybių valdžioje – panašios politinės jėgos: kairieji. Šį argumentą paprašytas pakomentuoti, Lenkijos Seimo Maršalas Józefas Oleksy atsakė:
– Ne. Svarbiausia – valstybės interesai, paskui – kiti, taip pat ir partiniai.
Lenkų žurnalistai buvo atkreipę dėmesį, kad „Juršėnas atvirai giriąsis per visą vizitą savo ankstesniu priklausomumu komunistams – tarsi tai būtų itin patrauklu arba kaip koks privalumas?”. Be to, Seimo pirmininko spaudos konferencijoje dalyvavusį Gediminą Kirkilą Č. Juršėnas pristatė tik kaip savo partinį kolegą ir kai jųdviejų atsakymai nukrypo į svarstymus apie partinį valstybių vadovų draugavimą, žurnalistai pradėjo išeidinėti iš salės.
Lenkijos kairieji, pasiskelbę nauja partija, tiesioginio komunistinio „paveldėjimo“ sąsajų jau tuo metu iš esmės vengdavo: partijos lyderis Aleksanderis Kwasniewskis už praeitį tautiečių buvo atsiprašęs iš Seimo tribūnos, tuo pačiu ir atsiribodamas nuo LJDP padarytų nusižengimų bei nusikaltimų. Lietuvos parlamento vadovas Č. Juršėnas tai padarys kiek vėliau – 1995-aisiais. Todėl iš dalies būtų galima sutikti su Č. Juršėno pastebėjimu dėl partijų įtakos užsienio politikai, bet apskritai užsienio politikos srityje lenkai strateginiais klausimais ne tik būna nuoseklūs, tačiau ir iš tikrųjų nepainiojantys partinių ir valstybės interesų. Įdomu, kad ir lenkų žiniasklaida užsienio politikos srityje linkusi įsiklausyti į politikų kalbas, atsižvelgdama, kad valstybės interesai tarptautiniu lygiu svarbiau už beatodairišką vieno ar kito veiksmo kritiką.
Priminus nelengvą Lietuvos ir Lenkijos derybų dėl tarpvalstybinės sutarties pradžią, 1994-ųjų pradžioje pasitaikė proga Varšuvoje pasiteirauti Vytauto Landsbergio, tuometinio opozicijos lyderio Lietuvos Seime, apie partinių ir valstybės klausimų derinimą, pacitavus jam J. Oleksy repliką. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas teigė, kad „lenkai akivaizdžiai sugeba aiškiau apibrėžti interesus, skirdami juos nuo partijų bendradarbiavimo“.
Kai kurios temos, kad ir kaip keistųsi Lenkijos parlamento sudėtis, lenkų politikų yra vertinamos panašiai, ypač – tautinių mažumų padėtis. Kaip čia pat neprisiminus ir 1993 m. Č. Juršėno pokalbio su Lenkijos parlamento Užsienio reikalų komisija, kuriam pasibaigus, jis tiesiog apibūdino tai kaip „kieto tono“ ir įtemptą dialogą:
– Paaiškinau dėl pareikštų pretenzijų, jog dėl lenkiškojo universiteto steigimo patys lenkai nesutaria – juk ir dienraštis „Kurier Wileński” tuos ginčus spausdina. O dėl Armia Krajowa pasakiau: ji reiškė viena Lenkijos teritorijoje, o ką kita – Vilniaus krašte. Ir kaip atsakymas į Armia Krajowa veteranų klubą steigiami „Armia Krajova aukų“ klubai – šitaip papildomai kurstomos aistros.
Kitas Lietuvos parlamento vadovo susitikimas turėjo įvykti ten pat, Seimo rūmuose su ministru pirmininku Waldemaru Pawlaku, bet „netikėtai“ paaiškėjo, kad Vyriausybės vadovas išvykęs į Gdanską (1970-ųjų tragiškiems gruodžio įvykiams – susidūrimui tarp maištavusių darbininkų ir komunistinės valdžios specialiųjų milicijos padalinių – laivų statykloje paminėti). W. Pawlakas lyg ir „pabandęs“ dar pademonstruoti santūrumą („kietumą“?) lietuviams, gal tiesiog jo liaudininkų frakcija norėjusi atrodyti prieš radikalesnių pažiūrų tautiečius „geriau“ už koalicijos partnerį? Kad ir kaip būtų, mandagiau neatrodė. Tikriausiai ši aplinkybė buvo įvertinta, nes kitą dieną trumpas Č. Juršėno ir W. Pawlako susitikimas buvo surengtas – jau po to, kai nustatytu, mano minėtu metu vietoj W. Pawlako su Č. Juršėnu buvo susitikęs Lenkijos vicepremjeras.
J.Oleksy pastaba, tarkime, prisimintina dar ir dėl to, jog pats Č.Juršėnas prisipažino, kad pokalbis su I. Byczewskiu Užsienio reikalų ministerijoje irgi buvo „kietas“. Lenkijos užsienio reikalų pareigūnas buvo išdėstęs poziciją ir dėl praeities vertinimo lietuvių siūlytame Deklaracijos projekte:
– Mūsų pozicija dėl praeities vertinimo nekinta. Pirmiausia reikia aptarti sutartį, po to galime kalbėti apie praeitį, tačiau taip, kad tas požiūris būtų konstruktyvus ateities labui – ne toks, kad „draskytume“ senas žaizdas arba skaudžius dalykus lietuvių arba lenkų tautai; reikia tam tikrą praeities skyrių užverti, kad tai turėtų geros įtakos ateičiai.
Vis dėlto Lietuvos Seimo pirmininko teiginys, kad dėl esminių dalykų bus išsiaiškinta „per keletą artimiausių dienų“ privertė ne tik suklusti. Šie žodžiai buvo prisiminti, kai netrukus, gruodžio 21 d. į Varšuvą atskrido Lietuvos Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius. Tiesa, šis vizitas buvo pristatytas ne tik kaip vyriausybinis, o kaip vyriausybinis-partinis. Po susitikimo su pokomunistinės socialdemokratijos lyderiais A. Kwasniewskiu, Danuta Waniek, Tadeuszu Iwińskiu, Jerzy Wiatru Lietuvos Vyriausybės vadovas atvyko pas Seimo Maršalą J. Oleksy. Daugiau kaip valandą trukusiam pokalbiui pasibaigus, Lenkijos parlamento vadovas pareiškė:
– Suvokėme, kad yra galimybė pasirašyti Sutartį.
Pasak Seimo maršalo, tai padaryti – „pats metas“.
Kitais tarptautinių santykių klausimais A. Šleževičius pasakęs: „Labai malonu konstatuoti: mūsų požiūris visiškai vienodas dėl saugumo garantijų regione, dėl gynybinių Europos struktūrų – NATO ir kita“. Lietuvos Vyriausybės atstovas teigė informavęs Lenkijos Seimo vadovą apie formuojamą bendrą Baltijos šalių rinką („Tai žingsnis į Europą, atsižvelgiant į pavojų po [Dūmos] rinkimų Rusijoje“). Pastarosios pastabos arba kitos panašaus pobūdžio citatos tegu nuovokiam skaitytojui dabar padeda susigaudyti, kaip iš tikrųjų buvo formuojama Baltijos rinka, kokių ir kiek pastangų bei iniciatyvų buvo rodžiusi Lietuvos vadovybė dėl santykių su tarptautinėmis ekonominėmis bei gynybinėmis Vakarų organizacijomis, ar pagrįstai ir teisingai buvo baiminamasi taip pat 1993-aisiais įvykusių Rusijos parlamento rinkimų sudėties. Tai, kad Lenkija 1993-aisiais liko nepakviesta į NATO, atvėrė dialogą su Varšuva ir šia tema. Beje, to vizito metu Lietuva ir Lenkija sutarusios, kad dera tęsti bendrą Lietuvos ir Lenkijos pasienio muitinių darbą ir nuo 1994 m.
Taigi tarpvalstybinės sutarties kontūrai ryškėjo, nors kai kurie Lietuvos delegacijos nariai, prašomi viešos nuomonės, bandydavo gudrauti. Gal tai įprastinis požymis tokių pareigūnų, kuriems diplomatinio „gudravimo“, gal ryžto trūkdavę per tiesioginius susitikimus?
Nors – primenu – Lenkijos parlamento vadovas pasakė po pokalbio su Lietuvos premjeru: „suvokėme, kad yra galimybė pasirašyti Sutartį“, Lietuvos užsienio reikalų viceministras Juozas Domarkas Lenkijos Seimo koridoriuje apie tai paklaustas teigė: „dar lieka Deklaracijos klausimas“. Neoficialiai J. Domarkas Varšuvoje dar lankėsi Lietuvos Ministro Pirmininko vizito išvakarėse, kad susitiktų su I. Byczewskiu. Jo nuomone, tas susitikimas buvęs dalykiškas („Lenkai suprato mūsų siūlymus – šį kartą mes išlaikėm tokią poziciją, kokią turėjom ligi šiol“ – viešai pasakyta mintis verta perskaityti įdėmiau, bet neverta „studijos“). Argi A.Šleževičiaus vizito išvakarėse dar dalykiškai buvo siūlomas papildomo dokumento – „Deklaracijos klausimas“? Ar „lig tol“ jo jau nebuvo, ar „šį kartą“ jau nebuvo ir lenkai tiesiog tai „priėmė“? Berods, kai kurias lenkų kolegos formuluojamus sutarties teiginius Lietuvos užsienio reikalų viceministras rašėsi automobilyje, tiesiog ant kelių, nes reikėjo skubėti?
Nereikėtų skaitytojo versti svarstyti šių klausimų kaip retorinių, kadangi pakaktų vienos svarbios detalės dar prieš Č.Juršėno vizitą. Vienas Lenkijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas lenkų žurnalistui apibūdino Vilniuje vykusį neoficialų Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijų susitikimą, gavęs tą pačią dieną apie jas žinių telefonu: „Litwini pękają“ („Lietuviai pasiduoda“). Ironiška pastaba atrodė tolygu komentarui, jog lietuviai atsisako siūlymo pasirašyti kokį papildomą dokumentą, kuriuo būtų įvertinta Vilniaus okupacija iki 1939 m.
Į šias aplinkybes kreipiame dėmesio visai ne dėl to, kad reikštume kokio nors palankumo kuriai nors pozicijai (tarkime – už tarpvalstybinę sutartį „su priedu“ ar „be priedo“). Tiesiog tai padeda pastebėti, kaip buvo nelengva bręsti naujosios kartos lietuvių diplomatijai, kuriant naujus santykius su išskirtiniu kaimynu, ypač, kai šios tarnybos kuluaruose vis pasireikšdavo siauras tarnautojų mąstymas, kartais - provincialus kraštutinis požiūris („Juk mes mažiukai“ arba „Mes – Europa-opa-opa“), kai kam tarp atvykusio personalo trūkdavo gilesnio istorijos išmanymo – mat diplomatui neturi pakakti tik šabloniškų žinių apie J. Pilsudskio vaidmenį. Aptariamasis laikotarpis iki tarpvalstybinės sutarties pasirašymo atskleidžia labai svarbios raidos etapą – tarp abiejų valstybių, jų gyventojų – ir politikų, ir žurnalistų, eilinių savaip istorijos patyrimą pritaikančių piliečių.
Toje raidoje Lietuvos ir Lenkijos santykius (ne tik Sutarties rengimą) reikia nuolat matyti kitų šalių – pirmiausia Rusijos politikos kontekste.
4. Finalas
1994 m. vasario 17 d. pagaliau įvyko Rusijos ministro pirmininko Viktoro Černomyrdino oficialus vizitas į Varšuvą. Keletą kartų atšauktas Maskvai apkaltinus Lenkiją kad ir „skriaudomis“ rusų turistams tądien jis stelbė pirmą istorinį Lietuvos Prezidento vizitą.
Kadangi Lenkija apie V. Černomyrdino atvykimą esą sužinojo prieš 1,5 paros, pirmiausia Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską „perkėlė“ iš vyriausybinių vilų kvartalo į „Victoria“ viešbučio prezidentinius apartamentus. (...) Toks sutapimas vertė kiek subtiliau padirbėti Lenkijos diplomatinio protokolo pareigūnus derinant susitikimų tvarkaraštį taip, kad aukštų svečių maršrutai nesikirstų. Varšuvos komunalinė tarnyba turėjo šiek tiek daugiau darbo: kai Krakowskie Przedmiescie gatve Prezidento rūmų link pravažiuodavo A. Brazauskas, tuojau pat Lietuvos trispalvės būdavo keičiamos Rusijos vėliavomis. Tokios aplinkybės, žinoma, atrodė simboliškai: nori ar nenori, tiek pokalbiuose, tiek visoje santykių raidoje buvo tomis dienomis ir bus ateity reikšmingas Rusijos veiksnys.
Vizito metu jau sutarta, kad principinių skirtumų tarp šalių nėra. Šiandien vis primenamam tautinių mažumų klausimui oficialiuose susitikimuose, įskaitant pirmiausia su Prezidentu L. Walęsa buvo skiriama labai nedaug dėmesio: abu prezidentai sutarė, jog regionui iškyla reikšmingesnių problemų, o minėtas klausimas sprendžiamas patenkinamai (...). Tačiau vėliau Lietuvos ambasadoje įvykęs susitikimas su Lenkijos lietuvių bendruomene supykdė A. Brazauską“ Lenkijos ambasadoriui Janui Widackiui jis pareiškė neįsivaizdavęs, jog „čia lietuviai turi tiek problemų“. Tai, ką išgirdo, A. Brazauskas pavedė „spręsti ministrui“ ir iškilmingos vakarienės metu minėtos temos su L. Walęsa nelietė. Nemažai dėmesio A. Brazauskas ir oficialieji Lenkijos atstovai tiek Varšuvoje, tiek kitą dieną Gdanske daugiau dėmesio skirdavo dvišaliams ekonominiams santykiams, kariniam bendradarbiavimui, nemažai ‒ Rusijos politikai, juolab kad V. Černomyrdino vizitas tam teikė aktualų pretekstą.
Šalys sutarė, kad Sutartis bus pasirašyta Vilniuje ir atidėlioti dėl kokių nors priežasčių nėra pamato.
Politiniam kontekstui iliustruoti pravartu pateikti kad ir tokį atvejį, rodantį, kokie būdavo įdomūs ir svarbūs, o kai kuriems stebėtojams atrodydavo netgi šokiruojantys Rusijos diplomatų pareiškimai. 1994 m. vasario 21 d. Lenkijos ir Lietuvos ūkio rūmai, Suvalkų vaivada buvo surengę jau antrąjį Baltijos ekonomikos forumą. Į „Lega Inn“ viešbutį prie Elko atvyko Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos vyriausybinių žinybų ir verslo firmų atstovai. Ten bandytos aptarti ekonominės regiono plėtros ir verslo partnerių bendradarbiavimo galimybės. Firmų atstovams rūpesčio kėlė ne tik poreikis laisvai kirsti valstybių sieną, bet ir išaiškinti, patikrinti, juridiškai persekioti verslo sukčius – ir Lietuvoje, ir Lenkijoje (nemokėdavusius už prekes ir paslaugas, bet sugebančius perregistruoti savo firmas iš naujo).
Sveikindamas Forumo dalyvius ir linkėdamas, užuot gėrus kavos, pasirašinėti biznio sutartis, tuometinis Rusijos ambasadorius Lenkijoje Jurijus Kašlevas anonsavo, kad 1994-ieji turėtų tapti bene penkiolikos pasirašytųjų per anksčiau minėtą prezidento B. Jelcino vizitą sutarčių įgyvendinimo metais. To RF ambasadoriaus, išties mėgusio tikrai stipresnius gėrimus nei kava, bendresnio pobūdžio deklaracijos gal eilinį kartą galėjo kelti atlaidžią šypseną. Svarbiausias ekonominio bendradarbiavimo pretekstas jo buvo pagrįstas šiuo politiniu pareiškimu: „Lenkija yra vienintelė valstybė, turinti centrinėje Europoje bendrą sieną su Rusija“(Karaliaučiaus sritimi). Bet po to, pradėjus aptarinėti transporto ryšius, susitelkiant ties automagistralės Via Baltica (Talinas – Ryga – Kaunas – Varšuva) projektu, Rusijos ambasados Lenkijoje patarėjas Nikolajus Zachmatovas išdėstė gan agresyviu tonu: „Rusijai labai svarbu atverti Karaliaučiaus sritį; dabar 200 kilometrų pasienyje yra 7 perėjos. Rusija neleis, kad ši sritis būtų uždaryta – ir jokia Lietuva neuždarys įėjimo į Rusiją“.
Tas diplomatas aiškino, kad "Via Baltica" nėra sėkmingas projektas, kol Rusija neįžvelgs savo intereso. Lenkams tuo tarpu buvo pasakyta, jog priešinga kryptimi – plentas iš Karaliaučiaus į Elbingą (Elbląg) „negali būti keliu į niekur“ – esą jis turi būti nutiestas iki Berlyno (nors lenkai ir nesutinka tiesti tokios magistralės ištisai pajūrio). O Rusija, kaip buvo raiškiai sakoma pakeltu tonu, nesutinkanti, kad Lenkija plėstų Elbingo uostą: „neleisime švaistyti mūsų pinigų, uždarysime Baltijos jūros kanalą“. Rusija sukursianti 2 stambiausius uostus prie Baltijos – ties Sankt Peterburgu ir Karaliaučiuje. Būtent „Karaliaučiaus perkrovą išplėtosime nuo 5,5 mln. tonų ligi 12,5 mln. Tonų“.
Anot rusų atstovo, prekių srautas tegali būti nukreiptas tik Šiaurės-Pietų kryptimi tarp S. Peterburgo ir Karaliaučiaus. Esą tik tos krypties laikantis būtų galima ištaisyti „bjaurią Pabaltijo pakrantę“. Minimo diplomato nuomone, „via“ reiškia aplink (nors tokį lingvistinį išmanymą iš vietų dar bandyta koreguoti replikomis). Vėliau kai kurie forumo dalyviai, kaip paaiškėjo per pertrauką, šią kalbą palaikė… išsišokimu. Tačiau Rusijos transporto ministerijos atstovas, kad ir kur kas ramiau, bet pakankamai kategoriškai pristatė tokią pat poziciją. Ką gi, šimtmečių istorija, kaip ir šimtmečius skambėdavusi retorika negali nutrūkti net „B. Jelcino Rusijoje“ – tai buvo pamoka ir lenkams, ir ypač lietuviams, kuriems tuo patikėti atrodė sudėtinga.
Anot Rusijos transporto žinybos atstovo, „visai nerimta“, jog kelios (3-4) šalys pristato koridoriaus – "Via Baltica" plento projektą, suteikdamos europinės reikšmės, nes turi būti paisoma Rusijos interesų išlaikyti ryšį su Azija. Rusija pateikusi alternatyvius projektus tarptautiniuose forumuose ir tuose projektuose „išlaikoma būtinoji Karaliaučiaus – S. Peterburgo ašis“. Galiausiai pasakyta:
- Jūs privalote sutikti su tokia nuomone.
Lietuvos susisiekimo viceministrą Algirdą Šakalį rusas šypsodamasis „nuramino“:
- Nesijaudinkit dėl Rusijos kariuomenės transportavimo – jeigu reikės, išsiversim be Lietuvos, kai norėsim permesti armiją į Rusiją iš Karaliaučiaus. Arba… atgal. Turime pakankamai būdų.
Toliau buvo pristatyti sumanymai, kurie turėtų būti įgyvendinti: vieną plentą iš Karaliaučiaus nutiesti pietų kryptimi, o kitą – Kauno kryptimi, kad būtų paklota patogi magistralė iki Minsko; trečioji kryptis – Karaliaučius–Šiauliai–Ryga.
Beje, šio teksto autoriui N. Zachmatovas dar bandė aiškinti, kaip Lietuva, reikalaudama mokesčio už prekių transportavimą, elgiasi neteisingai, tad Rusija surasianti išeitį kitaip: „Atidarysim Gusevo-Goldapės perėją ir per Suvalkų vaivadiją turėsime susisiekimą su Baltarusija“.
Suomijos vyriausybės atstovo, "Via Baltica" projekto koordinatoriaus Mikio Miettineno duomenimis, Suomijos vyriausybė suprojektavusi tuos darbus, kuriuos įmanoma atlikti kuo greičiau: 1994 metais artimiausios būtinos išlaidos buvo skaičiuojamos iki 40 mln. JAV dolerių, o tolimesnės papildomos investicijos turėjusios sudaryti 105-230 mln. JAV dolerių. Pasak suomio, Lietuvos atkarpos statybos santykis būtų atitinkamai 10 ir 30-70 mln. JAV dolerių, tačiau įdėti pinigai „grįžtų keleriopai“. M. Miettineno manymu, "Via Baltica" statyba visiškai neprieštarauja Rusijos interesams. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas dėl "Via Baltica" projekto tuomet pasakęs, kad Suvalkų kraštas (tada dar buvusi vaivadija) yra vienintelė Lenkijoje ekologiškai švariausia apylinkė ir automagistralės planas sudaro rūpesčių gamtosaugininkams.
Kita vertus, prisiminus dujotiekio iš Rusijos į Vokietiją projektą, jis gal ir neatrodė toks ekologiškai pavojingas. Bent jau atsižvelgus, kad 1993-1994 metais Lenkijos prekybos prioritetas tarp kaimyninių valstybių buvo skiriamas Rusijai. Tuo metu dėl laisvos prekybos tarp Lietuvos ir Lenkijos kūrimo Ekonominio bendradarbiavimo su užsieniu ministerijos pareigūnai vis kartodavo: „reikia analizuoti, derinti“, o ministras Leslawas Podkanskis Lenkijos sutarties su Europos Sąjunga įsigaliojimo proga 1994 m. vasario 1 d. į klausimą dėl prekybos su Šiaurės-Rytų šalimis (taigi ir su Lietuva), atsakęs, jog pirmiausia Lenkija orientuojasi į Vyšegrado partneres (kas šiandienos politikoje beprisimintų tokį „bloką“?).
Dauguma minėto ekonomikos forumo prelegentų pripažino, kad tinkamai nesutvarkius pasienio perėjų, greitkelis nebūsiąs efektyvus.
Žinoma, ekonominiai (tarp jų ir ekologiniai) motyvai yra pakankamai svarbūs ir reikalaujantys investicijų. Tačiau, kai jie dangstomi politiniais argumentais, tuomet Lietuvos valstybei galėjo sudaryti naujų kliūčių.
Per to paties forumo iškilmingą priėmimą viešbučio restorane RF ambasadorius taip pralinksmėjo, jog nutarė pagelbėti scenoje buvusiems dainininkams, iš dalies sukeldamas kai kurių svečių nuostabą ir susidomėjimą. Nepaprastąjį ir įgaliotąjį rusą paslaugiai už parankių prilaikė Suvalkų vaivada ir Forumo atstovė spaudai. Vienas švedų diplomatas tarstelėjo neįsivaizduojąs, kad kokios kitos valstybės ambasadorius leistų sau taip elgtis. Betgi ne kiekvienos valstybės atstovas tiesmukai nurodinėja, kurlink patogiausia kelius tiesti? Juk neoficialiai buvo pakartota, kad be Rusijos jokia „via“ iš vietos nejudės...
1994 m. balandžio mėn. 26 d. minėtoji sutartis Vilniuje buvo pasirašyta abiejų prezidentų. Vėliau ir Lenkijoje, ir Lietuvoje keitėsi parlamentų sudėtys, ministrų kabinetai, premjerai, parlamentarai, ministrai, žinybų vadovai vykdavo vienas pas kitą pabrėždami kiekvieno naujo susitikimo svarbą. Ir tikrai kai kurie stambiausi projektai vis „nejudėdavo“, užtat įspūdžio, jog bene rimčiausias klausimas yra pavardžių rašyba, netrūko ir... netrūksta.