Per prabėgusius vos šimtą metų kilo kelios revoliucijos, aštuoni karai, daugybė badmečių. Svarbiausi įvykiai sukrėtę Rusiją, Europą ar net visą pasaulį, buvo: 1905 m. revoliucija Rusijoje, 1917 m. – net dvi revoliucijos, 1929–1933 m. kolektyvizacija ir „išbuožinimas“ – pasiturinčiųjų valstiečių naikinimas. „Revoliucinis“, t. y. masinis, teroras ypač sustiprėjęs 1937–1938 m., paskui kiek prislopęs („didysis vadas“ buvo jau ne toks jaunas) vyko iki J. Stalino mirties 1953 m. Beje, ir 1991 metų įvykiai buvo lygiai taip pat skausmingi Sovietų šalies žmonėms, kaip ir kiti politiniai bei socialiniai kataklizmai, krėtę šį su patosu komunistų liaupsintą šeštadalį pasaulio.

O karai? Gal ne kiekviena tauta pajėgtų tiek iškęsti: Japonijos–Rusijos, Pirmasis pasaulinis, vadinamasis Rusijos pilietinis (teisingiau, bolševikų grobiamasis, teroristinis), Sovietų Sąjungos–Lenkijos, Sovietų Sąjungos–Suomijos, Antrasis pasaulinis, Sovietų Sąjungos–Afganistano, Čečėnijos… O kur dar prikišti nagai ir įmerkta uodega Ispanijoje, Mandžiūrijoje, Korėjoje, Vietname, Angoloje, jau nekalbant apie kitus, mažesnius Sovietų Sąjungos sukeltus karus ar dalyvaujant juose komunistinių bei teroristinių pajėgų pusėje, visokeriopai remiant jas, ginkluojant. Rusija su kolonijomis, persivadinusi Sovietų Sąjunga ir slapta susitarusi su hitlerininkais, užgrobė daugiau kaip pusę Lenkijos, okupavo Besarabiją, Šiaurės Bukoviną, Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Pokariu būta ir mėginimų išsivaduoti iš sovietų primesto „socializmo“ jungo: sukilimai Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje („Prahos pavasaris“). Su žmonių laisvės troškimu susiję ir įvairūs įvykiai pačioje Sovietų Sąjungoje, kurie gąsdino tuometinę komunistinę valdžią. Jos brutalumą ir žiaurumą ypač atskleidė pokario kovos su rezistentais Ukrainoje, Baltijos šalyse, Baltarusijoje, kai vyko gyventojų žudynės, masiniai trėmimai į Gulagą. Kova su gyventojais, jų žudymas ne kartą vyko ir vėliau. Prisiminkime įvykius Novočerkaske (1962 m.), Vidurio Azijos respublikose, Tbilisyje, Rusijos tiesioginį dalyvavimą Padniestrės konflikte…

Tad štai tokia tikroji Sovietų Sąjungos istorija. Iš jos matyti, kokia antihumaniška, grobuoniška yra rusiškojo komunizmo bei dabartinio nacionalkapitalizmo prigimtis.

Rimvydas Užukukis
Sovietų Sąjungos brutalumą ir žiaurumą ypač atskleidė pokario kovos su rezistentais Ukrainoje, Baltijos šalyse, Baltarusijoje, kai vyko gyventojų žudynės, masiniai trėmimai į Gulagą. Kova su gyventojais, jų žudymas ne kartą vyko ir vėliau.
1933 m. drauge su kitomis šalimis SSRS pasirašė Londono konvenciją, kurioje, tai, ką reikia vadinti agresijos aktu, kokie kriterijai ir kokie valstybės veiksmai tai liudija, formuluotę pasiūlė pati SSRS.
23 agresijos aktai, kuriuos įvykdė SSRS ir jos teisių perėmėja Rusijos Federacija pradedant 1933 metais iki dabartinių laikų, yra aiškūs SSRS iniciatyva suformuluotų ir 1933 m. liepos 3–5 d. Londono konvencijoje patvirtintų principų nesilaikymo pavyzdžiai. Remiantis šia konvencija, Sovietų Sąjunga ir jos teisių perėmėja Rusijos Federacija yra absoliuti agresijų lyderė:
1934 m. sausis – įsiveržia į Sinczianą; agresijos auka Kinija;
1937 m. rugpjūtis – karas su Sinczianu; agresijos auka Kinija;
1938 m. liepos 29 d. prie Chasano ežero užgrobiama teritorija; agresijos auka Japonija;
1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS (su rugsėjo 1 d. pradėjusia karą) itin klastingu būdu užpuola Lenkiją; agresijos auka – Lenkija.

O štai nauji SSRS agresyvumo pavyzdžiai:

1939 m. lapkričio 30 d. – SSRS užpuolė Suomiją (Žiemos karas); agresijos auka – Suomija.
1940 m. birželio 14 d. – SSRS trijų Baltijos šalių visiška karinė blokada, o nuo birželio 15 d. pradėtas Lietuvos, Latvijos, Estijos okupavimas; agresijos aukos – Lietuva, Latvija, Estija.
1940 m. birželio 28 d. Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos okupavimas; agresijos auka – Rumunija. Beje, tuo metu buvo prie Sovietų Sąjungos prijungtas Gercajevo rajonas, kuriame gyveno 90 proc. rumunų bei Šiaurės Bukovina, kuri anksčiau niekada nebuvo Rusijos teritorija.
1941 m. birželio 25 d. Helsinkio ir kitų Suomijos miestų bombardavimas, Sovietų Sąjungos – Suomijos karas 1941–1944 m.; agresijos auka – Suomija.
1941 m. birželio 26 d. SSRS karinės oro pajėgos bombardavo Košicę; agresijos auka – Vengrija.
1941 m. rugpjūčio 25 d. SSRS ir Didžioji Britanija įsiveržė į Iraną. Agresijos auka – Iranas.
1944 m. rugsėjo 8 d. SSRS įsiveržė į Bulgariją, paskelbusią karą Vokietijai. Agresijos auka – Bulgarija.
1944 m. SSRS aneksavo Tuvą. Agresijos auka – Tuva.
1945 m. rugpjūčio 8 d. SSRS – Japonijos karas; agresijos auka Japonija.
1945 m. spalis – SSRS kariuomenės pagalba Sinczianui; agresijos auka – Kinija.
1950 m. birželis. SSRS 64-ojo aviacijos korpuso kovos Korėjos kare. Agresorės: SSRS, Kinija. Agresijos auka – Pietų Korėja.
1956 m. spalio 23 d. SSRS įsiveržimas į Vengriją ir jos okupavimas. Auka – Vengrija.
1968 m. rugpjūčio 20 d. SSRS ir kitų Varšuvos bloko šalių įsiveržimas į Čekoslovakiją ir jos okupavimas.
1979 m. gruodžio 27 d. SSRS įsiveržimas į Afganistaną; agresijos auka – Afganistanas.
1992 m. rugsėjo 3 d. Rusijos kariuomenės dalyvavimas Abchazijos kare; agresijos auka – Gruzija.
O štai naujasis – XXI – amžius.
2008 m. balandžio 20 d. Rusija užpuola Gruziją. Rusijos–
Gruzijos karas, Rusijos įvykdytas atviras Gruzijos dalies okupavimas; agresijos auka – Gruzija.
Markas Soloninas
Žvelgiant iš nūdienos pozicijų reikia pripažinti, kad Miunchene priimtas Čemberleno ir Deladjė sprendimas buvo bailus, kvailas ir niekšingas. „Rinkdamiesi tarp gėdos ir karo, jie pasirinko gėdą ir gaus karą“, – taip pasakė V. Čerčilis.
2014 m. kovo 4 d. Rusija užpuola Ukrainą (paskandina bent du netinkamus naudoti savo laivus Ukrainos uoste ir taip blokuoja šios šalies karinių jūrų pajėgų laivus). Blokada – žr. 1933 m. Londono konvencijos Sovietų Sąjungos reikalavimu įrašytą atitinkamą straipsnį.
Rusijos pajėgų „slaptas“ 2014 m. Krymo okupavimas bei aneksavimas. Agresijos auka – Ukraina.
Šių pavyzdžių daugiau nei gana, kad būtų aiškus atsakymas į klausimą: kas pasaulyje yra didžiausias tarptautinių sutarčių laužytojas, agresorius ir okupantas?
Tad savaime vėl kyla klausimas: kuri šalis taps nauja Rusijos agresijos auka?..

Skaitytojams siūlome Marko Solonino knygos „Kare nieko gero“  ištrauką (leidykla „Briedis“)

Maskva ir „miunchenas“

1938 m. naktį iš rugsėjo 29 į 30 d. Miunchene Anglijos, Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos vadovai (Čemberlenas, Hitleris, Musolinis ir Deladjė) pasirašė susitarimą, pagal kurį Čekoslovakija nedelsiant, nuo spalio 1 iki 10 d., turėjo perduoti Vokietijai pasienio teritorijas, kuriose daugiausia gyveno etniniai vokiečiai (aneksuojamose žemėse, kurios užėmė 27 tūkst. kv. km, t. y. penktadalį šalies teritorijos, gyveno 3 mln. vokiečių ir 0,7 mln. čekų).(1)

Čekoslovakija nebuvo Miuncheno derybų dalyvė, ją tiesiog pastatė prieš priimtą už Prahos nugaros sprendimą. Rugsėjo 30 d. vidudienį Čekoslovakijos vyriausybė priėmė šio ultimatumo sąlygas.
Štai ir viskas

Bendru valstybinių sienų keitimo, kuris 1937–1945 m. vyko Europoje, mastu, 1938 m. rugsėjo 30 d. įvykis atrodo visiškai eilinis, nereikšmingas epizodas. Tiems, kas tuo abejoja, siūlome paimti 1938 m., 1939 m., 1941 m., 1945 m. SSRS geografinius žemėlapius, pabandyti suskaičiuoti visus aptiktus skirtumus ir įvertinti Stalino prisijungtų teritorijų plotus. Taip, tai didžiulis darbas: paprasčiau suskaičiuoti visas valstybes, į kurių sudėtį 1937–1945 m. įėjo teritorija, 1945 m. vasarą pavadinta „USRS Užkarpatės sritimi“...

Tai kodėl Miuncheno susitarimas (sovietinėje istoriografijoje vadinamas ne kitaip kaip „Miuncheno sandoris“, „Miuncheno išdavystė“) ir šiandien yra įnirtingų ideologinių (švelniau tariant, propagandinių) prieštaravimų centre? Kodėl ir šiandien trumpas žodis „Miunchenas“ tebėra būtiname Stalino imperijos pseudoistorinių mokslų patriotų žodyne? Šiandieną bet kokiame pokalbyje apie Antrojo pasaulinio karo priešistorę būtina prisiminti „Miuncheną“. Juodaodžių Amerikoje jau seniai nelinčiuoja ir būtent „Miunchenas“ dabar užėmė nepaneigiamo argumento vietą demaskuojant „morališkai smukusių Vakarų“ nuodėmes. Kodėl?

Mark Solonin  „Kare nieko gero“, leidyklos „Briedis“ nuotr.
Norint detaliai atsakyti į šį klausimą teks pradėti nuo pat pradžios – nuo 1918 metų.

Po Pirmojo pasaulinio karo žlugo trys daugianacionalinės imperijos (Austrija-Vengrija, Rusija ir Turkija). Prie šio sąrašo galima priskirti ir Vokietijos imperiją, nors ši valstybė, priešingai pavadinimui, buvo apgyvendinta vienos vokiečių tautos. Didžiulėse tūkstančių kilometrų erdvėse įsigalėjo chaosas, anarchija, visų karas prieš visus. Pamažu šitame verdančiame katile išsikristalizavo naujos naujų valstybių sienos. Viena iš tokių naujų valstybių tapo niekada anksčiau neegzistavusi Čekoslovakija. Be to, iki pasaulinio karo pradžios dvi jos sudėtinės dalys buvo skirtingose valstybėse: Bohemija ir Moravija (Čekija) priklausė pačiai didžiausiai pagal gyventojų skaičių ir labiausiaia ekonomiškai išsivysčiusiai Austrijos imperijos daliai, o teritorija, pavadinta Slovakija, priklausė Vengrijos karalystei.

Versalio sutarties ir Sen Žermeno taikos konferencijos sprendimais vakariniame ruože Čekoslovakijos siena buvo nubrėžta per prieškarinę Bohemijos ir Vokietijos sieną. Taigi naujos valstybės teritorijoje atsidūrė kompaktiškai apgyvendinti vokiečių (galima sakyti, „austrų“) rajonai. Dar daugiau, vokiečiai šioje naujoje valstybėje tapo antrąją pagal tautybę didžiausia nacionaline grupe, todėl šią valstybę buvo drąsiai galima pavadinti „Čeko-vokiečių-slovakija“ (ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jos gyventojus sudarė 7,4 mln. čekų, 3,3 mln. vokiečių, 2,4 mln. slovakų, 0,6 mln. vengrų, 0,5 mln. Užkarpatės rusinų, 300 tūkst. žydų, 100 tūkst. lenkų).
<...>
1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris. Tuo metu vokiečių specialiosios tarnybos suranda Čekoslovakijoje tinkamą būsimajam nešvariam darbui „mikrofiurerį“ – Konradą Henleiną, kuris, palaikomas Berlyno, sukuria „Vokietijos patriotinį frontą“, vėliau reorganizuotą į „Sudetų vokiečių partiją“ . Sėkmingai išnaudodama visas demokratinės sistemos silpnybes Henleino partija audringai veikė tarp Čekoslovakijos gyventojų vokiečių: propagavo separatines nuotaikas ir provokavo vis didesnius ir aštresnius konfliktus su Prahos valdžia.

1938 m. kovo 12–13 d. Austrija buvo savanoriškai-priverstinai prijungta prie hitlerinio „trečiojo reicho“. Vokiečių-čekų sienos kontūrai tapo panašūs į vilko nasrus, kurių gilumoje glūdėjo Praha. Iš karto po anšliuso, pagal komandą iš Berlyno Čekoslovakijoje suaktyvėjo vokiečių separatistai. Krizės kulminacija turėjo tapti gegužės 22 d. municipaliniai rinkimai, kuriuos Henleino partija (be jokio įstatyminio pagrindo) paskelbė „referendumu dėl Sudetų vokiečių naujo susijungimo su faterlandu“. Čekoslovakijos valdžia reagavo pakankamai energingai: gegužės 20 d. buvo paskelbta mobilizacija, pastatyti pasirengę kovai 80 tūkst. rezervininkų, mobilizuoti junginiai sutelkti prie sienų su Vokietija. Hitleris, kuris, matyt, nesitikėjo tokio Prahos veržlumo, nusprendė įjungti „atbulinį greitį“. Henleino partija laikinai nurimo ir Čekoslovakija galėjo trumpam atsipūsti. Beje, labai trumpai.

Markas Soloninas
Tas, kas stengiasi išvengti karo, nusipelno bent atlaidumo – net už parodytą bailumą, kvailumą ir niekšiškumą. Antra, Čemberlenas ir Deladjė buvo vyriausybių vadovai. Nė vienas iš jų negalėjo spragtelėjęs pirštais išsikviesti pas save drebantį iš baimės „gynybos liaudies komisarą“ ir įsakyti jam pradėti karą.
1938 m. rugsėjo 1 d. Henleinas buvo iškviestas į Hitlerio būstinę, kur jam buvo suteikta visos nacistinės Vokietijos viršūnių audiencija. Gavęs naujas instrukcijas „mikrofiureris“ pradėjo organizuoti faktiškai ginkluotą maištą; Sudetų miestų gatvėse liejosi kraujas, atsirado pirmi žuvusieji ir sužeistieji, taikūs gyventojai, atsidūrę „tarp dviejų ugnių“, leidosi bėgti į Vokietiją. Rugsėjo pabaigoje nacistiniai laikraščiai jau rėkė apie 240 tūkst. Sudetų pabėgėlių, apie valstybės kariuomenės naudojamas nuodingąsias dujas, kuriomis „kaip sužinota iš patikimų šaltinių, buvo užmušta ne mažiau kaip 300 žmonių“. Štai tokiomis aplinkybėmis po serijos konsultacijų ir susitikimų keturių valstybių lyderiai susirinko Miunchene ir pareikalavo, kad Čekoslovakijos vyriausybė, suprantama, „siekdami išsaugoti taiką Europoje“ perduotų Vokietijai visas ginčytinas teritorijas šalia vokiečių-austrų-čekų sienos.

Žvelgiant iš nūdienos pozicijų reikia pripažinti, kad Miunchene priimtas Čemberleno ir Deladjė sprendimas buvo bailus, kvailas ir niekšingas. „Rinkdamiesi tarp gėdos ir karo, jie pasirinko gėdą ir gaus karą“, – taip pasakė V. Čerčilis.

Šis sprendimas buvo bailus, nes jungtinių (jeigu jos būtų buvusios jungtinės!) karinių Anglijos, Prancūzijos ir Čekoslovakijos pajėgų visiškai pakako, kad Vokietija ir jos naujai pagimdytas Vermachtas būtų pralaimėję (tik 1935 m. Hitleris pareiškė pasitraukiąs iš Versalio sutarties, pagal kurią Vokietijos armija buvo apribota 10 pėstininkų divizijų be tankų, aviacijos ir sunkiosios artilerijos). Yra pagrindo manyti, kad toks pralaimėjimas, ko gero, būtų sužlugdęs nacistinį režimą.

Miuncheno sprendimas buvo nedovanotinai kvailas, nes buvo visai nesunku suprasti, kad anglų-prancūzų blokas, skatindamas ir „premijuodamas“ hitlerinę ekspansiją, tik kursto agresyvų Hitlerio apetitą, verčia kelti naujas teritorines pretenzijas kaimynams. Nereikia būti labai įžvalgiam, kad matytum, jog derybų partneris (A. Hitleris) seniai ir negrįžtamai išsilaisvino „iš chimeros, vadinamos sąžine“, ir į kiekvieną sutartį žvelgia lyg į panaudotą popiergalį. Visa ta isterija dėl „žvėriško vokiečių mažumos engimo“ Hitleriui buvo reikalinga tik tam, kad leistų be mūšio ir nuostolių užimti čekų pasienio įtvirtinimus, iš tikro labai galingus, ypač atsižvelgiant į kalnuotą vietovės reljefą, ir šie ketinimai buvo aiškiai matyti.

Galų gale Miuncheno sutartis buvo atvirai niekšinga, nes Anglijos ir Prancūzijos vadovai norėjo „nuraminti“ Hitlerį ne savais resursais, o paaukodami trečiosios šalies – taikios Čekoslovakijos – suverenitetą, teritorijos vientisumą, saugumą ir orumą.

Viskas taip, tačiau prieš išliejant ant „lepšių“ (būtent taip vėliau Čemberleną ir Deladjė pavadino nacistų fiureris) galvos eilinę kaltinimų porciją, būtina atsižvelgti dvi labai svarbias aplinkybes. Miuncheno sutartis, „Miuncheno sandoris“, „Miuncheno išdavystė“ pirmiausia buvo bailus, kvailas ir niekšingas bandymas užkirsti kelią karui. Karas – blogas dalykas, labai blogas ir retkarčiais „verčiau kvaila taika negu geras kivirčas“. Tas, kas stengiasi išvengti karo, nusipelno bent atlaidumo – net už parodytą bailumą, kvailumą ir niekšiškumą. Antra, Čemberlenas ir Deladjė buvo vyriausybių vadovai. Ne mažiau, bet ir ne daugiau. Nė vienas iš jų negalėjo spragtelėjęs pirštais išsikviesti pas save drebantį iš baimės „gynybos liaudies komisarą“ ir įsakyti jam pradėti karą. Gaila, demokratija turi tik vieną vienintelį privalumą (visos kitos sistemos dar blogesnės) ir begalę nepašalinamų trūkumų.

Tam, kad būtų galima Hitlerio pretenzijas visiškai atmesti, reikėjo būti pasirengusiems nedelsiant tai patvirtinti karine jėga. Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių vadovai turėjo užsitikrinti parlamento, politinių partijų, profsąjungų ir galų gale liaudies palaikymą. Ir ką jie galėjo pasakyti šiai liaudžiai, kurios sąmonė buvo giliai ir ilgam traumuota prisiminimų apie kruvinas Pirmojo pasaulinio karo skerdynes? „Daugiau niekada“, „kad tik nebūtų karo“ – štai pagrindinis užsienio politikos principas kuris trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje sujungė Europoje kairiuosius ir dešiniuosius, turtingus ir vargšus, stipriuosius ir silpnuosius. Ir kodėl prancūzų motinos turėjo siųsti savo sūnus į karą, dėl ko jos turėjo laukti krintančių vokiečių bombų krušos ant savo galvų? Tam, kad sulaikytų tris milijonus vokiečių kažkokios Čekoslovakijos teritorijoje? Tam, kad sutryptų taip iškilmingai ir garsiai ištrimituotus „laisvo tautų apsisprendimo“ principus?

Bet kuriuo atveju Hitlerio reikalavimų kaip absoliučiai teisingų ir pagristų negalėjo nepripažinti tie, kas laiko teisingu ir teisėtu Josifo Vasarionovičiaus Džiugašvilio sprendimą ištiesti broliškos pagalbos ranką „to paties kraujo broliams ukrainiečiams ir baltarusiams“, kenčiantiems nuo vos mažiau to paties kraujo turinčių lenkų priespaudos. Jeigu 1938 m. rugsėjo 30 ir 1939 m. rugsėjo 17 d. kuo nors skiriasi, tai visas skirtumas – vien Hitlerio naudai.

1938 m. rugsėjį Hitleris nereikalavo likviduoti Čekoslovakijos, nevadino jos „išsigimusiu Versalio sutarties kūdikiu“, nepretendavo, kad jam asmeniškai būtų leista „atstatyti taiką ir tvarką buvusios čekų valstybės teritorijoje“. Miunchene Hitlerio reikalavimas buvo labai chrestomatiškas – „Paleisk mano tautą.“ 1938 m. rugsėjį Sudetų vokiečiai (arba tiksliau pasakius, didelė jų dalis) prašė ir net reikalavo leisti jiems susijungti su Vokietija. Iki 1939 m. rugsėjo 17 d. Stalinas negalėjo (pamiršo, nepasirūpino) suorganizuoti nors menką „to paties kraujo brolių“ „valios išreiškimo“ imitaciją. Galų gale net kvailai juokaujant netenka kalbėti apie „vokiečių partizanus“, kurie su ginklu rankose būtų kovoję Sudetų kalnuose prieš vokiečių armiją (2); o štai Karpatuose „to paties kraujo broliai“ bandė išsilaisvinti iš kibių draugo Stalino rankų ilgus metus ir šioje kovoje buvo paaukota dešimtys tūkstančių žmonių gyvybių...

Grįždami į 1938 m. rugsėjį pažymėsime, kad Paryžiaus ir Londono parlamentuose ir vyriausybiniuose kabinetuose įsiliepsnojo įnirtingi debatai. Sprendimas dėl gėdingos kapituliacijos po hitlerinio diktato buvo priimtas, tačiau po labai įnirtingų diskusijų iki paskutinio momento šios kovos rezultatai buvo nežinomi! Rugsėjo 27 d., likus dviem dienoms iki „Miuncheno“, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Žoržas Bonė (vienas svarbiausių „sutramdymo politikos“ vedlių) savo dienoraštyje rašė: „Būtina bet kokia kaina siekti susitarimo. Dauguma mano kolegų ryžtingai su manim nesutinka. Be abejo, kalbama apie mano atsistatydinimą. Pranešime spaudai, perskaitytame pasibaigus Ministrų tarybos posėdžiui, net nepaminėta mano pavardė..

1. Kaip ir daugumoje tokių atvejų, nurodyti tikslius skaičius neįmanoma: mažumos atstovai visada teigia apie didelį skaičių pabėgėlių, kurie, varžomi daugumos, buvo priversti bėgti iš gimtųjų vietų, ir žmonių, kurie buvo priversti „užsirašyti esantys kitos tautybės“.

2. Sudetai – tai geografinis terminas, kalnų masyvo, esančio Čekijos šiaurėje prie Silezijos sienos, pavadinimas; didelė šio rajono gyventojų dalis buvo vokiečiai; vėliau terminas „Sudetų vokiečiai“ buvo pradėtas vartoti visos prieškarinės Čekoslovakijos gyventojų atžvilgiu. Kalbant apie Miuncheno konferencijos susitarimu atimtas teritorijas, tai jos apėmė ne tik Sudetus, bet ir Rūdos kalnų (Čekijos šiaurės vakarai) rajoną, ir Bohemijos kalnus (Čekijos pietvakariai).

Čekoslovakijos padalijimas po Miuncheno sutarties, leidyklos „Briedis“ iliustracija
Čekoslovakijos padalijimas po Miuncheno sutarties, leidyklos „Briedis“ iliustracija
Čekoslovakijos gyventojų tautinė sudėtis iki 1938 m.,eidyklos „Briedis“ iliustracija