Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

Velykų aštuntąją dieną – Atvelykį – tęsiame Viešpaties prisikėlimo šventimą, jo susitikimą su savo mokiniais. Pirmasis iš dviejų Kristaus pasirodymų, aprašytų šiandienos Evangelijoje, įvyksta Velykų vakarą, pirmosios svaitės dieną (Jn 20, 19), o antrasis – „po aštuonių dienų“ (Jn 20, 26), tai yra vėl pirmosios savaitės dieną.

Vieno mistinio regėjimo metu Jėzus Faustinai tarė: „Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė. <...> Senajame Testamente su griausmais siunčiau pranašus savajai tautai. Šiandien siunčiu tave visai žmonijai skelbti manojo gailestingumo. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies.“
br. Ramūnas Mizgiris OFM

Šių dviejų pasirodymų laiko pabrėžimas rodo evangelisto Jono troškimą pateikti Jėzaus susitikimą su savo mokiniais kaip sekmadieninį Bažnyčios susirinkimo prototipą. Išties sekmadienio Eucharistijoje – šv. Mišiose – Jėzus yra tarp savo mokinių; dovanoja jiems ramybę ir Šventąją Dvasią; Komunijoje mokiniai ne tik jį paliečia, bet ir priima jo sužeistą ir prikeltą kūną; kalbėdami Tikėjimo išpažinimą, skelbia, kaip ir šv. Tomas, tikėjimą į jį.

„Pirmoji savaitės diena“ gana greit pradėta vadinti „Viešpaties diena“ (Apr 1, 10), lotyniškai „dies dominica“, o lietuviškai – sekmadienis. Bažnyčios tėvams skiriamasis sekmadienio bruožas yra džiaugsmas. Tai regime ir šios dienos tekste: „Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 20). Sekmadienis suvokiamas kaip „mažosios Velykos“ arba „savaitinės Velykos“. Tai dienai priskiriami psalmės žodžiai, kuriuos krikščionys sieja su Velykomis: „Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime“ (Ps 118, 24).

Nuo 2000 metų kiekvieną Atvelykį švenčiame ir Dievo Gailestingumo šventę. Ją įvedė popiežius Jonas Paulius II, kuris būtent šį sekmadienį Romoje, Šv. Petro aikštėje, skelbiamas šventuoju. Dievo Gailestingumo slėpinys šiam popiežiui buvo „širdies tema“.

Visą žmonijos išganymo istoriją jis suvokė kaip begalinę Dievo meilę. Ir tai perteikė mūsų laikmečiui. Įdomu, kad Jonas Paulius II savo žemiškąją kelionę baigė 2005 metais Dievo Gailestingumo šventės išvakarėse. Gailestingumo šventės istorija siejama su šv. Faustinos Kovalskos († 1938) vardu. Sesuo Faustina priklausė Dievo Motinos Gailestingumo vienuolijai. Ji gyveno Krokuvos, Plocko ir Vilniaus vienuolynuose. Pasauliui sesuo Faustina žinoma kaip Gailestingumo apaštalė, o teologai ją priskiria prie iškiliųjų Bažnyčios mistikių.

Viešpats Jėzus išsirinko Faustiną savo gailestingumo apaštale ir per ją pasauliui perdavė žinią apie savo gailestingumą. Savo mistinius išgyvenimus Faustina užrašė dienoraštyje. Vieno mistinio regėjimo metu Jėzus jai tarė:

„Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė. <...> Senajame Testamente su griausmais siunčiau pranašus savajai tautai. Šiandien siunčiu tave visai žmonijai skelbti manojo gailestingumo. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies.“

Mums, žmonėms, Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų suteikė ypatingą malonę. Gaila, kad mūsų epochoje šėtonui neblogai sekasi atkalbėti žmones nuo Atgailos sakramento, kad jie nepasinaudotų šia malone.
br. Ramūnas Mizgiris OFM

Apie Gailestingumo šventės įsteigimą Jėzus pirmą kartą Faustinai kalbėjo 1931 m. vasario 22 d. Plocke, prašydamas nutapyti paveikslą: „Trokštu, kad būtų Gailestingumo šventė. Noriu, kad tas paveikslas, kurį nutapysi teptuku, būtų iškilmingai pašventintas pirmą sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė.“

Atvelykis užbaigia Viešpaties prisikėlimo aštuonių dienų šventę – vadinamąją Velykų oktavą. Būtent šio sekmadienio pasirinkimas Gailestingumo šventei turi gilią prasmę, nes tai rodo glaudų ryšį tarp Viešpaties atpirkimo slėpinio ir Dievo gailestingumo.

Juk Velykų slėpinys – Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas – ir yra gailestingosios Dievo meilės apsireiškimas. Dievo Gailestingumo šventė yra šio slėpinio garbinimo diena. Neatsitiktinai Faustina ragina Didįjį penktadienį pradėti melstis Dievo Gailestingumo vainikėlį.

Gailestingumo šventė yra malonės metas visiems žmonėms. Viešpats Faustinai kalbėjo: „Trokštu, kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis ir užuovėja visoms sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams.“

Norint pasinaudoti šiomis dovanomis, reikia išpildyti Dievo gailestingumo sąlygas: a) pasitikėti Dievo gerumu bei stengtis konkrečiai parodyti savo meilę tiems, kurie yra šalia mūsų; b) būti pašvenčiamoje malonėje (atlikti išpažintį); c) vertai priimti šventąją Komuniją.

1931 m. vasario 22 d. Plocko vienuolyno celėje Faustina turėjo regėjimą: „Išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu, viena ranka pakelta laiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės, ėjo du dideli spinduliai: vienas raudonas, kitas baltas.“

Vėliau pagal šį regėjimą buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuris šiuo metu yra Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje. Šio paveikslo turinys susijęs su šiandien skaitomu Jono evangelijos tekstu apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą mokiniams ir Atgailos (išpažinties) sakramento įsteigimu: Atpirkėjas, savo kančios ir mirties kaina, atleidžia nuodėmes ir atneša ramybę.

Pasirodęs Jėzus kvėpė į apaštalus ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Nuodėmių atleidimas yra mūsų neužsitarnauta gailestingosios Dievo meilės dovana, kurios mums ir angelai „pavydi“.

Angelų pasaulyje nuodėmių atleidimo nėra. Ten virš visko triumfuoja teisingumas. Tradicija mums sako, kad į puikybę pasikėlęs galingas Dievo angelas – Šviesos nešėjas (lot. „Liucifer“) daugiau nebeturėjo galimybės apgailėti savo kaltės ir gauti atleidimą; jis visam laikui tapo Dievo priešininku – šėtonu ir nugrimzdo į pragarą su visais savo sėbrais.

Mums, žmonėms, Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų suteikė ypatingą malonę. Gaila, kad mūsų epochoje šėtonui neblogai sekasi atkalbėti žmones nuo Atgailos sakramento, kad jie nepasinaudotų šia malone.

Evangelija pasakoja, kad Jėzus kreipėsi į abejonėse paskendusį apaštalą Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27).

Tai geroji žinia kiekvienam abejojančiam. Tikėjimas juk yra ne mūsų nuopelnas, o Dievo malonės dovana. Neturi šios dovanos? Būk kartu su Bažnyčia, būk kartu su tikinčiaisiais, taip kaip Tomas su kitais apaštalais, prašyk Dievą ir bus tau suteikta ši malonė. Tuomet kartu su apaštalu Tomu galėsi ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).