Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis vardu Waldemaras Tomaszewskis. Štai. Parašiau. Waldemaras Tomaszewskis. Parašiau jau du kartus – pasaulis nesugriuvo, Šalčininkai autonomijos neskelbia. Parašysiu dar. Energetikos ministras – Jarosławas Newerowiczius. Nesujudėjo nė akmuo Nemenčinėje.

Galime rašyti „Jarosławas Kaczynskis“, „Radosławas Sikorskis“, niekam tai nekliūva. Bet jeigu tai būtų Lietuvos piliečiai – tektų laikytis nacionalinės tradicijos ir perrašyti savaip. Kačinskis, Šikorskis. Taip, „Šikorskis“, nes būtent taip tariama Lenkijos užsienio reikalų ministro pavardė. Pagal analogišką logiką, Lenkijoje kalba eitų apie premjerą Butkewiczių, Seimo pirmininkę Grauźynienę ar žurnalistą Czerniauską.

Gal kažkam ir kyla alergija nuo žodžių „lenkai“ ir „Lenkija“, tačiau tiesa tokia, kad lenkai turi teisę naudoti savus rašmenis, o draugiška Lenkija Lietuvai reikalinga. Reikalinga kaip niekad.
Šarūnas Černiauskas

Bet tai smulkmenos. O esmė kur kas platesnė. Gal kažkam ir kyla alergija nuo žodžių „lenkai“ ir „Lenkija“, tačiau tiesa tokia, kad lenkai turi teisę naudoti savus rašmenis, o draugiška Lenkija Lietuvai reikalinga. Reikalinga kaip niekad.

Atrodė, Ukrainos įvykių fone Lietuvos politika atėjo į protą. Užuot svaidžiusis žaibais dėl „W“, „Ł“ ar „CZ“, po ilgos pertraukos pradėtas normalus dialogas su Lenkija. Kai Ukrainos krizės įkarštyje prezidentė Dalia Grybauskaitė tarėsi su Lenkijos vadovu Bronisławu Komorowskiu, pajutau palengvėjimą ir netgi leidau sau pašmaikštauti per „Facebook“, perrašydamas seną kompanijos „Nokia“ reklaminį šūkį: „Putin – connecting people“.

Toliau – premjeras Algirdas Butkevičius savo Lenkijos kolegai Donaldui Tuskui pažada greitą sprendimą dėl pavardžių rašybos. „Connecting people“, kaip priklauso. Seime atsiranda įstatymo projektas, kurio esmė – leisti Lietuvos lenkui pase ir kituose oficialiuose dokumentuose naudoti savo kalba parašytus savo vardą ir pavardę. Atrodo, beprasmei įtampai ateina galas. Bet ne – klydau.

Nepaisant to, kad didžiausias užsienio pavojus Lietuvai šiuo metu yra, švelniai tariant, akivaizdus, atsiranda saujelė Seimo narių, kuri sumano, kad „W“, „Ł“ ar „CZ“ Lietuvai kelia ne ką mažesnę grėsmę. Šios raidės tiek grėsmingos, kad jų negalima leisti pase – nebent papildomame lape. Tik ne ten, kur nurodomi oficialūs asmens duomenys. Kodėl? Nes po to, kaip jau rašiau, Vilniaus kraštas paskelbs autonomiją, surengs referendumą ir prisijungs prie Lenkijos. Tokį pavojų, kaip suprantu, mato mažiausiai 12 Seimo narių: Valentinas Stundys, Rytas Kupčinskas, Algirdas Vaclovas Patackas, Rima Baškienė, Agnė Bilotaitė, Audronius Ažubalis, Dalia Teišerskytė, Povilas Urbšys, Valerijus Simulikas, Edvardas Žakaris, Kęstutis Daukšys ir Petras Gražulis, sudėję savo parašus po vadinamąja alternatyva Gedimino Kirkilo parengtam įstatymo projektui.

Stabdį traukia ir D. Grybauskaitė, pareikšdama, kad „lietuvių kalba negali būti politinių sandėrių objektu“. Kokia kalba? Kokiu objektu? Nuoširdžiai krapštau pakaušį nesuvokdamas šios minties.

Tautinės mažumos turi teisę rašyti savo vardus ir pavardes savo kalba. Su kirilica būtų sudėtingiau, bet juk kalbama tik apie lotyniškos abėcėlės pagrindu sudarytus alfabetus. Sakote, lenkai patys to nenori? Jei nenori – tai ir nepuls keistis pasų.
Šarūnas Černiauskas

Visų pirma, čia kalba eina apie lenkų kalbą. Tai tokia kalba, kuria kalba mūsų kaimyninės valstybės piliečiai bei nemaža dalis Lietuvos populiacijos. Kalba slavų, rašmenys lotyniški, su šiokiais tokiais priedais. Kuo čia dėta lietuvių kalba? Nejaugi kalbos pamatai sugrius, o Jonas Basanavičius vartysis karste nuo to, kad lenkas „Pšibilskij“ pasake galės vadintis „Przybylski“?

Visų antra, kur čia „politinis sandėris“? Taip W. Tomaszewskis (ne V. Tomaševskis – bent jau ne šiame tekste) lenkų mažumos korta žaidžia prieš kiekvienus rinkimus. Ir žais toliau, nes mūsų politikai eilinį kartą sumano jam padėti, piestu stodami prieš elementariausius logiškus sprendimus. Žvelgiant iš politinės perspektyvos, pats W. Tomaszewskiui nenaudingiausias „politinis sandėris“ būtų lenkiškų rašmenų ir lenkiškų lentelių legalizavimas – nebeliktų kuo skųstis, su kuo kovoti.

Bet gana apie W. Tomaszewskio rinkimų strategijas. Esmė tame, kad Lenkų rinkimų akcija kelia visiškai pagrįstus ir normalius reikalavimus. Po šių žodžių Eišiškių žemė turėjo pajudėti bent pusmetriu arčiau Lenkijos.

Tas pats R. Sikorskis šiuo metu yra vienas stipriausių pasaulio diplomatų. Jis, kaip ir visa Lenkija, gali būti puikiu Lietuvos draugu. Jei nustosime manyti, kad dėl raidės L su brūkšneliu mūsų valstybė subyrės.
Šarūnas Černiauskas

Taip, Lenkų rinkimų akcija reikalauja normalių dalykų. Tautinės mažumos turi teisę rašyti savo vardus ir pavardes savo kalba. Su kirilica būtų sudėtingiau, bet juk kalbama tik apie lotyniškos abėcėlės pagrindu sudarytus alfabetus. Sakote, lenkai patys to nenori? Jei nenori – tai ir nepuls keistis pasų. O jeigu nori – dangus nuo to nesugrius, o jūs sužinosite, kad jūsų kaimynas yra, pavyzdžiui, Andrzejus, o ne „Andžėjus“. Faktas, kad tokia teisė tautinėms mažumoms yra visiškai normali.

Lenkiškos lentelės Šalčininkuose? Pasaulio pabaiga! Jums trukdytų, jei po užrašu „Beržų g.“ parašyta „ul. Brzozowa“? Man netrukdo. Kaip netrukdo ir tai, kad Vilniaus širdyje pilna lentelių su užrašais „Katedros aikštė / Cathedral square“. Jei kam nepatinka Vilniaus krašte – jūsų reikalas. Bet tai yra konkrečios tautinės mažumos tankiai apgyvendintos vietovės, ir nematau jokio pagrindo, kodėl gatvių pavadinimus savo kalbomis ten perskaityti galėtų ir lietuvis, ir lenkas.

Vėl sakysite, kad „lenkai patys to nenori“. Nori ar ne – jų reikalas. Mūsų valstybės aparato reikalas – suteikti jiems teisę į savo rašmenis. O naudotis ja ar ne – tai jau kiekvieno asmeninis sprendimas.

Lenkija dar neseniai buvo viena stipriausių Lietuvos sąjungininkių. Bet per keletą metų santykius sugriovė batalijos dėl „W“, „Ł“ ar „CZ“ ir lentelių su užrašu „ul. Brzozowa“. Taip, R. Sikorskis mus kritikuoja. Pripažinkim – dažniausiai pagrįstai. Ir nors man nepatinka ministro požiūris, kad Lenkija tarpukariu Vilniaus neokupavo, šis faktas neturėtų tapti kliuviniu normaliems kaimynių santykiams. Tas pats R. Sikorskis šiuo metu yra vienas stipriausių pasaulio diplomatų. Jis, kaip ir visa Lenkija, gali būti puikiu Lietuvos draugu. Jei nustosime manyti, kad dėl raidės L su brūkšneliu mūsų valstybė subyrės.