Protingieji britai greit suvokė, kad bantustaninis laisvės surogatas yra nevykęs projektas. Tačiau politikos avantiūristų sąmonėje idėja nenumirė, o bantustanas, pseudo savivalda, tapo bendriniu žodžiu.
Vadovėlinė geopolitika bantustanų nepripažįsta. Ir mes, kažkada atsisakę kurti Lietuvos bantustaninį suverenitetą SSSR ribose, deklaravome, kad nepriklausomybė arba yra, arba jos nėra ir visokie alternatyvūs aiškinimai negalioja. Dabartinis pasaulis charakterizuojamas tokiomis realijomis kaip demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės. Jos turi atnešti laimę. Gal ir atneša, bet ne visiems. Tad pastaraisiais metais turime vis daugiau vadinamų „užšaldytų konfliktų“, nepripažintų „respublikų“, aneksijų, „istorinių tiesų“ ir panašiai. Užšaldyti konfliktai, susiję su esamu geopolitinės tvarkos laužymu, pasireiškia aneksijomis ir kitais neteisėtais veiksmais. Ar tai reiškia, kad alternatyvi geopolitika tampa realybe?
Užšaldyti konfliktai – tai nebaigti arba pradėti karai, likę pasaulyje kai kada nuo Antrojo, kai kada nuo Pirmojo karo, o kai kada ir dirbtinai sukurti. Kita vertus, jie gali pranašauti naujus didelius karus. Užšaldytų konfliktų sprendimas dažniausiai tampa jų nesprendimu. Užšaldytų konfliktų herojai nesistengia būti gerais garbingais valstybių vadovais, jie lieka juodojo verslo magnatais, tačiau sau ir kai kuriems savo aplinkiniams pasidaro biznį. Užšaldyti konfliktai ilgaamžiai. Pažvelgus į kai kuriuos darosi aišku, kad kai kuriais atvejais Antrasis pasaulinis karas dar nesibaigė, kai kuriais nesibaigė ir Pirmasis.
Arabų-Izraelio konflikte neatsitiktinai minimas Jungtinių Tautų planas, padalinti teritoriją į dvi valstybes. Planas iki šiol taip ir nerealizuotas. Golano Aukštumos, Vakarų Krantas, Rytų Jeruzalė formaliai tebėra okupuotos ir aneksuotos teritorijos. Izraeliui gi visiškai teisėtomis pripažįstamos prieš 1967 metų karą galiojusios sienos. Dėl to ir formaliąja šalies sostine tebelaikomas Tel Avivas, ten reziduoja ir užsienio diplomatai. Kai kuriose regiono vietose Jungtinių Tautų stebėtojai stebi sienas kurių nebėra. Panašaus senumo praeitį mini ir neišspręstas Kašmyro problemos sprendimas. Kiek jaunesnis yra nebaigtas karas Korėjoje, Taivanio statusas. Šaltojo karo laikų „produktai“ – Kipro krizė, Vakarų Sachara, o vėliau visa eilė postsovietinių užšaldytų politikos įvykių.
Jei Krymo aneksija jums pasirodė politinis šokas ar koks netikėtas istorijos akibrokštas, nusiraminkite. Tai nėra jau toks netikėtumas, kaip gali pasirodyti – aneksijos instrumentas politikoje toks pat senas, kaip ir politika. Jis naudotas ir labai seniai, dar mūsų kartai atmenamais dešimtmečiais. O juk visada nuo piramidinių laikų būta norų kaip nors prisijungti prie savo valstybės „sklypo“ tai, kas teisiškai nepriklauso.
Niekas nenori prisipažinti esąs grobikas. Aneksuotojai dažniausiai vykdo taip vadinamą „žmonių valią“. Jei galvojame apie Krymą kaip neprisiminus Vilniaus. Juk J. Pilsudskis norėjo su Lietuva susitarti, bet tų laikų „žaliasis žmogeliukas“, generolas L. Želigovskis, jam nepakluso – sukėlė „maištą“. Po Vilniaus užėmimo atsirado, neva nepriklausoma Vidurio Lietuva, sekė plebiscitas, kuriame gyventojai pasisakė už prijungimą prie Lenkijos. Kaip sako, vienas prie vieno.
V. Putinas nori, kad rusiškai kalbantys žmonės būtų... Rusijoje. Liūdnos atminties S. Miloševičius sakė, kad Serbija bus ten, kur gyvena serbai. Kas mena Antrojo pasaulinio karo priešaušrius pasakys, kad A. Hitleris sakėsi siekiąs kilnaus tikslo – „viena tauta – vienas fiureris“, o ta tauta, tai ir Sudetai, Austrija, Klaipėda, vėliau Praha ir Strasbūras. Matydami vokiečių veiksmus, savų aneksijų ėmėsi vengrai, apkarpydami tada jau buvusią Čekoslovakiją bei Rumuniją, nes šiose šalyse taip pat yra vengriškai kalbančiųjų. Net Lenkija spėjo pasinaudoti Čekoslovakijos dalybomis ir užėmė Tešino sritį, kurioje „teisėtai“ rado, neva tėvynės besiilginčius lenkakalbius. Bulgarams prireikė Egėjo jūros kranto, italai vardijo savas pretenzijas. Kur čia dar kažkoks suverenitetas ir sienų neliečiamumas?
Kitas būdingas aneksijų bruožas – paslaptingi pagalbos prašymai ir liaudies „sukilimai“. Apie Kinijos įvykdytą Tibeto aneksiją pripašyta daug. Tibetą kažkas norėjo išvaduoti nuo pačių tibetiečių. Šiandien kur kas mažiau prisimenama Indijos politika. Nors Indija skelbiama didžiausia žmonių skaičiumi pasaulio demokratija, 1961 metais ji aneksavo Portugalijos valdas Industano pusiasalyje. Jungtinės Tautos aneksijos nepripažino, tačiau Saugumo Tarybos rezoliuciją vetavo (o kas gi kitas?) – Sovietų Sąjunga. Juk ant jos sąžinės Baltijos šalys, Kurilų salos, Rytų Karelija ir dar daug kas. Grįžtant prie Indijos, reikia priminti, kad 1975 metais Sikkimo kunigaikštytės „liaudis“ paprašė Indijos armijos paramos, nuverčiant monarchiją ir paskelbiant Sikkimą 22-ąja Indijos valstija. Sąrašas ilgas.
Trečia, aneksijų pagundos kyla ir tada, kai atsiranda ne visai pripažintų statuso teritorijų ar „niekieno žemių“. Britams pasitraukus iš Rytų Afrikos, Ogadeno sritį, turėjusią priklausyti Somaliui, „priglaudė“ Etiopija, Vakarų Sachara, pasitraukus ispanams, tapo Mauritanijos ir Maroko kovų arena, galiausiai nugalėjus pastarajam, nors ir nepripažinta, de facto tapo Maroko dalimi. Indonezija „priglaudė“ 1975 metais nepriklausomybę paskelbusį Rytų Timorą. Kadangi pati Indonezija nebuvo „gerietė“, Jungtinės Tautos elgėsi principingai, Rytų Timoro nepriklausomybė buvo atkurta. Panašiai atsitiko ir Irakui, 1990 metais bandžiusiam aneksuoti Kuveitą. Tačiau tai veikiau išimtys iš bendro konteksto, nei taisyklės.
Ketvirta, aneksijos yra politinis raugas, brandinantis karus. Apie Antrąjį pasaulinį jau kalbėta. Pirmasis pradėjo bręsti tame pačiame Sarajeve, Bosnijos sostinėje, kaip pastarąją 1908 metais aneksavo Austrija-Vengrija. Aneksijos nepripažino Serbija, pati tiesianti nagus į šią teritoriją. Po kelių metų būtent ši problema įžiebė Pirmąjį pasaulinį...
Niekas nenori būti karo pranašu, tačiau jei po Krymo aneksijos tęsis daugiau panašių „politinio teisingumo atstatymų“, pasaulis, kuriame gyvename, gali darytis vis labiau ir labiau nesaugus. Tačiau reikėtų priminti ir tai, kad valstybės, pradėjusios aneksinius žaidimus, vėlesnius karus pralaimėdavo. Beje, dėl Krymo „neteisėto“ atidavimo Ukrainai ir Chruščiovo klaidos. Paikas argumentas. Jokios klaidos nebuvo, SSSR buvo viena valstybė, kurioje kaip ir bet kokioje kitoje keisti administracines linijas niekas nedraudžia.
Taigi pasukę aplink gaublį priskaičiuosime arti penkių dešimčių aneksuotų ir užšaldytų nesusipratimų. Tai savotiški geopolitiniai spuogai ant Žemės rutulio kūno. Kai juos gydyti? Laukti, kad visagalis laikas tars savo žodį, imtis ne žodinio, o dalykinio gydimo? Ar pripažinti, kad mūsų pamėgtoji Pasaulio tvarka jau tikrai nugyveno savo amžių. Bet tada kyla karai.....