„Pažaislis - man labai ypatinga vieta. Didelę mano disertacijos dalį sudarė Pacų portretų tyrinėjimas, tad galima sakyti, jog su Mons Pacis fundatoriais kaip mokslininkė „gyvenau“ ilgus metus ir jaučiuosi taip, tarsi jų asmenybes pažinočiau (kiek tik gali pažinti istorikas). Aš Pažaislyje apskritai pamirštu esanti. Išnykstu. Ši vieta savo grožiu, savo nuolankumu tarsi sako: ir šitai praeis… Ambicingasis Pacas šiandien guli po slenksčiu kaip nuolankus nusidėjėlis mindomas maldininkų kojų, elegantiškoji Klara Izabelė su tuščia ertme krūtinėje ilsisi greta jo, turbūt nežinodama, kad jos paslaptis buvo atskleista po daugiau nei trijų šimtų metų...“, – sako praeitą sekmadienį paskaitą "Kristupas Zigmantas ir Klara Izabelė Pacai: likimai ir palikimas" skaičiusi rašytoja ir lektorė, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
Pagal pageidavimą testamente Kristupas Pacas buvo palaidotas Pažaislyje, kur prieš mirtį paliko legendinį savo taurumo liudijimą — sudegino visas vienuolyno ir bažnyčios statybos sąskaitas teigdamas: „Ką atidaviau Dievui, Jam vienam tebūna žinoma".
Po didžiojo kanclerio mirties bažnyčios statybos tolesniais darbais rūpinosi jo žmona Klara Izabelė Lascaris, kadangi statybos darbai Kristupo Paco mirties metais buvo vos įpusėję. Tačiau bažnyčios pabaigti neteko ir kanclerienei – ji mirė 1685 metais Varšuvoje, savo sutuoktinį pragyvenusi vos 14 mėnesių.
Apie Pacų giminę: tarp Lietuvos ir Florencijos: Pacai ir/ar Pazzi
Po XVII a. vid. praūžusio tvano Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios viršūnėje šalia Radvilų ir Sapiegų atsirado giminė, kuri turėjo trumpą, skambų, greitai paaiškės – ir romėnišką – vardą. Giminė kilo nuo Gardino apylinkėse esančios Rožankos. Jos nariai nuo XV a. pr. sutinkami tarp LDK diduomenės atstovų. Vis dėlto tik XVII a. II p. Pacai tapo elitine gimine.
Tuo metu trijų Pacų rankose atsidūrė svarbiausios Lietuvos pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės. Kristupas Zigmantas tapo LDK kancleriu, jo brolis Mikalojus Steponas – Vilniaus vyskupu, o jų pusbrolis Mykolas Kazimieras – LDK etmonu ir Vilniaus vaivada. Į politines aukštumas iškilusiems Pacams derėjo naujai parašyti giminės praeitį. Istorinio pasakojimo erdvė buvo aiški – lietuvių kilmės iš romėnų teorija, kurioje garbingas šaknis jau buvo suradę Goštautai, Radvilos, Alšėniškiai, Giedraičiai.
Taip prasidėjo asmeninė Pacų ir Pazzi pažintis ir bendravimas. Sena Florencijos patricijų giminė Pazzi XVII a. patyrė ne pačius geriausius laikus Medičių viešpataujamame mieste, tačiau galėjo atsiremti į seną ir garbingą istoriją. Garsėjanti ir tuo metu turtingesnė Lietuvos didikų giminė jiems buvo gera dingstis pabrėžti tarptautinius ryšius. Naudingi mainai: garbinga praeitis už šviesią ateitį. (A. Baniulytė, Pacai ar Pazzi? Nauja Palemono legendos versija LDK šaltiniuose, in: Istorijos rašymo horizontai (Senoji Lietuvos literatūra Kn. 18), Vilnius, 2005, p. 140–168.).
M. K. Pacas su J. Sobieskiu ilgai varžėsi dėl moters
Kristupas Zigmantas Pacas (1621-1684) – tai antrasis LDK pakanclerio Stepono Paco ir jo žmonos Onos Rudaminaitės-Dusetiškės sūnus. Jaunystę praleidęs tėvų dvare Volkovyske su broliu Mikalojumi 1632-1639 m. išvyko studijuoti į Krokuvą, vėliau mokėsi Paduvos bei Perudžijos universitetuose Italijoje, taip pat Olandijoje. Lankėsi Ispanijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Tai neabejotinai paliko atspindį vėlesnei jo veiklai ir pasaulėžiūrai. Gyvendamas Italijoje dažnai lankydavo Montis Coronae kamaldulių eremą, kur K. Z. Pacas susipažino su vienuoliu Jeronimu, vėliau padėjusiu steigti kamaldulių vienuolyną Lietuvoje. Sužavėtas kontempliatyviu atsiskyrėlių gyvenimu ir vienuolyno grožiu, nusprendė panašų vienuolyną pastatyti Lietuvoje. K. Pacui bestudijuojant užsienyje, mirė jo tėvai ir vyresnysis brolis Stanislovas, taigi jam teko nutraukti studijas ir 1643m. grįžti į tėvynę. Parodęs nemenkus sugebėjimus valstybės valdyme, iš Vilkaviškio seniūno buvo pakeltas LDK vėliavininku, 1656 m. – pakancleriu, o 1658 – Didžiuoju Kancleriu.
K. Z. Pacui puikiai klojosi ir politinė karjera: 1654-1667 m. karų su Švedija ir Rusija metu K. Z. Pacas įžvalgiai vedė derybas su švedų ir rusų pasiuntiniais, rūpinosi LDK kariuomenės reikalais. Šio karo metu Pacas ypač suartėjo su karaliumi Jonu Kazimieru Vaza, kurio palankumo neprarado iki šio valdymo pabaigos. Neblogi santykiai K. Z. Pacą siejo ir su kitu valdovu Mykolu Kaributu Višnioveckiu. Tuo tarpu su karaliumi Jonu Sobieskiu santykiai nebuvo labai sklandūs (nepaisant to, kad būtent šis karalius buvo iškilmingai priimtas Pažaislyje), dažnai lydėjo rietenos ir politinės intrigos.
Gal tai buvo susiję su kanclerio brolio LDK etmono M. K. Paco ir naujai išrinkto karaliaus Jano Sobieskio asmeninėmis sąskaitomis – etmonas su J. Sobieskiu ilgai varžėsi dėl tos pačios moters, kuri galų gale tapo J. Sobieskio žmona ir Lenkijos karaliene Marija Sobieska. Žmona tai ji tapo, bet ar M. K. Pacas taip nieko ir nelaimėjo? Amžininkai nebuvo tikri ar J. Sobieskis neturėjo pagrindo pavyduliauti.
1654 m. K. Z. Pacas vedė prancūzę Klarą Izabelę Eugeniją de Maily Lascaris.
Pacienė Klara Izabelė Eugenija de Maily Lascaris sukėlė tikrą revoliuciją
Pacienė Klara Izabelė Eugenija de Maily Lascaris (1630-1685) – iš graikų imperatoriaus giminės, lenkų karalienės Marijos Luizos Gonzagos dukterėčia ir rūmų dama.
Karalius Jonas Kazimieras Vaza 1649 m. gegužės 31 d. vedė princo Karlo I Gonzaga (Charles I of Gonzaga-Nevers) dukrą iš Nevero (Prancūzija), brolio Vladislovo Vazos Žmoną Mariją Liudviką Ganzaga (Ludwika Maria Gonzaga), kuri buvo energinga intrigantė karališkuosiuose rūmuose ir reiškė daugiau negu pats karalius.
„Trys prancūzės: karalienė Marija Liudvika Gonzaga ir dvi jos iš Paryžiaus atsivežtos rūmų damos – Marija Kazimiera d‘Arquien (vėliau ji ištekėjo už Jono Sobieskio ir tapo Lenkijos karaliene) bei Klara Izabelė de Mailly Lascaris (ji tapo kancleriene Paciene ir de facto pirmąja Lietuvos ponia) nemažai nuveikė mūsų krašto kultūrai – pradedant vienuolynų fundacijomis ir menininkų rėmimu, baigiant tuo, kad gerokai aptašė savo vyrus, įnešė europietiškumo į dvarą, išmokė mūsų moteris madingai rengtis, koketuoti, sąmojingai bendrauti ir reikštis visuomenėje, o ne šiaip būti baldeliu pokylių salės kampe (juk iki tol moterys dažnai net per puotas būdavo sodinamos prie atskiro stalo). Papročių ir feminizmo požiūriu jos sukėlė tikrą revoliuciją. Tradicinių pažiūrų bajorams tai baisiai nepatiko, ypač kai jų dukros, kopijuodamos karališko dvaro damas, ėmė dėvėti drabužius su iškirpte, puoštis ir reikšti savo nuomonę“, – sako K. Sabaliauskaitė.
Iš paveikslų galima matyti, kad ne visos Lietuvos didikų žmonos gebėdavo laikytis Vakarų Europoje viešpatavusios mados, ir ilgas garbanas dar jungdavo su standžiais, aukštą velenėlį sudarančiais plaukais, būdingais XVII a. pradžiai. Vis dėlto rūpestingai mados permainas sekančios damos, kaip Klara Izabelė de Maji Laskaris-Pacienė (!), iki pat XVII a. paskutinių dviejų dešimtmečių vietoj kirpčiukų įvestas smulkias švelnias garbanėles jungė su veik nuo viršugalvio nusileidžiančių spiralėmis susuktų plaukų mase (Marija Matuškaitė, Apranga XVI-XVIII a. Lietuvoje, Aidai, 2003, p. 216).
1677 m. Jurgis Danielius Šulcas (Schultz; 1615-1683) nutapė fundatorių portretus. LDK kancleris K. Z. Pacas laiko valstybės antspaudą, paveikslo viršuje nutapytas jo giminės herbas - dviguba lelija. „Ir nuo kėdės šokdavau, ir rankos imdavo drebėti“ – Kristina Sabaliauskaitė taip apibūdina savo disertacijos apie karališkąjį Vazų dvaro dailininką Danielių Schultzą:
„Rašiau disertaciją apie karališkąjį Vazų dvaro dailininką Danielių Schultzą – turbūt pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos menininką, turėjusį ne amatininko, bet dvariškio statusą. Jis nemažai laiko praleido užsienyje, labai daug mokėsi, taigi galėjo imponuoti valdovams ir kaip asmenybė. Kaip ir Rubensas, Danielius Schultzas vykdavo į diplomatines misijas, į Vieną piršti karaliaus ir pan. Deja, šio žmogaus biografija užfiksuota prastai. Taip, matyt, yra ir dėl to, kad jo kūryba sutapo su vadinamuoju tvano laikotarpiu, ir dėl gausių kelionių. Man Schultzo pėdsakų teko ieškoti po visą Europą. Rankos ėmė virpėti, kai aukciono archyve atradau nežinomą jo darbą „Sotheby`s“. O Zigmantui Kristupui Pacui įsitaisius meilužę, kilo didžiulis skandalas, ir teisėtas moters vyras padavė konkurentą į teismą. D. Schultzas turėjo paliudyti, kad tos damos ir Paco susitikimai Varšuvos karališkojoje pilyje buvę visiškai tyri. Regis, siauri profesiniai atradimai, bet iš jų susidėlioja tam tikra tuomečio gyvenimo mozaika.“
K. Z. Pacas Pažaislio vienuolyną statė taupiai ir racionaliai
Tapęs LDK didžiuoju kancleriu ir praturtėjęs, Kristupas Pacas ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą — statyti kamaldulių vienuolyną. 1661 m. pradžioje savo rimtus ketinimus pakviesti vienuolius išdėstė laiške popiežiui Aleksandrui VII. Popiežius liepos 30 d. laišku palaimino Paco ketinimus ir padovanojo Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslą ir šiandien garsėjantį šventomis malonėmis.
Savo reikmėms Pacas turėjo ne vienus namus ar rūmus: Vilniuje Šv. Jono gatvėje, Gardine, Jiezne, o dažniausiai reziduodavo Belvederiu vadiname dvare prie Varšuvos. Istorikai spėja, kad LDK kancleris ieškojo užuovėjos ir ramybės, bėgdamas iš Varšuvos į ramią panemunę, nuošalų LDK užkampį. Tai iliustruoja ir paties Paco žodžiai apie neprilygstamą poilsį Pažaislyje. 1679 m. rudenį nežinomam adresatui jis rašė: „Iš Varšuvos į LDK, į savo įprastą rezidencijos vietą Monte Pacis, atvykau rugsėjo 12 d., gelbėdamas sveikatą ir piniginę, čia, nors ir ne laiku, ėmiau rūpintis savo sveikata.“ Pažaislis Pacui pasirodo kaip barokinė arkadija – vieta, kur sukuriama ramybės, atsiskyrimo nuo pasaulio ar net savotiško rojaus Žemėje – hortus conclusus – imitacija.
K. Z. Pacas laiškuose atsiskleidžia kaip valdingas mecenatas, kartu nemažai laisvės paliekantis ir meninkams, išryškėja jo taupumas, bet ne šykštumas. Jis dažnai nurodo pataupyti, nepermokėti, neapsigauti ar išsirinkti, kur pigiausiai parduoda tą pačią medžiagą. XVII a. keli laiškai su užklausimais ir gauti atsakymai su kainomis leisdavo sutaupyti statybose šimtus ar net tūkstančius auksinų. Net jei laiško su atsakymu tekdavo laukti savaitę ar dvi. Todėl Pacas laiškuose nuolat skatina pasiteirauti, pasiklausti, parašyti. Iš kitos pusės, taip gausiai marmuras ir smiltainis vienose statybose nebuvo panaudotas LDK nei iki tol, nei vėliau. Dekoravimas marmuru užtruko beveik du dešimtmečius. Juodu ir raudonu marmuru dengtos sienos, puoštos arkos, durų įrėminimai, balkonai; marmurinės grindys išklotos visoje bažnyčioje ir koplyčiose. Tai galėjo sau leisti tik turtingas mecenatas. Užsakyti marmurą laužyklose prie Krokuvos, jį apdoroti, atgabenti vandens keliu iki Pažaislio, čia montuoti, samdyti skulptorius buvo itin brangu. Neabejotina, kad Pacas puikiai suprato, kokį įspūdį lankytojui padarys vienuolyno vartai.
Dar viena laiškuose besikartojanti tema – tai nuolatinis K. Z. Paco skubinimas ir priekaištai dėl per lėtai atliekamų darbų. „Visą žiemą diskutuojame laiškuose, o nieko nedarome“, – rašė 1674 m. sausio 30 d. laiške LDK kancleris. Vis dėlto ne viena užuomina istoriniuose šaltiniuose atskleidžia, kad darbai tikrai paspartėdavo Pacui būnant Pažaislyje. Taip pat K. Z. Pacas kontroliavo ir kišosi į menininkų darbus. Pvz. nepaisant puikios M. A. Palonio reputacijos Pacas, būdamas itin reiklus užsakovas ,1680 m. ketino pakeisti ir laiškuose apie šį menininką rašė itin emocingai: „Jei šimtą metų gyventų, jis vis tiek nieko nebaigtų, tik pinigus trauktų“. M. A. Palonio honorarai buvo vieni didžiausių LDK, o užsakovai buvo tik turtingiausi didikai, valdovas Jonas Sobieskis ir menininkas vienam užsakovui dirbo palyginti neilgai. Tad dešimtmetis, praleistas Pažaislyje, ne tik leido sukurti išskirtinį ansamblio tapybinį dekorą, bet ir parodo K. Z. Paco atsakingą ir svarbų požiūrį į šį ansamblį. (Mindaugas Paknys, Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija, Mokslinė monografija, Vilnius, 2013, p.64-65).
Apie paskaitų ciklą
Fundacijos Pažaislio vienuolyną išlaikė (ar padėjo išlaikyti) daugiau nei 300 metų, jos aktualios ir šiandien: savanoriška nesavanaudiška asmens, organizacijos ar bendruomenės veikla, finansinių ar kitų išteklių, savo patirties, žinių, laiko aukos leidžia Lietuvai didžiuotis unikaliu objektu.
Atsisakyta komerciškumo – bus mokamas tik pirmasis ciklo renginys – tam, kad būtų padengtos pagrindinės iniciatyvos išlaidos ir atstatytas Pažaislio ansamblio informacinis stendas. Visi kiti ciklo renginiai lankytini nemokamai. Taip pat Monte Pacis”, vystydamas mecenatystę, dovanoja Lietuvos universitetams „klausytojo kėdę“ visuose ciklo renginiuose.
Iš anksto parinktą ir viešai paskelbtą dieną „Monte Pacis“ vyks paskaita-susitikimas-pokalbis - diskusija su dvasininkais, mokslininkais, rašytojais ir kitų profesijų profesionalais bei talentais.
2014 m. balandžio mėn. 13 d. paskaitą "Kristupas Zigmantas ir Klara Izabelė Pacai: likimai ir palikimas" skaitė rašytoja ir lektorė, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
2014 m. gegužės mėn. 31 d. (Titulinių Pažaislio bažnyčios atlaidų – Švč. Marijos Apsilankymo pas Šv.Elžbietą diena) 15 val. “Pažaislis, pagavęs žmogų, jo nebepaleidžia”. Autorius ir lektorius: istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Paknys.
2014 m. birželio mėn. 8 d. (Sekminių sekmadienis) 15 val. „Pokalbiai rimtomis temomis“. Autorė ir lektorė Lietuvos kino režisierė Giedrė Beinoriūtė.
2014 m. liepos mėn. 5 d. (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga) 15 val. „Istorinis Lietuvos kariuomenės oro pajėgų protokolas. Skrydžio oratorija: tradicijos ir apeigos”. Lektoriai: Viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas Gintautas Deksnys, kapelionas majoras dr. Virgilijus Veilentas.
Tekstas parengtas pagal „Monte Pacis” informaciją.